Karas, bet ne pilietinis
A. Smilgos pagrindinė vadavietė buvo Homso mieste. „Buvau karštame taške, - sako jis. - Kariniai veiksmai vyksta, sunkioji ginkluotė panaudojama visa apimtimi. Galiu tai įvertinti kaip kariškis – tam buvau ir skirtas. Naudojama ir artilerija, ir minosvaidžiai, ir sunkieji kulkosvaidžiai, ir visų tipų šaunamieji ginklai.“
Lietuviui pačiam teko būti liudininku, kaip koviniais malūnsparniais apšaudomas gyvenamasis rajonas, kuriame įsitvirtinusi opozicija.
Nepriklausomai nuo to, kuri pusė apšaudo jų rajoną, žmonės Sirijoje pasidaliję – vieniems patinka prezidentas B. al Assadas, kiti tiki, kad opozicija juos išlaisvins. Bet teigti, kad daugiau gyventojų palaiko vieną ar kitą pusę, negalima.
A. Smilga nesutiktų Sirijos konflikto vadinti pilietiniu karu: „Pilietinis karas – kai yra bendra mobilizacija, visi civiliai žmonės yra ginkluoti ir jie tikrai kariauja. Sirijoje pilietinio karo aš nemačiau.“
Gyventojai pripratę
Gyvenimas Sirijoje verda nepriklausomai nuo to, kad čia 17-18 mėnesių vyksta karas. Homso miestas nuo pernai lapkričio yra apšaudomas, bet žmonės, pasak lietuvio, jau atrodo prie to pripratę. „Vienoje gatvėje - šaudymas, Sirijos kariuomenės pajėgos mūsų ten neįleidžia. O kitoje, gretimoje gatvėje vyksta prekyba ir verda gyvenimas“, - pasakoja A. Smilga.
Žmonės bando apsisaugoti, kaip sugeba. Kai kuriuose rajonuose, kuriuose veikė snaiperiai, gatvės būdavo užtveriamos aukštomis blokų sienomis, kad snaiperiai negalėtų šaudyti taikių gyventojų. „Kiekvienas žmogus prisitaiko prie realybės“, - sako iš misijos grįžęs lietuvis.
Nepaisant vykstančio karo, Homso mieste vis vien veikė net universitetas. „Studentai iš visos Sirijos suvažiuoja studijuoti į Homsą, - sako A. Smilga. - Gyvenamieji namai – taip, sugriauti, bet infrastruktūra išlikusi ir šalis gali funkcionuoti.“
Pasak lietuvio, Homse nuolat būdavo daug elektros ir ryšio sutrikimų. „Per dieną elektra būdavo išjungiama 5-6 kartus. Bet gyventojai sugebėdavo gyventi ir tokiomis sąlygomis“, - sako jis.
Žmonės gyvena net tuose rajonuose, kuriuose šaudoma. „Jie iš jų neišeina. Kiek girdėjau, jie net gyvena vonios kambariuose, kad tik nepaliktų savo gyvenamųjų vietų.“
Pasak lietuvio, geriausias indikatorius, iš karto parodantis, ar rajone ramu, yra vaikai. „Vaikai – tai geriausias taikos simbolis. Jeigu tu atvyksti į rajoną ir matai, kad vaikai žaidžia – vadinasi, šiame rajone viskas gerai, - pasakoja jis. - Vaikai nesupranta, kas yra karas, nors ir žaidžia su plastmasiniais pistoletais ar automatiniais šautuvais, nes tokia realybė aplink juos. Jie atnešdavo ir amunicijos detalių, tuščių tūtelių.“
Grėsmė - kasdienybė
A. Smilga dėvėjo neperšaunamą liemenę, šalmą – ginklo neturėjo. Lietuvis jau antrą kartą dalyvavo taikdariškoje misijoje, todėl sakosi nepasigedęs ginklo: „Aš jau susigyvenau ir suprantu žydrojo šalmo ir žydrosios vėliavos reikšmę. Aš nešališkas tarp dviejų pusių. Taip, šiame regione buvo kiek sudėtingiau – tu negali būti nešališkas artileriniam pabūklui. Jis nesirenka, ar tai JT atstovas, ar Sirijos gyventojas.“
Anksčiau A. Smilga yra dalyvavęs JT misijoje Gruzijoje, vykstant Gruzijos ir Rusijos konfliktui, stebėjęs ugnies nutraukimą tarp Abchazijos ir Gruzijos, bet sakosi, kad pavojaus šįkart buvo nepalyginamai daugiau.
Lietuvis pripažįsta, kad jam yra tekę atsidurti situacijose, kur jo sveikatai ir gyvybei grėsė pavojus. „Nuo to niekur nepabėgsi, - sako jis. - Per vieną mėnesį buvo sugadinta 15 JT mašinų – arba kulkomis, arba skeveldromis. Ačiū Dievui, iš 300 stebėtojų nė vienas nenukentėjo, visi laimingai grįžome namo.
