Šalies sostinės kalėjime vyksta savotiškas eksperimentas. Buvę kaliniai čia stoja į akistatą su savo kankintojais.
Kodėl 1996 metais Libijos Abu Salimo kalėjime turėjo mirti daugiau nei 1200 žmonių? Kaip turėtų būti baudžiami prisidėjusieji prie žudynių? To po M. Gaddafi žūties imta garsiai klausti Libijoje, nors dar neseniai Abu Salimo žudynes buvo draudžiama net minėti.
Atsakymo į šiuos klausimus diena iš dienos ieško ir Mohammedas Gwaidaras, pats vienuolika metų dėl religinių įsitikinimų ir bandymo nuversti valdžią kalintas Abu Salimo kalėjime.
Dabar šis vyras atsidūrė kitoje barikadų pusėje – jis yra Tripolio Hadbos kalėjimo vadovas, o jo buvę kankintojai – kaliniai.
Puiki galimybė skriaudikams atsilyginti tuo pačiu? Tokiai minčiai pritartų ne vienas 48 metų M.Gwaidaro aplinkos žmogus. Tačiau libis laikosi kitokios nuomonės.
Su skriaudiku nori kalbėtis
Hadbos kalėjime dabar kali buvęs Libijos premjeras, 14 žvalgybai dirbusių pulkininkų, dešimtys buvusių kalėjimo prižiūrėtojų ir plėšikų.
Tačiau bene labiausiai M. Gwaidarui rūpi čia laikomas jo buvęs kankintojas, vardu Hamsa.
M. Gwaidaras dabar galėtų prirakinti jį grandinėmis prie sienos, priversti kyboti, kankinti elektros šoku ar mušti per pėdas tol, kol šios ištins kaip balionai.
Būtent taip su dabartiniu Hadbos kalėjimo vadovu anksčiau elgėsi Abu Salime dirbęs Hamsa.
„Jis buvo kankinimo mašina. Vienintelis jo darbas buvo kankinti kalinius.
Mes galime prisiminti kiekvieną sekundę, bet jis pats to padaryti negali, nes kankino labai daug žmonių”, – Hamsos veiksmus prisimena 1989–2000 metais kalėjęs M. Gwaidaras.
Per tą laiką jis ne tiktai kentė kankinimus, bet ir nematė, kaip gimė jo duktė, kaip ji augo, kaip pradėjo eiti į mokyklą. Ką kalėjime tenka kęsti sutuoktiniui, nežinojo ir jo žmona Fadila.
O kai M. Gwaidaras išėjo į laisvę, moteris neišdrįso jo šito paklausti. M. Gwaidaras nieko ir nesakė. Jis prisipažįsta po kalėjimo bandęs pradėti normalų gyvenimą, tačiau prisiminimai ir patirtis neleidžia to padaryti taip, kaip jis norėtų.
Vis dėlto, kad ir kaip daugeliui būtų keista, M. Gwaidaras neketina savo buvusiam skriaudikui atsilyginti tuo pačiu. Libis nori su juo kalbėtis ir rasti atsakymą į metų metus jam ramybės neduodantį klausimą: kodėl kentėti turėjo tiek daug žmonių?
Vienija šiurpios žudynės
Po režimo nuvertimo Hamsa buvo sučiuptas besislapstantis su šeima Vakarų Libijoje, nes jis neturėjo pakankamai pinigų pasprukti į užsienį.
Pirmas trumpas M. Gwaidaro ir Hamsos pokalbis įvyko praėjusį vasarį.
„Ar prisimeni?” – dabartinis Hadbos kalėjimo vadovas tada paklausė Hamsos, rodydamas į savo rankas. Tačiau pastarasis žiūrėjo į žemę.
Tada M. Gwaidaras atsiklaupė ant kelių, laikydamas rankas už nugaros pasilenkė į priekį ir pasistiebė ant pirštų galiukų garsiai sakydamas: „Štai ką man padarei. Taip aš kybojau dešimt dienų.”
