„Žmonės naktimis ramiai miega savo lovose, nes šiurkštūs vyrai yra pasiruošę už juos tuo metu smurtauti“. Net ir tokie pacifisto G. Orwelo žodžiai įtikina greičiausiai ne visus.
Lygiai taip pat, kaip ir šis reportažas, kuris paskatins interneto anonimus niršti ir šaipytis iš Lietuvos karių arba moralizuoti apie kraugerius samdinius, o gal ir smurto beprasmybę. Bet šį kartą – ne apie juos, o apie mažumą. Vyrus, apie kuriuos šabloniškai kalbant, žinote nedaug, kuriuos supa mitai, slaptumo skraistė bei pavydžių visažinių kategoriški komentarai.
Realybė ta, jog kartais tenka griebtis smurto, norint sustabdyti didesnę blogybę. Ypač Afganistane – šalyje, kur smurtą jau kelis dešimtmečius regi vis naujos gyventojų kartos.
Subrendo per karo dešimtmetį
„Vyrukai jie buvo jau pagyvenę, kai kurie su nedideliais pilvukais, amžius apytikriai tarp 35 iki 45. Žodžiu, patyrę veteranai“, - taip savo knygoje apie pirmąjį lietuvių specialiųjų pajėgų karių susitikimą 2002 m. su Naujosios Zelandijos ir Australijos specialiųjų pajėgų – NZSAS ir SASR nariais prisiminė vienas Lietuvos karys, Ernestas Kuckailis dalyvavęs 1-ojo eskadrono „Erelis-02“ misijoje Afganistane. Apie šią bei jos pateikimą knygoje esama įvairių nuomonių, bet šis straipsnis ne apie tai.
Praėjus 10 metų nuo Lietuvos specialiųjų pajėgų misijos Afganistane pradžios lietuviai tebesikauna šioje šalyje. Juos vadina įvairiai – ir „aitvarais“, nuo eskadrono pavadinimo, ir „sopais“ arba „sopukais“.
Save iš pokario partizanų – žaliukų kildinantys vyrai dar ir taip pristatomi, nors tai klaida – ne visi jie yra žaliukai. Pastarųjų „arkliukas“ - antiteroristinės operacijos. Jie priklauso Ypatingosios paskirties tarnybai (YPT) .
SOP taip pat priklauso Vytauto Didžiojo Jėgerių batalionas. Specialioji žvalgyba – jėgerių duona, bei Kovinių narų tarnyba, kurios vyrai specializuojasi operacijose vandenyje. Be to, SOP priskirti ir specialiai ruošiami Lietuvos Karinių oro pajėgų sraigtasparnių pilotai – jie nešioja SOP antsiuvą ir priklauso Specialiųjų operacijų grandžiai.
Lietuviai barzdočiai važiuoja
Šiaip ar taip, dabar į kovose užgrūdintus karius su dideliu susidomėjimu, nuostaba, neslepiama pagarba, o gal net kai kada ir su pavydu žiūri tiek kariškiai, tiek civiliai. O juk kadaise kai kurie lietuviai taip žiūrėjo į kitų šalių „specukus“.
Štai skrendant amerikiečių sraigtasparniu „Chinook“ Pietų Afganistane iš vienos bazės į kitą keleiviai tarsi netyčia, smalsiai bėgiodami akimis apžiūrinėja du Lietuvos specialiųjų operacijų eskadrono „Aitvaras“ karius. Regis, atsipalaidavusius, besišypsančius, o kartais mintyse nutolusius į dar vieną operaciją, tačiau kartu ir neprarandančius budrumo. Smalsūs žvilgsniai varsto iki kelionės tikslo.
Yra ko: raumeningi, atletiški ir aukšti vyrai išsiskiria stotu ir naujomis uniformomis. O ryškiausiai – barzdomis, pusilgiais suveltais plaukais. Amerikiečių tinklaraštininko Michaelo Yono išgarsintas lietuvių įvaizdis – pusnuogių ginkluotų ir barzdotų rembo, lakstančių ant motociklų ir medžiojančių talibus jau yra tapęs savotiška legenda. Nuo tikrovės ši legenda skiriasi, bet kai kurios detalės – tikros.
