Iš savo pačių istorijos puikiai žinome, kad kovotojus už laisvę okupantai mėgsta vadinti banditais, teroristais ir kitokiais nusikaltėliais, tuo grįsdami jėgos naudojimą prieš juos. Kodėl Lietuva, visa tai suvokdama, vis vien palaiko ne laisvės siekiančios Palestinos, o Izraelio pusę? Paramą Izraeliui mūsų šalis parodė pernai, Jungtinėse Tautose pasisakydama prieš Palestinos narystę UNESCO.
Lapkričio 29-ąją Vakarų kranto prezidentas M. Abassas Jungtinėms Tautoms teiks pasiūlymą pripažinti Palestinos valstybę. Lietuva, lyg užmiršusi, kad pati prieš 20 metų kaip didžiausią brangenybę skaičiavo Islandijos, Danijos, Slovėnijos ir kitų šalių pasisakymus už mus, ir vėl greičiausiai bus tarp tų valstybių, kurios sudaužys Palestinos viltis ir pradžiugins Izraelį. Kodėl mūsų šalis taip elgiasi? Ar laisvė, kurios siekia Palestina, kitokia nei ta, kurios siekėme mes? Apie tai lrytas.lt kalbasi su politologu Tomu Janeliūnu.
- Ar korektiška Lietuvos kovą už nepriklausomybę lyginti su Palestinos laisvės siekiu?
- Palestinos situacija - visiškai kitokia. Izraelio ir palestiniečių santykiai apskritai yra unikalūs, nesulyginami su jokiais kitais nepriklausomybės siekiais ar separatistiniais judėjimais.
Tiek pačios Izraelio valstybės sukūrimas, tiek visa ne tik šimtmečių, bet ir tūkstantmečių istorija yra unikali. Tai sieti su Lietuvos nepriklausomybės istorija tikrai nėra korektiška.
- Koks tas esminis skirtumas – kodėl šiuo atveju mes kaip žinanti kovos už laisvę skonį tauta neturėtume užjausti palestiniečių?
- Užjausti juos bet kuriuo atveju, manau, galime. Kaip ir bet kuriame konflikte, taip ir šiame labai dažnai nukenčia niekuo dėti žmonės, civiliai.
Bet tokia užuojauta turėtų būti taikoma abiem pusėms. Dėl šito konflikto kenčia tiek žydai, tiek ir palestiniečiai. Manau, kad vienpusiška parama vieniems, ignoruojant kitų kančias, nėra nešališka.
- Ar neteisėtas tas palestiniečių noras turėti savo nepriklausomą valstybę?
- Tarptautine prasme jie tikrai turi pakankamai argumentų ir sąlygų siekti šito. Gana nemažai tarptautinės bendruomenės narių yra pripažinę šituos siekius. Klausimas, kokiomis sąlygomis ir kokiomis detalėmis jie šią nepriklausomybę įtvirtina.
Tai neturėtų būti dingstis agresyviems veiksmams, taip pat ir iš Palestinos pusės. Tiek viena, tiek kita pusė turi ieškoti galimybių įgyvendinti abiejų tautų interesus nesmurtiniais veiksmais.
- Kitą savaitę planuojamas Jungtinių Tautų balsavimas dėl Palestinos pripažinimo valstybe. Kaip manote, ar iš anksto aišku, koks bus rezultatas, ar dar galima tikėtis kokių nors staigmenų?
- Dėl balsavimo kol kas negalėčiau nieko spėlioti. Kol kas apskritai neaišku, ar tarptautinė bendruomenė, tarp jų ir amerikiečiai, leis šitą balsavimą iki galo atlikti, ar ne.
- Kaip vertinate Lietuvos pasirodymą pernykščiame JT balsavime, kai mūsų šalis buvo viena iš 14 valstybių, balsavusių prieš Palestinos narystę UNESCO – organizacijoje, kuri rūpinasi švietimu, mokslu ir kultūra?
- Viena vertus, tai buvo Lietuvos taktinis žingsnis paremti amerikiečių ir Izraelio pozicijas. Kita vertus, tai buvo savotiškas pademonstravimas, kad Lietuva nepritaria ne tiek konkrečiam balsavimui dėl UNESCO, kiek pasirinktai bendrai taktikai, kuria Palestina siekia tarptautinio pripažinimo – neatsižvelgiant į tarptautinius susitarimus, nesiekiant kompromiso su Izraeliu.
Lietuviai nepritarė pozicijai, kad galima įtvirtinti savo siekius nepasiekus galutinio susitarimo tarp tų dviejų šalių. Tarptautinis statusas problemos neišsprendžia. Jis paties konfliktiškumo nepanaikins. Kol nėra tvaraus susitarimo dėl taikos su Izraeliu, tol jokie tarptautiniai statusai ar narystės konflikto neišspręs.
- Bet ar tai ne Lietuvos dviveidiškumas? Panašiais atvejais – dėl Čečėnijos ar Gruzijos-Rusijos konflikto – Vilnius tvirtai pasisakydavo už silpnąją konflikto pusę, o šiuo atveju ji stoja ginti stipriojo poziciją, nes tas sąjungininkas jai parankesnis?
- Valstybės dažnai sprendžia įvairius taktinius klausimus ir renkasi tam tikras pozicijas, kurios tuo metu atitinka jų interesus.
Santykiai su Izraeliu pakankamai akivaizdžiai yra laikomi prioritetiniais. Dėl jų matome konkrečius sprendimus ir kai vyksta balsavimai.
- Po pernykščio balsavimo dėl UNESCO Izraelis pradėjo vadinti Lietuvą savo drauge, nors anksčiau, iš jų pusės kalbant apie mūsų šalį, būdavo pabrėžiami negatyvūs dalykai – genocidas, žydų turto grąžinimas. Ar iš tiesų dėl šio balsavimo Lietuvos ir Izraelio santykiai atšilo?
- Ne tik dėl to. Lietuvos ir Izraelio santykiai visų pirma priklauso nuo tam tikrų sprendimų pačioje Lietuvoje. Čia galima prisiminti žydų turto kompensacijų klausimą – jis buvo vienas iš svarbiausių.
Jį žydai siejo apskritai su požiūriu į Lietuvą ir visu dvišalių santykių kontekstu. O Lietuvos balsavimas dėl Palestinos – tik šalutinis dalykas. Jis nėra tas lemiamas taškas, kuris galėtų iš esmės pakeisti dvišalius santykius.
- Kaip manote, ar ilgalaikėje perspektyvoje vis dėlto atsiras nepriklausoma Palestinos valstybė?
- Kol kas neatrodo, kad šis klausimas gali būti greitai iki galo išspręstas. Bet pasaulyje yra gana daug teritorijų, kurios nėra pripažįstamos visų tarptautinės bendruomenės narių, visų valstybių. Tačiau jos vis tiek gyvuoja. Nors iš dalies šalių nesulaukusios pripažinimo, jos sugeba egzistuoti, kurti savo gerovę.
Gali būti, kad Palestina ir bus tokiame tarpiniame variante. Bet jos kaip valstybės gyvybingumas visiškai priklausys nuo Izraelio požiūrio į ją. Kaip ir dabar matome, tiek teritoriškai, tiek ekonomiškai Izraelis kontroliuoja pakankamai daug Palestinos egzistavimo sričių.
Jeigu nebus pasiektas tvarus ir taikus susitarimas, Izraelis tikrai turės nemažai priemonių blokuoti Palestinos valstybingumo įtvirtinimą.
