Mūsų akimis, tai vis dar nesaugi, atsilikusi, siaubingai korumpuota šalis. Ar jai pavyks? Kas bus tarptautinėms pajėgoms palikus Afganistaną? Tokiais dabar ypač dažnai pasikartojančiais klausimais žurnalistai kamuoja Kabule įsikūrusius kariškius, civilius, ekspertus.
Afganistano sostinėje, kurioje, nepaisant vietos bei Tarptautinių saugumo palaikymo pajėgų (ISAF) pastangų, vis dar aidi sprogimai bei šūviai, vieno atsakymo nėra ir negali būti.
NATO vadovaujamų pajėgų atstovai tai vadina desperatiškais, vilties netekusių priešų išpuoliais pralaimint karą.
Antra vertus, prieš 12 metų nuversto, tačiau dalyje Afganistano vis dar daug įtakos turinčio Talibano judėjimo nuomone, būtent NATO pajėgos pralaimi, o modžahedai kala vinis į tarptautinių pajėgų karstą. Ir laukia. Ko? Žinoma – neišvengiamo momento, kai nuo kitų metų NATO pradės didžiosios dalies savo pajėgų išvedimą.
Atsakomybę už saugumą šalyje Afganistano valdžia turėtų perimti jau 2014-aisiais. Talibai tikisi ne tik tokio proceso žlugimo, bet ir susigrąžinti nuo 1996 iki 2001 metų turėtą valdžią.
Teko nugirsti tokį vieną kolegos pokalbį su aukštu ISAF pareigūnu žaliuojančiame ISAF štabo sodelyje: „Tarptautinės pajėgos nori vieno: išeiti iškelta galva iš šalies, kurią būtų galima tiesiog pamiršti.”
Talibai vėl atsigavo
Kad lengva nebus, dabar neabejoja niekas. Jei kas kada ir turėjo naivių iliuzijų, jog Afganistane pavyks sukurti vakarietiško stiliaus demokratiją, dabar tokių minčių niekam ir nekyla.
Praėjus 12 metų po to, kai Afganistane išsilaipino pirmasis užsienio pajėgų karys, jame žuvo daugiau nei 3 tūkstančiai 50 šalių koalicijos kariškių.
Regis, įsiveržimo į Afganistano tikslas pasiektas: dėl 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių kaltinta grupuotė „Al Qaeda” sutraiškyta, išsklaidyta, o jos lyderis Osama bin Ladenas – nukautas.
„Al Qaeda” rėmęs radikalus islamistų judėjimas Talibanas buvo nuverstas nuo valdžios.
Niekada vienalytis nebuvęs judėjimas buvo išblaškytas, dalis jo kovotojų – nukauti arba sučiupti, o likę paspruko į kaimyninį Pakistaną.
Čia vietos genčių, o ne centrinės valdžios iš Islamabado valdomame regione talibai atsigavo, persigrupavo ir nuo 2003 metų vėl ėmė kelti grėsmę. Afganistane atsakomybę už saugumą perėmus NATO situacija iš pradžių nė kiek nepagerėjo, net priešingai – ėmė prastėti.
Talibų išpuoliai tapo dažnesni ir vis įžūlesni: tarptautinių pajėgų bazių apšaudymai, įsiveržimai, karių grobimai jau nieko nestebina.
Iš karo Irake pasimokę talibai, kurie dar visai neseniai niekino moderniąsias technologijas – televiziją, internetą, dabar patys aktyviai užsiima propaganda ir žvalgyba.
„Vakar sunaikinome penkis bedievių lietuvių tankus”, – tokį juokelį mėgdžiodamas talibų propagandos pranešėjo balsą guviai išpyškino vienas Afganistane, Goro provincijoje, tarnaujantis Lietuvos karys.
Tai, jog Lietuvos kariuomenė nei Afganistane, nei namuose neturi nė vieno veikiančio tanko, talibams – nė motais.
Užtat žvalgyba veikia puikiai. Būtent todėl kariai prašė lietuvių bazėje Čagčarane apsilankiusio „Lietuvos ryto” žurnalisto nesugalvoti per socialinius tinklus skelbti savo tikslios buvimo vietos.