Kariai apie savo vešlias barzdas kalba pusiau rimtai, pusiau juokais. „Tai vis dėlto, kam gi jums tos barzdos?“, - klausiu. „Žinoma, mergoms vilioti“, - šypteli vienas karys.
Tai vienas nekalčiausių juokų. Apie jų juokelius sklinda ne mažesnės legendos nei apie jų barzdas. Nors pastarosios turi ir praktinę reikšmę – taip pelnoma tiek vietinių pagarba, tiek baimė priešo akyse. Be to, barzda – tai savotiška maskuotė, akis paslėpus po tamsintais balistiniais akiniais. Arba mados ironija, kaip „dartanjaniškos“ kelių vyrų barzdelės.
Šiaip ar taip, įvaizdis turi galią. Antai į Kabulą kartu atskridus patriotines dainas traukiančiai lietuvių sunkiosios muzikos grupei „Thundertale“ į jos narius nukrypo smalsūs žvilgsniai. Kariški batai, amerikiečių pavyzdžio „multicam“ uniformos, Lietuvos vėliavėlės, narių vardai ir tamsios, tarsi elitinio slapto dalinio grupės emblemos. Neginkluoti, bet lydi Lietuvos ministrę.
Kai kam kyla ir klausimų: „ar čia jūsų specialiosios pajėgos?“. Jei juokauti, tai juokauti iki galo – Taip, sakau, tikėdamasis, kad pasigaus ir išplatins šitą gandą. - Čia dabar, žinokit, mūsų sopukai naują madą įvedė...“, - aiškinu rimtu veidu rodydamas į ilgus „Thundertale“ metalistų plaukus.
Apie mūsiškius – tik geri žodžiai Patys SOP nariai gali juokauti, apie juos gali būti kuriamos įvairiausios legendos, bet jų darbas – rimtas ir išskirtinis. Oficialiai apie jų užduotis visuomenei pristatoma trumpai – tiesioginiai veiksmai, specialioji žvalgyba, įkaitų išlaisvinimo operacijos. Apie tai viešai ir konkrečiai daug nekalbama. Tik gerai arba nieko.
Štai amerikiečių pareigūnai, kariškiai, diplomatai oficialiuose ir neoficialiuose susitikimuose būtinai pabrėžia apie išskirtinį, ypač svarbų ir JAV vertinamą Lietuvos SOP vaidmenį Afganistane. Nė vieno blogo žodžio.
„Liaupsės, diplomatinis mandagumas“, - numos ranka skeptikai. Ir bus neteisūs. Amerikiečiai nuoširdžiai gerbia ir pasitiki Lietuvos kariais. Tai parodo tiek praktiškai kasmet skirdami didelę ir sopukams itin vertingą tiesioginę paramą, tiek simboliškai.
Pavyzdžiui daugelis tikriausiai yra girdėję, kad lietuviai vadovauja Goro provincijos atkūrimo grupei. Tuo tarpu Pietų Afganistane lietuvių SOP vadovauja vienai atskirai specialiųjų pajėgų grupei.
Tai ne tik simbolinis, bet ir praktinis įvertinimas – lietuviai veikia atskirai, jie nėra tiesiogiai pavaldūs amerikiečiams. Arba kaip sako patys kariai, dirbame „ne po JAV vėliava“, o tiesiogiai pavaldūs ISAF – Tarptautinėms saugumo palaikymo pajėgoms. Būtent po Lietuvos vėliava, tiesa, kaip kaip lygūs partneriai veikia ir „braliukai“ - Latvijos SOP kariai.
„Nors jiems tai dar pirmosios specialiosios operacijos Afganistane, kovinėse situacijose su jais viskas tikrai labai normaliai“, - sako vienas SOP karininkas.
Kažką primena? Žinoma, juk taip svarstant lengvai nukrypstame į praeitį – į pirmąsias SOP misijas, kuriose būta visko – ir klaidų, ir tarpusavio nesusikalbėjimo tarp atskirų dalinių, varžymosi. Ir tame nėra nieko keisto – visų šalių karinėse pajėgose pasitaiko panašių dalykų.
