Kas ir kodėl kelia nerimą didžiausios pasaulio valstybės vadovams bei kariškiams? Kokie reiškiniai, įvykiai ir poslinkiai juos labiausiai erzina, kuomet sparčiau ima suktis propagandos mašinos velenas? Tai – sudėtingi procesas, o atsakymai į šiuos klausimus slypi giliai, tačiau bent į dalį jų galime atsakyti stebėdami įtakingų Maskvos veikėjų pareiškimus viešoje erdvėje.
Taikdario generolo mirtis
„Generole, kaip vertinate planuojamą NATO plėtrą į Rytus?“, - 1996 metų birželį prie vienos rinkimų apylinkių Maskvoje paklausiau buvusio Rusijos desantininkų generolo Aleksandro Lebedžio, kuris prezidento rinkimuose tąsyk metė iššūkį pirmojo ryškumo Rusijos politikos figūroms – Borisui Jelcinui ir Genadijui Ziuganovui.
„Atsuksime NATO savo galingą ir plačią nugarą“, - su šypsena lūpų kraštuose atsakė generolas, sukeldamas žurnalistų juoko bangą. Šis vieno garsiausių XX amžiaus pabaigos Rusijos karinių vadų pokštas nuskambėjo kaip paradoksas, nes A. Lebedis, toli gražu nepanašus į „gulbę“ (jo vadovaujami desantininkai pelnė prieštaringą reputaciją per operacijas Afganistane, Azerbaidžane ir Padnestrėje) paprieštaravo tuometinei Rusijos valdžios neigiamai retorikai dėl Rytų Europos valstybių siekio tapti NATO narėmis.
Kariuomenės vaidmenį valstybėje padidinti raginęs A. Lebedis, 1996 metais suderėjęs su čečėnų kovotojų lyderiu Aslanu Maschadovu Chasavjurto taikos susitarimus, viešai teigė, kad didžiausias grėsmes ne tik demokratijai, bet ir visai Rusijai pirmiausia sukelia konfliktai šalies viduje.
Antrosios pagal dydį Rusijoje Krasnojarsko srities gubernatoriumi tapęs A. Lebedis 2002 metais žuvo sraigtasparnio katastrofoje, tad tegalime spėlioti, kokį vaidmenį šis politiku tapęs generolas būtų galėjęs atlikti V. Putino Rusijoje.
Prevencinis smūgis NATO šalims
Neginčijama, kad Kremliaus režimas yra palankus jam lojaliems „vanagams“, ir pastarieji nesudėtingai įgyvendina savo vizijas. Vienas ryškiausių šio šimtmečio pradžios „vanagų“, turinčių įtakos visai Rusijos geopolitikos laikyseną – Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininkas armijos generolas Nikolajus Makarovas. Šiam generolui priskiriama „prevencinio smūgio“ NATO šalims idėja, jei Europoje bus toliau plėtojamas priešraketinis skydas.
Nacionaliniu saugumu besidomintys Lietuvos politikai pokalbiuose apie Rusijos karines ambicijas mūsų regione neretai mini N. Makarovą, ypač dažnai prisimindami jo įvardytą oficialų karinių grėsmių Rusijos Federacijai suvokimą.
Kaip grėsmę Nr. 1 Rusijos Generalinio štabo vadovas įvardija Vakarų siekį užtikrinti energetinį saugumą „pažeidžiant Rusijos ekonominius ir politinius interesus“. Anot Maskvos, aiškiausi tokios grėsmės liudijimai – Europos Sąjungos energetikos chartijos pasirašymas ir NATO energetinio saugumo prioriteto išskyrimas.
Tokiame fone strategiškai svarbiais objektais tampa ir Visagino atominės jėgainės statybvietė, ir Vilniaus Antakalnio rajonas, nes būtent čia įsikūrusioje Lietuvos karo akademijoje steigiamas NATO energetinio saugumo kompetencijos centras.
Antroji grėsmė – strateginio karinių pajėgų balanso pažeidimas. Tai, anot N. Makarovo, globalios priešraketinės sistemos elementų dislokavimas, tarpžemyninių balistinių raketų atsiradimas įprastinėje ginkluotėje.
Trečioji generolo įvardyta grėsmė – Jungtinių Valstijų lyderystės pasaulyje išsaugojimas, JAV ir NATO karinių pajėgų dislokavimo ir atsakomybės zonų išplėtimas. Ši grėsmė identiška pagrindiniam pavojui, kuris įvardytas Rusijos nacionalinėje saugumo strategijoje iki 2020 metų, o būtent – pasaulio saugumo sąrangos, pagrįstos Šiaurės Atlanto Aljansu, stiprėjimas.