„Buvo toks atvejis iš kitos bazės, kai vienas neapdairiai mobiliuoju telefonu nurodė net savo koordinates. Jis nieko bloga nemanė, bet vėliau į tą vietą nukrito kelios raketos”, – teigė Lietuvos kariuomenės karininkas.
Kova – ir dėl širdžių
Tai, jog lietuviai nuo 2005 metų kaip ir kitos NATO (ir ne tik) šalys prisideda prie Afganistano atkūrimo, matyti kone plika akimi.
„Atstatyti” – daugeliu atveju netgi netinkamas žodis, mat iš pradžių sovietinės okupacijos laikais nukentėjęs, o vėliau pilietinio karo apgriautas kraštas kai kur atrodo toks skurdus ir atsilikęs, jog daugelį pirmą kartą atvykusių tiesiog pribloškia, o kai kuriuos ir sugraudina.
„Taip, reikėtų parodyti Lietuvoje visiems dejuojantiems dėl sunkaus gyvenimo, ką iš tikrųjų reiškia skurdas”, – linguodamas galva burbteli vienas Lietuvos karys. Vietos ligoninė Čagčarane – didelė paspirtis ir vietos gyventojams, ir Lietuvos kariuomenės medikams, pas kuriuos į stovyklą anksčiau verždavosi pagalbos prašantys gyventojai.
Be lietuvių, jau apmokytų kelių vietos medikų, čia darbuojasi ir daugiau gydytojų bei slaugytojų, tačiau akivaizdu, jog to visiems neužtenka – palatos prigrūstos žmonių ir net įvairių poliklinikų „patogumus” Lietuvoje patyrusiam atvykėliui atrodo slogiai. Ir tai, palyginti su laikotarpiu prieš 5 metus, atrodo kaip pažanga. Ar toji pažanga – tikrai ne mitas?
Sekant naujienas apie Afganistaną – savižudžių, draugiškų pajėgų kariais persirengusių talibų išpuoliai, pakelės bombos – atrodo, jog šioje šalyje nieko gera nevyksta.
Kita vertus, net kai kurių šalių kariai patys pripažįsta – ISAF, kaip ir talibai, irgi kariauja propagandinį karą.
Kritiškesni skaitytojai labai skeptiškai atsiliepia apie tarptautinių pajėgų platinamas naujienas, kuriose būtinai minima, jog štai nutiestas dar vienas kelias, atidaryta dar viena mokykla, o NATO karių apmokytos vietos saugumo pajėgos pačios susidoroja su užduotimis. Ar tokiuose vaizdeliuose yra realybės?
Ir taip, ir ne. Akivaizdžiausias pokyčių Afganistane įrodymas – asfaltas. Nauji keliai, kilimo takai mums gal ir neskamba įspūdingai, tačiau Afganistane į asfaltą žiūrima labai rimtai.
Štai Čagčarane 2005 metais ant grįsto smėlio tako galėjo leistis tik itin tvirti orlaiviai. Dabar ant asfaltuoto kilimo tako neseniai nutūpė milžiniškas JAV oro pajėgų transporto lėktuvas C-17, kuris išgabeno nesėkmingai nutūpusį JAV sraigtasparnį.
O štai mieste išasfaltavus pagrindinę gatvę nuo oro uosto ir įrengus šviestuvus į pastaruosius vakarais vien paspoksoti tarsi į stebuklą traukė vietos gyventojų minios.
Afganistaniečiai pasijuto saugūs
Tiesa, jokiu būdu negalima teigti, jog lietuvių bei kitų ISAF pajėgų kariai „čiabuviams Afganistane nešė civilizaciją arba demokratiją”. Tai, regis, supranta ir kariai. Tai ima suprasti ir afganistaniečiai, įpratę prašyti, o kartais ir kaulyti iš tarptautinių pajėgų.
„Mūsų užduotys labai konkrečios ir aiškios. Gore veikia Provincijos atkūrimo grupė (PAG), bet realiai ką mes darome, tai suteikiame sąlygas atkūrimo procesui”, – teigė vyr. leitenantas Jurgis Norvaiša.
Ką tai reiškia? Lietuviai, kaip ir daugelyje ramesnių Afganistano provincijų tarnaujantys kariai, patruliuoja regione, domisi gyventojų nuotaikomis, problemomis, o gerai ginkluotų kariškių pasirodymas vietos žmonėms suteikia saugumo jausmą.