Vis dėlto tokie nesklandumai, apie kuriuos savo neseniai išleistoje knygoje užsiminė Lietuvos karys, anot dabartinių SOP narių – jau praeitis. Nepamiršta, kelianti aistrų, bet praeitis, kurios nebeverta aitrinti.
Pirmiausia, griežtos reformos, o ir kritikuoti vieni kitus Afganistane nėra kada. SOP smarkiai pasikeitė – pirmiausiai subrendo kaip atskiros pajėgos. Įkurtos 2008 metų balandį – tuomet švenčiamas SOP gimtadienis, jos tapo pavyzdžiu ir kitoms šalims – Lenkijai, Latvijai.
Nuo to laiko SOP kariai įgijo neįkainuojamos patirties, įvaldė moderniausią ginkluotę, įrangą ir savo darbais užsitarnavo gerą vardą. Anot vieno SOP karininko, neoficiali ISAF statistika, skelbia, jog Lietuvos SOP pagal operacijų tempą šalies pietuose yra trečioje vietoje. Iš dešimčių valstybių.
Palyginimui – antroje vietoje yra australai į kuriuos kadaise su nuostaba žvelgė tuomet dar jauni SOP vyrai. Tai yra įspūdingas pasiekimas, turint omeny, jog lietuvių SOP Afganistane – tik saujelė, o jie atlieka tiek pat operacijų, kiek gerokai daugiau savo specukų Afganistane turinti Australijos SAS.
Tarnyboje lydi sėkmė
„Tie vaikinai – nerealūs, nuoširdžiai sakau. Jie per savaitę surengia kartais ir po šešias operacijas, tai yra kone kasdien. Tai tikrai įspūdingas tempas“, - sakė vienas su sopukais operacijoje jau dalyvavęs JAV armijos pulkininkas. Tempas – ne tik įspūdingas, bet ir ypač pavojingas, turint omeny, jog dauguma operacijų rengiamos šalies pietuose, kur tarptautinės koalicijos pajėgos yra patyrusios daugiausiai nuostolių.
Lietuviai ne sykį yra patekę į priešininkų pasalas. Dažniausia talibų taktika, kuri pareikalauja daugiausiai aukų – pakelės bombos, arba IED (savadarbiai sprogstamieji užtaisai) naudojami ir prieš lietuvius. Gali saugotis kiek nori – sprogmenų ieškoti moderniausiais ieškikliais, gaudyti, naikinti tuos, kurie deda pakelės bombas arba važinėti minoms atspariais automobiliais, bet kare nuostoliai – neišvengiami.
„Tiesiog nunešė sprogimo banga, o skeveldra įstrigo šarvinėje liemenėje. Buvau kontūzytas, - prisiminė kelis eskadrono karius sužeidusią ataką SOP karys. Bet čia pat susimąsto, kad lietuvius tarsi saugotų nematoma ranka. - Dirbom su amerikiečiais. Atrodo, sekundžių klausimas – jiems kliuvo, o mums ne. Nenoriu būti prietaringas, bet mus tikrai lydi sėkmė“.
Kiti SOP vyrai linkčioja galvomis – sėkmė, ar ja tiki ar ne, Lietuvos kariams ypač svarbi.
„Aš juk rankų, kojų nebuvau nusiėmęs, o skeveldra įstrigo liemenėje“, - tarsi pats dar negalėdamas atsistebėti trūktelėjo pečiais dabar su bepiločiais orlaiviais dirbantis „sopukas“.
Patenkančių į SOP – vis mažiau
Kita vertus vien sėkme mūšio lauke gyvas nebūsi. Ypač svarbus pasiruošimas visiems galimiems atvejams. Tad nenuostabu, kad ir apie SOP atrankas sklinda legendos. Ir nors vieni, ypač iš pradžių teigia, kad atrankos – įveikiamos, o kai kam net ir lengvos, statistika rodo ką kitą.
Vien į SOP patekti kasmet norą pareiškia bent pusšimtis karių. Kartais daugiau. SOP rengimo mokykla, kurioje savo įgūdžius lavina ne tik lietuviai – čia savo specukus rengti nepasididžiavo ir „braliukai“ latviai, taiko griežtus kriterijus, o pati atranka – negailestinga ir atsijojanti „kietuolius“ nuo tikrai motyvuotų žmonių.