Po šių žodžių Hamsa pažiūrėjo į M. Gwaidaro riešus, aplink kuriuos matyti linijos, – tarsi kas nors būtų bandęs nukirsti vyrui rankas.
„Žinojau, kad vieną dieną mane susirasi”, – ištarė Hamsa ir pradėjo verkti. Taip jis suprato tapęs unikalaus eksperimento, kuriame nėra taisyklių, dalimi.
Situacijos esmė paprasta: buvę Libijos kaliniai dabar yra kalėjimų prižiūrėtojai, o buvę prižiūrėtojai – kaliniai. Tokia padėtis susidarė ne tik Hadbos, bet ir kituose Libijos kalėjimuose.
Tačiau Hadboje kalinius ir prižiūrėtojus labiausiai sieja M. Gaddafi valdymo laikotarpiu didžiulę baimę kėlęs Tripolio Abu Salimo kalėjimas, kuriame būdavo laikomi politiniai kaliniai.
Tūkstančiai žmonių Abu Salime buvo kankinami, o 1996 metais kilus riaušėms dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų režimas atsakė smurtu: 1200 iš apie 1700 kalinių buvo nužudyti.
Siaubingi nusikaltimai, vykdyti Abu Salimo kalėjime, – viena giliausių libių žaizdų.
Ištvėrę Abu Salimo kančias ir kalėjime mirusių žmonių artimieji nuo 2007 metų kiekvieną sekmadienį rengdavo protestus Bengazyje. O kai 2011-ųjų vasario 15-ąją buvo suimtas aukų teisininkas Fathi Terbilis, kitą dieną į gatves protestuoti išėjo tūkstančiai žmonių.
Ši diena žymi revoliucijos, per kurią buvo nuverstas, sugautas ir žiauriai nužudytas M. Gaddafi, pradžią.
Su Abu Salimo žudynėmis siejama maždaug 300 vyrų. Maždaug šimtas jau suimti ir dauguma jų laikomi tame pačiame Hadbos kalėjime. Dvidešimt asmenų, nukentėjusių nuo įvykių Abu Salime, yra jų tardytojai.
Kai kurie tardytojai patys buvo kaliniai, kiti Abu Salime prarado brolius ir sūnus. Jie įrašė nusikaltusiųjų prisipažinimus, leido aukoms stoti į akistatą su skriaudikais, surinko informaciją apie žudynes.
Meluoja į akis
Įrodymų apie 1996-ųjų nusikaltimą nebėra, tik prisiminimai ir suimtųjų, tokių kaip 59 metų Hamsa, prisipažinimai.
Nors jie dėl savo darbų ir gailisi, nesijaučia kalti. Skamba tas pats kaip per Niurnbergo tribunolą, kuriame teisti nacių karo nusikaltėliai, argumentas: „Aš tik vykdžiau įsakymus.”
„Dalyvavau žudynėse vado Abdullah al-Senussi ir kalėjimo direktoriaus nurodymu. Neskaičiavau, kiek nužudžiau žmonių. Jie mums davė ginklus. Aš tik šaudžiau”, – minkštu, monotonišku balsu per akistatą su M. Gwaidaru ir jo kolega Mouadu Khalilu dėstė Hamsa.
Jis Abu Salime dirbo dvidešimt metų, šešiolika jų teisino savo veiksmus teiginiais, kad jam buvo duoti nurodymai ir jis daugiau nieko negalėjęs padaryti.
Per vieną pokalbį su M. Khalilu ir M. Gwaidaru paklaustas, ar kankino kalinius, Hamsa atsakė: „Visada stengiausi būti malonus. Nebuvau iš blogųjų. Nepamenu, kad ką nors būčiau kankinęs. Jei taip dariau, atsiprašau.”
Toks buvusio kalėjimo prižiūrėtojo pareiškimas sukėlė M.Khalilo įsiūtį. O M.Gwaidaras susivaldė ir netgi pareiškė Hamsai: „Aš tau atleidžiu.”