Ketvirtoji grėsmė – Vakarų sąjungininkų karinės technikos ir technologijų pranašumas. Rusijai kelia nerimą spartus aukštųjų technologijų pasiekimų diegimas karinėje pramonėje, taiklių ginklų bei nuotolinio valdymo bei robotizuotų gynybos sistemų kūrimas.
Lietuviai taikosi į Kaliningradą?
N. Makarovo įvardyta penktoji grėsmė – itin prieštaringa. Generolas teigia, jog Rusijai ir jos sąjungininkėms keliamos teritorinės pretenzijos. Vokietija ir Lietuva esą taikosi į Kalinigrado sritį, Lenkija – į Baltarusijos dalį, teritorinių pretenzijų Rusijai esą turi Estija, Suomija ir Norvegija. Pirmajame grėsmių dešimtuke taip pat minimi tarptautinės teisės pažeidimai, konfliktų Azijoje galimybė, kova dėl gamtos išteklių įsisavinimo Arktyje, Europos Sąjungos greitojo reagavimo pajėgų formavimas, kosmoso ginklavimas ir kt.
Kiek Rusijos generalinio štabo požiūris į grėsmes atspindi šios šalies realius veiksmus? Pertvarkant Rusijos ginkluotąsias pajėgas, ypatingas dėmesys skirtas Vakarų karinei apygardai, kuriai priskiriamas ir Karaliaučiaus kraštas. Lietuvos ir Lenkijos kaimynystėje dislokuoti Rusijos daliniai turi nuolatinės parengties statusą, didinamas ten tarnaujančių karių skaičius.
Rusija investuoja į strateginę infrastruktūrą Kaliningrado srityje, atnaujina ginkluotę, kovinę techniką ir Baltijos laivyno laivus. 2009 metais Rusijos ginkluotųjų pajėgų pratybose „Zapad“ („Vakarai“) buvo imituojamas Rusijos užgrobtų Baltijos valstybių teritorijų gynimas nuo atvykstančio NATO pastiprinimo.
2011 metais pratybų „Proryv“ („Proveržis“) metu buvo repetuojamas Kaliningrado srityje dislokuotų Rusijos pajėgų susijungimas su sąjungininkais iš Baltarusijos, atkertant maždaug 100 kilometrų ilgio sausumos koridorių, jungiantį Lietuvą ir Lenkiją. Prie Kaliningrado aktyvuota nauja tolimojo nuotolio radiolokacinė stotis „Voronež DM“.
Tikėtina, kad Kaliningrado srities geografiniame centre, prie Černiachovsko mobiliose baterijose dislokuotos naujos taktinės raketų „žemė-žemė“ sistemos „Iskander“. Kalbama apie naujų zenitinių raketinių kompleksų „S-400“ dislokavimą. „Iskander“ ir „S-400“, kaip galimą atsaką į NATO priešraketinį skydą, dislokavimo Kaliningrado srityje planus įvardijo būtent „prevencinio smūgio“ idėjos autorius N. Makarovas.
„Kaip jie drįsta?“
Ne menkesnės nei fizinis militarizavimas atrodo Maskvos informacinės kovos pastangos. Šiemet Baltijos šalyse įvykusios NATO karinės pratybos, ypač – JAV jūrų pėstininkų išsilaipinimas Nemirsetoje, Rusijos karinėje žiniasklaidoje buvo įvardyti kaip agresyvūs, puolamieji aktai.
Maskvos generalitetą ypač papiktino JAV raketinio kreiserio „Normandy“ manevrai prie Lietuvos krantų bei JAV strateginio bombonešio „B-52“ skrydis pridengiant išsilaipinimo operaciją.
Raketinio kreiserio „Normandy“ vizitą rusai įvertino kaip Europos priešraketinio skydo dislokavimo liudijimą, nors realybėje artimiausi su tuo susiję veiksmai Baltijos regione numatyti tik 2018 metams, kai Lenkijoje planuojama dislokuoti tris raketų-perėmėjų SM-3 paleidimo įtaisus.
Beje, t paties kreiserio „Normandy“ vizitas į Klaipėdą 2007 metų gegužę jokių Maskvos atgarsių nesukėlė. Pravartu atkreipti dėmesį į tai, kad jau seniai diskutuojama apie NATO pajėgų nuolatinio fizinio buvimo Baltijos šalyse didinimo būtinybę, tačiau vienintelis sąjungininkų karinis „pėdsakas“ – riboto dydžio NATO kontingentas ir keturi orlaiviai Zokniuose.
Tačiau Maskva NATO karių trumpalaikį dalyvavimą pratybose laiko Aljanso įtakos plėtimu, nukreiptu prieš Rusiją.
