Majoras Arye Sharuzas Shalicaras atrodo nuoširdžiai susirūpinęs. „Prašau eiti į pastato vidų. Čia būsite saugūs, jei atšvilps raketos“, - jis pataria užsienio žurnalistams, susirinkusiems prie nedidelio armijos posto tarp Izraelio ir Gazos Ruožo.
Erezo pasienio punktas – vienintelė perėja, per kurią Vakarų žurnalistai gali patekti į Gazą. O A. Sh. Shalicaras – durininkas.
Jis pats save vadina „vieninteliu žmogumi Izraelyje, kuris turi įgaliojimus įleisti civilius į Gazos Ruožą“. Žinoma, tai – kiek arogantiška, tačiau, kaip pastebi „Der Spiegel“, nesižavėti 35 metų A. Sh. Shalicaru beveik neįmanoma.
Atvėrė duris žurnalistams
Atrodo, kad Izraelis išmoko skaudžias 2008-ųjų pamokas. Tąkart per 23 dienų karą Gazos Ruože vyriausybė neleido užsienio žiniasklaidos atstovams vykti į palestiniečių teritoriją – per puolimą Gazoje dirbo vos keli Vakarų korespondentai.
Be to, Izraelis tuomet taip pat blokavo ryšį – kad nuotraukos iš Gazos nepasiektų pasaulio.
Nepaisant tokių griežtų suvaržymų, tarptautinė bendruomenė vis tiek sužinojo, kad per Izraelio puolimą Gazos Ruože žuvo daugiau nei tūkstantis civilių. Žydų valstybė sutriuškino „Hamas“, tačiau požiūris į palestiniečių valstybingumo problemą pasikeitė ne Izraelio naudai.
Šįkart situacija visiškai kitokia. Vakarų žurnalistams atidarytos beveik visos durys. O reporteriams, atvykusiems į Jeruzalę pasiimti savo akreditacijų, netgi pasiūloma kavos ar arbatos. Kontrastas – didžiulis.
„Iš klaidų mokaisi, - teigia A. Sh. Shalicaras. Juk svarbu ne tik tai, kas vyksta kovos lauke, bet ir visuomenės nuomonė. Šiuo atveju – pasaulio nuomonė“.
Berlyną iškeitė į Izraelį
A. Sh. Shalicaras dirbti armijos atstovu spaudai buvo pasamdytas praėjus pusmečiui nuo pastarojo karo Gazos Ruože – 2009-aisiais. Berlyne gimęs izraelietis į pareigas buvo pasirinktas būtent dėl savo ryšių su Vokietija.
„Aš galiu padėti vakariečiams suprasti Izraelį. Mes – kaip Vokietija“, - teigia A. Sh. Shalicaras.
Siunčiama žinutė – kad Izraelis yra Vakarų dalis – yra akivaizdi, nors armijos atstovas spaudai ne visada manė, kad Vokietija yra ta šalis, kurios pavyzdžiu reiktų sekti Izraeliui.
A. Sh. Shalicaras – žydų, į Berlyną emigravusių iš Irano, sūnus. Vokietijoje jis niekada nesijautė pritapęs: vokiečiams jis buvo keistas emigrantas, turkams ar arabams – žydas.
Tačiau būdamas 22-ejų jis nusprendė emigruoti į Izraelį. Ir niekada nesigailėjo priėmęs tokį sprendimą. Įstojęs į Izraelio armiją, jis pramoko hebrajų kalbos ir galiausiai tapo armijos atstovu spaudai.
Atvirumas padės žydų valstybei?
„Su manimi dirba kolegos, kurių gimtosios kalbos – danų, norvegų, prancūzų, anglų ir vokiečių. O Izraeliui šios šalys labai svarbios, - teigia A. Sh. Shalicaras. – Izraeliui reikia karių, kurie ne tik kalba svetimomis kalbomis, bet ir supranta svetimas kultūras“.
Naujoji Izraelio armijos bendravimo su žiniasklaida strategija ir paremta kultūrinių skirtumų įvertinimu. Kitaip tariant, pasirūpinimu, kad niekas „nepasiklystų“ vertime. Jau vien tarptautinis antskrydžių operacijos pavadinimas - „Pillar of Defense“ („Gynybos stulpas“) – gerokai suprantamesnis nei oficialusis.
Izraelyje operacija vadinama „Amud Anan“. Tai – biblinė nuoroda į debesų stulpą, kuriuo pasivertė Dievas, taip išvesdamas žydus iš Egipto ir apsaugodamas juos nuo faraono armijos.
Paklaustas, kur, jo manymu, yra Izraelio ir palestiniečių konflikto šaknys, A. Sh. Shalicaras mandagiai atsako: „Aš nesu politikas“. Jis tiesiog tikisi, kad Izraelis tik išloš būdamas atviresnis.