Kolegą drasko pyktis
Vis dėlto situacija Libijoje kebli. Vieni buvusiems kalėjimų kankintojams nori atleisti, kiti – keršyti. Tačiau visi sutinka, kad reikia siekti teisingumo.
Pavyzdžiui, M. Gwaidaras nenori Hamsai mokėti tuo pačiu, ką pats patyrė. O štai 40 metų M.Khalilas skriaudų pamiršti nelinkęs. Libis vyrams, Abu Salime nužudžiusiems du jo brolius, jaučia didžiulį pyktį, kurį buvo priverstas slėpti daugybę metų.
Mat anksčiau vien paminėti Abu Salimo žudynes buvo labai pavojinga. M. Khalilas itin didelį įtūžį jaučia Hadboje kalinčiam vyrui, vardu Mukhtaras. 50-metis 1996-aisiais Abu Salime padėjo nužudyti 120 sergančių kalinių.
Mukhtaras dabar teisinasi nežinantis, kodėl turėjo taip pasielgti – tiesiog toks esą buvo įsakymas.
„Jeigu turėčiau ginklą ir susidurčiau su Mukhtaru gatvėje, nužudyčiau jį. Tai būtų tinkama bausmė”, – sakė M. Khalilas.
Tačiau dabar jis dirba kalėjime ir privalo paklusti taisyklėms. Anot M. Khalilo, kokia bausmė turėtų būti skirta Mukhtarui, nuspręs teisėjai, tačiau jis mano, kad būtų teisinga, jei kalinys kalėtų iki gyvos galvos.
Po Abu Salimo žudynių Mukhtaras dirbo vidaus žvalgyboje – saugojo M. Gaddafi ir šnipinėjo žmones. Greičiausiai Mukhtaras režimui atrodė lojalus, nes vėliau jis buvo išsiųstas į Europą per demonstracijas puldinėti prieš M. Gaddafi protestavusių žmonių.
Mukhtaras priklausė ir grupei, Kaire užpuolusiai Saudo Arabijos užsienio reikalų ministrą.
Tokie jo prisipažinimai neabejotinai siutina M. Khalilą. Juo labiau kad Mukhtaras gali būti jo brolių žudikas.
Tačiau kalėjimo darbuotojas elgiasi, regis, pavyzdingai.
Kai M. Khalilas išėjo iš kambario, Mukhtaras vokiečių leidinio „Spiegel” žurnalistui atskleidė: „Mouadas padėjo surasti butą mano šeimai. Kitu atveju jie būtų gatvėje.”
M. Khalilas turi tokio savo poelgio paaiškinimą: „Jis turi penkis vaikus ir jauną žmoną. Jie nežino, ką jis padarė.”
M. Khalilas labai gerai žino, ką reiškia, kai kentėti tenka visai šeimai. Būtent šitaip nutiko jam ir jo artimiesiems sužinojus apie brolių likimą.
Skriaudikui jau atleido
M. Khalilo vadovas M. Gwaidaras teigia, kad visi asmenys, 1996 metais pralieję žmonių kraują, stos prieš teismą, nes tai svarbu visuomenės sutaikymui.
Tačiau ir žudžiusiųjų kaltė kelia daug apmąstymų.
M. Gwaidaras pasakoja tardęs daugybę Abu Salimo žudikų ir visi jie sakę: „Jeigu mes būtume nežudę, būtume buvę patys nužudyti.” Hadbos kalėjimo vadovas netgi prisipažįsta pats nežinantis, kaip būtų pasielgęs jų vietoje.
„Bet aš tikiu, kad jie taip elgėsi ir norėdami pademonstruoti savo lojalumą. Niekas tada (per Abu Salimo žudynes. – Red.) nepasakė, kad neateis į darbą dėl ligos, net ir antrą žudynių dieną.