„Geriausias pavyzdys – aplink Lietuvos karių bazę iškilę keli nauji namų kvartalai, nors iki tol čia nieko nebuvo. Tai geras ženklas. Patruliuodami klausiame vietos žmonių, kaip jie jaučiasi. Jiems čia saugu, tik nerimauja, kas bus, kai išeisime”, – teigė Afganistane jau ne sykį lankęsis Lietuvos kariuomenės majoras Romualdas Meironas.
Saugi situacija pritraukia valstybes donores. Įvairius projektus finansiškai remia didžiosios šalys – JAV, Japonija, tarptautinės organizacijos.
Panaši situacija ir Herate, kuriame įsikūrusi regioninė vadavietė. Čia taip pat tarnauja lietuviai, bet vadovauja Italijos kariškiai. Vienas jų, vyr. seržantas A.Enea, dėl Afganistano nusiteikęs optimistiškai.
„Jei galėčiau palyginti, sakyčiau, kad Afganistanas – tai gražus namas, – poetiškai pradeda kariškis ir čia pat save šypsodamasis taiso. – Bent jau tikiuosi, kad toks bus, kai jį pastatys. Dabar atrodo, kad yra namo pamatai – iš pažiūros tvirti, bet jų tikras tvirtumas paaiškės ateityje statant aukštą ant aukšto.”
Anot puskarininkio, iš afganų negalima norėti per daug, mat nuo pirmojo jo apsilankymo Afganistane 2003 metais šalis esą ir taip smarkiai pasikeitė.
„Nekalbu vien apie infrastruktūrą. Ją galima pastatyti ir labai greitai sugriauti. Aš pastebiu kitka – žmones.
Anuomet čia tiesiog nebuvo fiziškai parengtų, motyvuotų žmonių. Dabar – vienas kitas, bet ir jūs supraskite, kad laikas čia kitaip skaičiuojamas”, – emocingai aiškino italas. Esą nereikia norėti iš dešimtmečių karo nualintos tautos, kad ji greit pasikeistų.
„Pavyzdžiui, per Velykas mums rodo filmus apie Jėzų. Tas vaizdas – dykumos, kalnai, primityvios molinės trobelės – mums gerai pažįstamas. Nenuostabu – juk čia viskas taip realiai ir atrodo kaip prieš 2 tūkst. metų”, – šyptelėjo kariškis.
Dar daug ko trūksta
Tačiau kai kurie ekspertai teigia, jog būtent laikas Afganistane – didžiausia prabanga. Esą pernelyg korumpuota šalies valdžia, pernelyg neparengtos šalies saugumo pajėgos nesusitvarkys. Net ir padedamos tų užsienio pajėgų, kurios liks mokyti vietos žmonių, rems juos.
Antai Lietuvos ir kitų šalių kariškiai oficialiai mėgsta pabrėžti, jog afganai noriai mokosi, tarp jų yra itin motyvuotų, profesionalių žmonių, o kylantys nesklandumai esą nereikšmingi. Tačiau tiek statistikos duomenys, tiek privačiuose pokalbiuose išdėstomi karių skundai rodo ką kita.
„Jiems dar labai daug ko reikia mokytis”, – paslaptingai šyptelėjęs nutęsia Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų karys, lakoniškai įvertinęs Afganistano specialiosios policijos kuopos pasirengimą.
Ir tai nėra pikta kritika – lietuvių kariškiai patys labai stengiasi palaikyti kuo geresnius santykius su Afganistano saugumo pajėgomis, o jos atsidėkodamos už kantrybę mokant saugo lietuvius. Štai palei kelią, vedantį iki afganistaniečių stovyklos, įrengti papildomi patikros postai, budi daugiau pareigūnų.
Bet kartais galimybės tiesiog objektyviai nepateisina lūkesčių. Dauguma karių – neraštingi, nemoka skaityti žemėlapių ir jiems dar trūksta drausmės.