„Apie ką mes kalbam?, - šypteli kariškis. - Atranką įveikia vos vienas kitas, čia svarbiausias ne raumenų kalnas, kuris gali tik taikliai šaudyti. Daugelis atkrenta psichologinių testų metu.“
Prieš atrankos dalyvius metamos visos priemonės, išbandant žmonių galimybių ribas. Mat SOP reikalingi motyvuoti žmonės, pasižymintys aukštu intelektu ir pajėgiančių nugalėti visas įmanomas baimes. Dviračio čia neišrasi. Pavyzdžiui parašiutininkais norintys tapti kariai, jei tik sudvejodavo prie atvirų skrendančio lėktuvo durų, apie parašiutininko ženklelį galėdavo iš karto pamiršti.
„Be to, nepagalvokite, kad praėjus atranką galite jau plaukioti po visą SOP, kaip žuvis vandenyje. Yra papildomos atrankos, specializacijos – kas eina pas kovinius narus, kas į YPT“, - pasakojo karininkas.
Vienas kitą jie vadina vardais, kurių taip pat verčiau neatskleisti, kaip ir neskelbtinų pavardžių. Priežastys suprantamos: taip daroma ne tik dėl įstatymų. Lietuva ir taip maža, kur, regis, visi visus pažįsta.
O SOP bendruomenė – dar mažesnė. Net didžiųjų valstybių – JAV, Jungtinės Karalystės specialiųjų pajėgų nariai linkę slėpti savo tapatybes, o atsargumas nelaikomas yda.
Kita vertus nedidelis narių skaičius turi tiek privalumų, tiek vis ryškėjančių ir nerimą keliančių trūkumų. Ypatinga kovinė dvasia, eskadrono moralinis nusiteikimas ir „susigrojimas“ įmanomas tik todėl, kad žmonės vieni kitus labai gerai pažįsta. Iš ženklų, judesių arba žvilgsnių – tokį lygi didesniems daliniams pasiekti sudėtinga.
Tad nenuostabu, jog SOP kariai iš sausumos, oro, jūrų pajėgų kartais sulaukia kandžių pašaipų ar netgi lengvu pavydo kvapeliu atsiduodančių užuominų. Ką jau kalbėti apie visažinius interneto komentatorius, kurie menkina šalies specialiąsias pajėgas – vieni tiesiog iš pavydo, asmeninių nuoskaudų, kiti – kaip jau lrytas.lt ne kartą rašė – pagal komandą ir užsakymą iš nedraugiškų Lietuvai jėgų.
Vyrai tokiems yra paruošę atsakymą: sudalyvaukite atrankoje! Labai greitai pasijaučia tikrieji tokių „klaviatūros erelių“ sugebėjimai. „Arba norisi tiesiog apvilkti uniformą ir pastatyti čia, mūsų vietoje. Tada pažiūrėsime“, - tikino vienas jų.
Tarnyboje – ir moterys
Kita vertus, dūstančių pavyduolių – mažuma, nors jie ir labai stengiasi sudaryti priešingą įvaizdį. Dauguma SOP pajėgumus žinančių lietuvių karius mini tik geru žodžiu arba palydi pagarbos kupinu žvilgsniu.
Žinoma, Lietuvoje dar nėra tokios tradicijos, kaip JAV, kur užėjęs į barą kariškis bus vaišinamas ir jam dėkojama už tarnybą. Vis dėlto požiūris keičiasi ir Lietuvoje.
„Pamatysite, ko nematę“, - prieš skrydį į Afganistano pietuose esančią SOP bazę mįslingai šypsosi KAM ministrė. Gali ir neįtikinti. Juolab, kad politikų pažadus i pagyras žurnalistai linkę atmiežti geru kiekiu druskos. Bet prieš susitikimą su SOP kariais panašiomis užuominomis dalijosi ir Goro provincijoje tarnaujantys Lietuvos kariai.
„Va ten tai vyrai – tikras elitas“, - reikšmingai linguodamas galvą tikino Lietuvos kariuomenės karininkas. Kitas apibūdinimas – jie išprotėję. Gerąja prasme. Šiaip jau labai paprasti, nokautuojančius juokelius laidantys, bet kartu ir gyvybe drąsiai rizikuojantys kariai sugeba nustebinti savo išradingumu ir neginčijamu profesionalumu.