Netgi tie, kuriems buvo laisva diena, atėjo į darbą dalyvauti žudynėse. Šiandien kai kurie verkia apie tai kalbėdami, o kiti nerodo jokių emocijų”, – pasakojo M. Gwaidaras.
Jis pats liko gyvas vien todėl, kad kilus minėtoms riaušėms užsikirto jo kameros durys, kurias riaušininkai bandė atrakinti. Todėl kameroje kalėję vyrai įstrigo viduje ir negalėjo dalyvauti neramumuose, o vėliau išvengė kruvino valdžios keršto.
Su savo pagrindiniu skriaudiku Hamsa M. Gwaidaras kalbasi jau beveik pusmetį. Kalėjimo vadovas neša jam maistą, teiraujasi, ar įkalintajam ko nors nereikia, klausinėja apie jo šeimą.
Taip M. Gwaidaras bando susidaryti vaizdą ir rasti paaiškinimą, kodėl žmonės kartais tampa žudikais arba sadistais.
Tačiau tyrinėjant Hamsą atsakymą rasti sunku. M. Gwaidaras jau net pasidavė, nes nebegali pakęsti savo buvusio skriaudėjo šypsenų ir pasiaiškinimų.
„Jis šaltas”, – Hamsą apibūdino M. Gwaidaras.
Jis teigia atleidęs kankintojui dėl savo paties ramybės ir dėl to, jog Dievas nori, kad jis taip pasielgtų. Tiesa, tokiam sprendimui tikrai nepritaria vyro motina ir žmona.
Tačiau M. Gwaidaras sako, jog jam nėra nieko svarbiau nei tai, kad kaliniai gautų tokį patį maistą kaip ir kalėjimo prižiūrėtojai. Be to, jis siekia, kad Hadbos kalėjime nebūtų jokių kankinimų, nors patikrinti, ar taip yra iš tiesų, labai sudėtinga.
Nėra visiškai aišku ir kas yra tikrieji situacijos, vadinamos eksperimentu, šeimininkai.
Oficialiai viską kontroliuoja karo prokurorai, tačiau realybėje valdžia vis dar sutelkta ginkluotų kovotojų rankose.
Niekas nenori tokiame eksperimente įstrigti amžinai.
Kai bus įgyvendintas teisingumas, M. Gwaidaras vėl norėtų dirbti vidaus žvalgyboje, kur dirbo ir anksčiau. O M. Khalilas vėl norėtų imtis baldų pardavėjo darbo.
Sulauks atpildo svarbus organizatorius?
* Teigiama, kad įsakymą pradėti šaudyti į Abu Salimo kalinius davė buvęs Libijos žvalgybos vadovas ir M. Gaddafi svainis Abdullah al-Senussi bei diktatoriaus pusbrolis Mansouras Dhao.
* Per neramumus Libijoje A. al-Senussi pabėgo į Mauritaniją, o M. Dhao buvo suimtas Misratoje.
* Tačiau trečiadienį Mauritanijos pareigūnai perdavė Libijai buvusį M. Gaddafi žvalgybos vadovą, kurį beveik prieš penkis mėnesius areštavo dėl neteisėto atvykimo į šalį.
* Nuo to laiko Libija aktyviai stengėsi, kad buvęs pareigūnas, kurio taip pat ieško Prancūzija ir Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje, jai būtų išduotas.
* A. al-Senussi siejamas ir su JAV oro bendrovės „Pan Am” keleivinio lainerio susprogdinimu virš Škotijos Lokerbio miestelio 1988 metų gruodį. Tada žuvo 270 žmonių.
* Dėl šios ir kitų atakų Jungtinės Tautos 1992 metais leido paskelbti Libijai oro blokadą.
* Per žudynes 1996-aisiais kaliniai buvo suvaryti į kalėjimo kiemus ir dvi valandas apsaugininkai šaudė į minią nuo pastato stogo. Kitą dieną nužudytųjų kūnai buvo suversti į griovį statybų aikštelėje. Po ketverių metų kūnai buvo iškasti ir sunaikinti.