Grėsmė, pasak A. Smilgos, buvo kiekvieną dieną. Kalbos, kad JT stebėtojai Sirijoje gyveno viešbučiuose, yra tiesa. „Tai viena iš saugiausių vietų, kur saugumą užtikrino vietinės valdžios pajėgos – karinės pajėgos arba vietinė policija. Bet virš viešbučio taip pat skraidė tie patys sviediniai, minos, ore sproginėjo 200 m atstumu“, - sako lietuvis.
Išvažiuodamas iš viešbučio patrulis taip pat nežino, kas jo laukia. „Net jeigu būdavo abipusis bendras susitarimas, kad nebus kovinių veiksmų, taip būdavo ne visada. Galbūt arabiškas karštumas lemia, kad kažkam pradėjus šaudyti, prasideda koviniai veiksmai. O tu esi kovos lauke ir turi išgyventi“, - pasakoja A. Smilga.
Tarpininkavo priešininkams
Pasak A. Smilgos, JT stebėtojai Sirijoje nebuvo laikomi prezidento B. al Assado sąjungininkais ir nebuvo žvelgiama į juos priešiškai. „Mūsų pajėgos buvo vertinamos teigiamai, - sako jis. - Mes buvome ta nešališka šalis, kuri dirbo net ir tarpininkais. Pavyzdžiui, nutrūkus ryšio kabeliams, Homso miesto gubernatorius skambino mūsų sektoriaus vadui ir prašė suderinti su opozicijos atstovais klausimą, ar galėtų atvykti darbuotojai pašalinti trukdį.“
Opozicijos lyderiai taip pat susisiekdavo su stebėtojais, norėdami organizuoti susitikimą, spręsdami paliaubų klausimą.
„Žmonės geranoriškai žiūrėdavo į JT patrulius, mojuodavo. Manau, mūsų pajėgos buvo tikrai reikalingos toje vietoje“, - sako jis.
Stebėtojams teko talkinti ir žmogaus teisių gynėjams, padėti rinkti informaciją apie humanitarinės pagalbos poreikį. Kaip ginkluotės žinovai padėdavo atlikti žmogžudysčių tyrimus. Taip pat nuo viešbučio stogo stebėdavo situaciją, vertindami, koks ugnies intensyvumas miesto teritorijoje.
Civilių gyventojų žūčių liudininku A. Smilgai būti neteko. „Sužeistų mačiau daug, mačiau, kaip buvo vežami kariai į ligoninę“, - sako jis.
Kultūros vertybių niokojimo Sirijoje, apie kurį nemažai pranešama pastaruoju metu, A. Smilga sakosi nepastebėjęs. „Bet mano tarnyba vyko Homso gyvenamuosiuose rajonuose arba priemiesčiuose“, - aiškina jis, sakydamas, kad sugriautų istorinių pastatų nematė.
Jeigu ne nuolat virš galvos kabantis pavojus, vienas didžiausių keblumų stebėtojo darbe Sirijoje yra susišnekėjimas. „Sirai – emociškai karšti žmonės, ir tai, ko jie tau pripasakoja, nebūtinai yra teisybė, - sako A. Smilga. - Tu turi tai dar patikrinti.“
Su sirais susikalbėti buvo nelengva – anglų kalba čia mokama prastai. Kad susikalbėtų, stebėtojai pasitelkdavo vertėjus – karinius stebėtojus iš arabų šalių, pavyzdžiui, Maroko, Egipto, Jordanijos, Jemeno. Jiems padedant būdavo renkama JT vadovybės nurodyta informacija.
Rusiška ginkluotė
„Buvau paprastas karinis stebėtojas – tas, kuris gali vykdyti patrulių vado, vado pavaduotojo, karinio stebėtojo, asistento kariniais klausimais funkciją, vertinti, ar tas sviedinys ar kulka yra iššauta būtent iš to ginklo, kokia trajektorija yra panaudota“, - savo funkcijas Sirijoje apibūdino A. Smilga.
Lietuvis nedaug gali pasakyti apie Sirijos opozicijos ginkluotę. „Yra tekę girdėti atvejų, kad opozicijos pajėgos perėmė tanką ar šarvuotį, bet kiek pats mačiau, opozicijos kariai turėjo tik automatinius šautuvus“, - sako jis.
Pasak A. Smilgos, pagrindinė ginkluotė Sirijoje yra rusiška. „O vertinti, ar tai šiuo metu atgabenta ginkluotė, ar anksčiau, sunku“, - sako lietuvis.
Šalis sprendimą turi rasti pati
Nors JT misija iš Sirijos pasitraukė, stebėtojai nusiteikę optimistiškai. „Mūsų generolas pasakė, kad susitiksime po metų. Vadinasi, turbūt viskas išsispręs į gerąją pusę“, - sako iš misijos grįžęs lietuvis.
A. Smilgos nuomone, Sirijos žmonės patys turi išspręsti savo problemą – jokios trečiosios jėgos čia negali padėti. „Gyventojai gyvena Dievo palaimoje ir tikisi, kad viskas bus gerai“, - sako jis.