Antai prieš svečius bei savo mokytojus – Lietuvos SOP karius išsirikiavusi specialioji policijos kuopa iš pirmo žvilgsnio atrodo nepriekaištingai. Vadui sukomandavus kuopa atsako skardžiu šūkiu ir žengia į priekį. Kažin ką jie nori įbauginti? Išties gerai ginkluoti, paruošti pareigūnai atrodo kaip kariai, kuriais lietuviai priversti pasitikėti.
Bet akivaizdu, jog prireiks dar daug laiko, kol smalsiai į užsieniečius besižvalgantys, rikiuotėje nosis kartais krapštantys ar telefonais fotografuojantys vyrai galės patys pasirūpinti saugumu savo šalyje.
Dėl ateities – nežinia
O kas bus iki tol? Vakuumas? Dabartinės valdžios griūtis? Niūrius scenarijus piešiantiems ekspertams, ypač tiems, kurie Afganistane net nėra buvę, negailima pašaipių pastabų.
„Iš tikrųjų niekas nežino, kaip čia bus. Ir tai yra sąžiningiausias atsakymas, kurį kas nors gali pateikti”, – įsitikinęs Afganistane, Lietuvos specialiojoje misijoje, ne vienus metus dirbęs Mantvydas Bekešius.
Jaunas, bet Afganistane daug patirties įgijęs civilis tikina, kad afganistaniečiai – vis piktesni. Žmonės esą tiesiog pavargo nuo nuolatinio karo. Įkyrėjo tiek viena, tiek kita pusė.
„Anksčiau Kabule buvo galima į gatvę išeiti, atvirai pabendrauti, o dabar akmenimis pasitinka”, – tikina M.Bekešius. Lietuvos kariai to nesureikšmina.
„Pamenu, buvau vaikas, į pravažiuojančius traukinius mėčiau obuolius. Čia mėto akmenis”, – trūkteli pečiais R.Meironas. Tai, jog afganistaniečius sunku pakeisti, supranta daugelis šioje šalyje dirbusių užsieniečių. Tad lieka keistis patiems.
Antai jei su automobiliu patenki į kamštį – stovi kamštyje. Niekur nesidėsi. Nebent turi didesnį automobilį.
Chaotiškose ir net pačiam įžūliausiam kelių ereliui Lietuvoje siaubą galinčiose sukelti Kabulo gatvėse taisyklių beveik nėra arba jų nesilaikoma.
Važiuoja kas kaip nori, kas kur nori. Tad tokioje kamšalynėje tik šalčiausių nervų žmonės, apsipratę vietoje, gali nardyti tarp automobilių, šarvuočių arba asiliukų traukiamų vežimų. O tai kelia ir papildomų pavojų.
Anksčiau taip nebuvo. Ypač amerikiečiai ir britai konvojuodami elgėsi agresyviai. Tokios jų taisyklės: kolona juda, stoja, o tarp kolonos priekio ir galo lieka apie 100 metrų tarpas į abi puses.
Nes afganistaniečiai jau žino – kas nesilaiko tokios taisyklės, tuos iš pradžių kelis kartus perspėja rodydami ranka sustoti, tada pašviečia lazeriuku. Ir jeigu mašinos vairuotojas nereaguoja, tada kariai šauna.
„Tiesa, būdavo išimčių, pavyzdžiui prancūzai elgdavosi diplomatiškiau. Iš pradžių rankomis rodo sustoti, tada pašviečia lazeriu, jei vis dar artinasi, šarvuočio bokštelyje įsitaisęs karys turi pasiruošęs saują akmenėlių – juos sviedžia į priekinį stiklą.
Ir tik jei tuomet nestoja, paleidžiama ugnis. Šaunama ne šiaip sau, nes amerikiečiai bei kiti jau nesyk įsitikino – prie artėjančio automobilio vairo gali sėdėti savižudis, pasiruošęs detonuoti galingą sprogstamąjį užtaisą”, – pasakojo M.Bekešius.
Vis dėlto pokyčiai palietė ir pačius afganistaniečius. Pavargo nuo karo ir kai kurie talibai, jie siunčia noro staikytis, galimybės dirbti šalies valdžioje signalus.
„Procesai jau vyksta – kortos dėliojamos, stumdomos ir greitai pamatysime, kas yra kas. Štai Goro provincijoje, kur dauguma tadžikai, gubernatoriumi paskirtas chazaras Syedas Anwaras Rahmati. Įdomus sprendimas”, – svarstė M.Bekešius.