„Mes mažiau, aišku, užsiimame formalumais. Čia esame ne tam, kad žygiuotume paraduose, kilnotume vėliavas ar sėdėtume bazėse“, - nors ir nemenkindamas kitų LK dalinių atviravo vienas barzdotas sopukas, kurį kartu sutarėm vadinti „Veinu“.
Vis dėlto tokie šilto ir šalto matę kariai kaip Veinas, Afganistane pabuvoję dar pirmosiose misijose su pirmaisiais SOP eskadronais yra ir savotiškas ženklas – kitos sopukų kartos tenka dairytis vis intensyviau. Pritraukti reikiamą kiekį kandidatų kasemt sunkiau, mat norinčių ir galinčių įveikti SOP atranką – vis mažiau.
Tad SOP, kaip ir visoje kariuomenė rezervo klausimas yra ypač opus. Ateina žmonės iš KASP (Krašto apsaugos savanorių pajėgų), netgi kviečiami geriausieji iš Bazinių karinių mokymų. Svarbu, kad pajėgtų ir, kaip skelbia šūkis – neapviltų.
Beje, SOP tarnauja ir neskelbtinas skaičius moterų. Joms – ne ką lengviau nei vyrams, mat SOP moterys turi praeiti tą pačią atranką, joms tenka tie patys psichologiniai išbandymai, mat SOP operacijose lengvų dienų nebūna. Juo labiau moterims. Viena SOP karė prisipažino, kad ten, „už vartų“ pavojų gali kelti vien pats faktas, kad tarp karių – moteris, mat vietinių požiūris į dailiąją lytį pietų Afganistane yra ypač niekinantis.
„Nenoriu savo ginklo brolių statyti į papildomą pavojų“, - teigė daugiau nei dešimtmetį Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti karė.
Motyvacija nenuperkama už pinigus
Vis dėlto net ir tai, jog SOP kariams Afganistane gresia nuolatinis pavojus, jų neatbaido nuo važiavimo penktą, šeštą arba septintą sykį. Ir ne tik todėl, kad trūktų žmonių, norinčių bei galinčių važiuoti į misiją. Šioje, priešingai nei tikinama paplitusiame mite, pinigai – taip pat ne esminis motyvas.
Viena vertus jokie pinigai neatperka sopukų rizikos, kasdienio žaidimo su mirtimi, nesimatymo su šeima, vaikais. O ir patys pinigai, palyginus su kitų šalių specialiųjų pajėgų karių gaunamomis sumomis nėra dideli.
Ką jau lyginti su dešimteriopai ar net daugiau didesniais uždarbiais privačiose saugumo kompanijose, į kurias per pastarąjį dešimtmetį sėkmingai įsidarbino tūkstančiai buvusių specialiųjų pajėgų operatorių iš įvairių šalių.
Tad kodėl jie ten? Galbūt, kaip įsitikinę visažiniai komentatoriai, lietuvius gena adrenalinas, noras žudyti? Pasikartojantys retoriniai klausimai, kurių, neabejoju, pasitaikys ir po šio straipsnio - „o prieš ką mes kariaujame?“, „Ar ne gėda būti žudikais vardan dėdės Semo interesų, ar ne gėda būti okupantais?“ lietuviams sukelia atlaidžias šypsenas.
„Tegu atvažiuoja tie žinovai, ir savo akimis įsitikina, jei tik nebijo“, - provokuoja SOP karys. Jis, beje, nemenkina priešų galimybių. Tuo tarpu talibai savotiškai gerbia lietuvius ir jų prisibijo. Juk niekada negali žinoti, kada kurią naktį virš galvų pakibs sraigtasparnis, iš jo nusileis augaloti ir barzdoti „Aitvaro“ vyrai.
Operacijas visame Pietų Afganistane vykdantys Lietuvos SOP kariai savo buvimą čia motyvuoja labai paprastai ir pragmatiškai: „Esame NATO nariai, naudojamės Aljanso saugumu, todėl turime ir kažką patys duoti. Taip, tai amerikiečių karas, bet mes jiems padedame taip, kaip jie, tikimės, padėtų mums, jei tik iškiltų būtinybė“.