Kai kurie ekspertai teigia, jog į Pietų Afganistaną išvedus tarptautines pajėgas neišvengiamai grįš talibai. Su radikaliomis taisyklėmis, kurios puštūnų etninės grupės daugiausia gyvenamame regione nėra visiems svetimos.
Ar tikrai buvo verta?
Tad neišvengiamai kyla klausimas – ar buvo verta? Lieti kraują, mesti milžiniškus pinigus, statyti mokyklas, ligonines.
Vieni Afganistane dirbę ir ekspertais save vadinantys žmonės, net ir nenorėdami minėti savo vardų, tiesiai šviesiai rėžia: „Ne.” Nuolat rengiamos apklausos rodo, jog tokios pozicijos laikosi ir dauguma Afganistane kariaujančių šalių gyventojų.
„Kartais yra tekę girdėti nusiskundimų, jog lietuviai darė mažai. Teko išgirsti ir nuomonių, kad mes čia – okupantai.
Taip, tokie komentarai sunervina ir darosi pikta ant tų, kurie čia nebuvę daro išvadas. Žinote, pasakysiu taip, savęs neapsunkinu tokiais dalykais ir sakau – buvo verta.
Man asmeniškai ne dėl pinigų, nors yra kas dėl to važiuoja. Nes čia įgyjama patirties – tikros, o ne pratybų. Yra kita aplinka. Ir galų gale prasmė to, ką darai.
Aš čia – jau trečią kartą ir mielai grįžčiau, nes realiai matau tuos pokyčius, pasikeitusius žmones – vien dėl to buvo verta. Ir nemanau, kad pasikartos praeities įvykiai, kai išvedus pajėgas viskas čia sugrius.
Jiems atsibodo tas nuolatinis karas, be to, auga išsilavinusi karta, kuri jau susimąsto, ar geriau ginklas, ar knyga”, – teigė R.Meironas.
Afganai patys pripažįsta, kad jų ateitį lems šviesūs žmonės.
Problema ta, kad jų dar labai trūksta, mat ginklo ir knygos viena ranka laikyti negali.
Afganistaniečiai norėtų perimti lietuvių bazę
Afganistano pareigūnai neslepia noro, kad Lietuva vietos pajėgoms perduotų Goro provincijos atkūrimo grupės stovyklą po to, kai kitąmet mūsų šalies kariškiai baigs šią misiją.
Vietos pareigūnų teigimu, Goro provincijos saugumo pajėgos neturi tinkamos stovyklos gyventi ir dirbti. Šiuo metu Goro provincijoje įsikūrusio Afganistano nacionalinės armijos bataliono kariai gyvena palapinėse.
NATO šalių karinių bazių perdavimas prasidėjus atsakomybės perdavimo procesui vyksta visame Afganistane, nors kai kurias bazes tarptautinės pajėgos, išgabenusios įrangą, tiesiog uždaro.
Vilniaus sprendimas, ar perduoti bazę afganams, ar ją uždaryti dar nepriimtas. Bet kokiu atveju Lietuvos kariuomenė visą vertingą įrangą ketina pargabenti į Lietuvą, nors kai kurių dalykų parvežimo tikslingumu abejojama jau dabar.
Kiek Lietuvai kainuos išgabenti Čagčarane esančią įrangą, kol kas nežinoma, bet ne paslaptis, jog logistų laukia nemenkas iššūkis.
Lapkričio mėnesį tarnybą Goro provincijos atkūrimo grupėje pradės 16-oji, o kitų metų gegužę –17-oji, jau paskutinė, Lietuvos karių pamaina.
Goro provincijos atkūrimo grupės stovykloje Čagčarane kartu su Lietuvos kariais ir civiliais tarnauja ir dirba Gruzijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), Lenkijos, Suomijos, Čekijos, Ukrainos, Kroatijos ir Bulgarijos atstovai.
PAG civilinis elementas sudarytas iš Lietuvos, Japonijos ir JAV biurų, atstovaujančių savo valstybių vyriausybėms ir vykdančių plėtojamojo bendradarbiavimo programas ir projektus.