Dirbdami su daugelio šalių specialiosiomis pajėgomis (pavyzdžiui Lenkijos, Norvegijos) bene geriausius santykius palaiko su amerikiečiais. Su „braliukais“ latviais ir taip viskas aišku – santykiai artimi ir ypatingi, nors lietuviai ir yra vyresnieji broliai, padedantys patirties dar besisemiantiems Latvijos kariams. Abi šalys patenkintos tokiu bendradarbiavimu ir suinteresuotos, kad jis toliau tęstųsi.
Beje, estai prisijungti prie lietuvių vadovaujamos kovinės grupės atsisakė. Savo specialiąsias pajėgas po kelių nesėkmingų bandymų vėl atkūrę estai, anot „Lietuvos ryto“ šaltinių pačioje Estijoje, užrietė nosis ir verčiau jau sutiko būti tiesiogiai pavaldūs amerikiečiams nei lietuviams. Tiesa, estų kariai šiaip jau yra užsitarnavę gerą vardą, kaimyninėje Helmando provincijoje – čia estams dažnai tenka paragauti parako.
Tuo tarpu su amerikiečiais lietuvių santykiai – kuo šilčiausi, kaip ir beje, su vietiniais afganais. Juk tiek vienais, tiek kitais tenka pasitikėti mūšio lauke. Jei afganus dar tenka mokyti, tai iš amerikiečių kritiniais atvejais laukiama paramos.
Ne veltui „Aitvaro“ stovykloje dusliai nuaidi „Veino“ tostas „Už Kiovas!“. Taip pagarbiai lietuviai atsiliepia apie JAV žvalgybinių, tačiau gerai ginkluotų ir paramą iš oro teikiančių sraigtasparnių OH-58 „Kiowa“ pilotus.
Jiems „sopukai“ duoda nemažai darbo – užveda ant taikinių. Ir amerikiečiai patenkinti ir lietuviai jaučiasi saugiau. Ne vieną patrulį „ištraukę“ amerikiečių „Kiowa“ sykį prašvilpė pro SOP stovyklą su Lietuvos vėliava, o amerikiečiai nepasididžiuoja ir klijuojasi ant savo uniformų lietuviškas emblemas – tai išskirtinės pagarbos ženklas.
Suprantama, tiek lietuviai, tiek jų sąjungininkai susirūpinę dėl Afganistano ateities. Jiems čia dar teks kurį laiką pasilikti mokant vietos pajėgas. Kita vertus, kariškiai neapkrauna savęs papildomomis problemomis. Anot SOP karininko jų tikslas – atlikti numatytas užduotis iki galo ir kaip galima geriau. Visų priešų neaptiksi, nesunaikinsi, visų pakelės bombų nesurasi ir nenukenksminsi, ir visų afganų neapmokysi.
„Aišku, tada geriau nieko nedaryti, sėdėti namuose, - ironizuoja SOP karys ir priduria – mums tai nepriimtina“.
Kita svajonių komanda
Kad ir kaip lietuvių SOP požiūris - „turiu nedaug, bet galiu padaryti ir su tiek“ būtų palankiai vertinamas koalicijos partnerių, jis beveik nėra žinomas Lietuvoje. Mitais, paprasčiausiu nežinojimu bei pagieža arba atvirkščiai – išsigalvojimais praskiestas SOP įvaizdis tik po truputi įgauna kitas spalvas.
Net ir tie, kurie kariuomenę naiviai matė per apkasų, tankų ir lėktuvų kiekius pradeda suprasti, kad SOP yra efektyvus mūsų mažos valstybės atsakas į modernias šiuolaikinio pasaulio grėsmes.
Galima pasakyti ir kitaip – štai ji, dar viena, tik daugelio nežinoma svajonių komanda. Tikrasis Lietuvos elitas, vertas tos pačios pakylos, kaip ir iškilūs kultūros, meno, verslo žmonės.
Susipažinęs su šiais vyrais galiu drąsiai sakyti – mūsų šalis tikrai turi kuo didžiuotis.
