Neįprastu greičiu juda ir visa automobilių kolona – dažniausiai pro šalį važiuojantys automobiliai stengiasi kuo greičiau pravažiuoti siauras kaimo gatveles ir kelia debesis dulkių. Tačiau ši kolona elgiasi priešingai – važiuoja lėtai, retkarčiais stabtelėdama it kažko ieškotų. Todėl atvykėlius nuo pat pradžių pradėjo sekti didelis būrys smalsių vaikų, kurie, modami automobiliuose sėdintiems kariams, įdėmiai stebėjo, kur važiuoja visa ši neįprasta kolona.
Vaikams tokios karių automobilių kolonos – tikra pramoga, kai ne tik apsikeičiama šypsenomis ar draugiškais rankų mostais, bet visada galima paprašyti kokio nors suvenyro ar vandens buteliuko. Retam kuriam pasiseka ką nors gauti, bet juk paprašyti niekas neuždraus. Juolab kad ir vaikai nelabai ką turi veikti – mokyklose pamokos nebevyksta dėl pasirengimo baigiamiesiems egzaminams ir artėjančioms žiemos atostogoms, o mums taip įprastų vaikų žaidimų aikštelių čia nė su žiburiu nerasi.
Tad bet koks neįprastas įvykis čia sulaukia ypatingo visų dėmesio.
Po keleto minučių vingiavimo siauromis gatvelėmis ir padedant sutiktiems praeiviams, kolona sustojo prie niekuo neišsiskiriančios, iš molio drėbtos trobos. Kai iš automobilių pradėjo lipti lietuvių ir afganistaniečių kariai, kaimo gyventojai suprato šios karinės delegacijos atvykimo tikslą – jie atvyko aplankyti našle tapusios, šešių vaikų moters, kurios Afganistano kariuomenėje tarnavęs vyras žuvo vykdydamas tarnybos pareigas.
Vienas šio apsilankymo iniciatorių – PAG karinių patarėjų grupės vadas majoras Mantas Juozaitis, negalėjęs likti abejingu tokią skaudžią netektį patyrusiai žuvusio afganistaniečių kario šeimai. Jau ne pirmą kartą dalyvaudamas misijoje Afganistane majoras M. Juozaitis gerai išmano čia gyvenančių žmonių mentalitetą, jų norą siekti, kad jų šalis būtų saugesnė ir bendrą atsakomybę patyrus artimo žmogaus netektį.
„Afganistaniečiai yra tokie patys kariai, kaip ir mes, – pabrėžė jis. – Jie myli savo šalį, gerbia savo istoriją ir nori stabilumo, o narsos net ir mūsų kariai galėtų iš jų pasimokyti.“
Pasak karininko, Lietuva yra įsipareigojusi padėti rengti Afganistano kariuomenę Goro provincijoje, kelti jos profesionalumo lygį ir teikti patarimus, konsultacijas. „Tai atsakinga užduotis, nes mes šiuo metu čia, kaip ir mūsų Vakarų partneriai prieš du dešimtmečius atvykę į Lietuvą, – dalijamės patirtimi, teikiame patarimus, rengiame mokymus“, – teigė majoras M. Juozaitis.
Anot karinių patarėjų vado, lietuvių ir afganistaniečių karių santykius čia, Goro provincijoje, galima vertinti tik kaip labai gerus.
2011 metais Goro provincijoje pradėtas ANA padalinių dislokavimas padeda stiprinti Afganistano valdžios atsakomybę provincijoje. Iš pradžių buvo atsiųsta ANA karių kuopa, o nuo šių metų užduotis vykdo jau visos sudėties kandakas (bataliono dydžio karinis vienetas). Todėl natūralu, kad kiekvieną dieną bendradarbiaujant ir vykdant kitas užduotis savitarpio supratimo problemos tarp karių nyksta. Juk ne kartą yra tekę kartu vykti į tolimuosius patrulius, kartu kelyje praleisti ne vieną parą, todėl nieko nestebina situacija, kai lietuvių ir afganistaniečių kariai kartu susėdę verda arbatą ar gaminasi pusryčius.
Bendras tikslas ir veikla suartina žmones, todėl išgirsta žinia apie prieš du mėnesius žuvusį afganistaniečių karį išties sukrėtė. ANA kariai nuolat susiduria su pavojais užtikrinant saugumą šalyje, tad sukrėtė ne tiek pats žūties faktas, o tai, kad žuvęs afganistaniečių karys buvo profesionalus išminuotojas, gavęs svarbią užduotį patikrinti įtartiną kelio ruožą, kur galėjo būti padėtas improvizuotas sprogstamasis užtaisas, dažnai naudojamas talibų sukilėlių ir kriminalinių grupuočių.
Išminuotojai ant šio kelio jau buvo radę keletą sprogstamųjų užtaisų, tačiau paskutinis buvo lemtingas – jo nepavyko nukenksminti ir afganistaniečių karys žuvo. Žuvo ant kelio, kuriuo kiekvieną dieną praeina vaikai, moterys. Paaukojęs savo gyvybę afganistaniečių karys padėjo išvengti didesnės tragedijos, nors kaip mes vėliau sužinojome, pats palikdamas našlaičiais net šešis savo vaikus.
Tokiose šalyse kaip Afganistanas valstybė vaidina tik nedidelės svarbos vaidmenį socialinės paramos srityje. Nuo senų laikų senoliais čia privalo pasirūpinti jų vaikai arba kaimo bendruomenė. Pensijos, socialinės išmokos, valstybinės kompensacijos praradus darbingumą – Afganistane visa tai skamba tarytum iš fantastinio romano.
Viena didžiausių socialinių problemų šeimoje išlieka vyro praradimas. Islamo šalyse galimybė moteriai įsidarbinti yra beveik tolygi nuliui. Moteris gali tik darbuotis tvora aptverto savo kiemo ribose, ji negali vykti į turgų ir parduoti užsiaugintų gėrybių, jau nekalbant apie galimybę eiti dirbti žemės ūkio darbų toliau namų tvoros. Todėl natūralu, kad našlė tokiu atveju tampa savotiška našta savo giminaičiams ar bendruomenei. O jei našlė turi mažamečių vaikų, dar negalinčių uždirbti pinigų pragyvenimui, tuomet tokios šeimos gyvenimas tampa tikrai nepavydėtinas.
Suprasdamas be vyro likusios šeimos sunkumus, Lietuvos karinių patarėjų grupės vadas savo mintimis pasidalijo su pagrindiniu afganistaniečių kolega – kandako vadu. Idėja buvo paprasta – daugiavaikę šeimą paremti maistu, drabužiais, būtiniausiomis namų apyvokos priemonėmis ir mokykliniais rinkiniais. Krašte, kur vidutinis dienos atlyginimas nesiekia nė dešimties litų, perduoti maisto produktai šiai šeimai leis prasimaitinti ne vieną mėnesį, juolab kad artėjanti žiema kasdienius šeimos rūpesčius tik dar labiau apsunkina. Galiausiai ir pats psichologinis veiksnys, kad tu nelieki pamirštas ištikus nelaimei, yra ne mažiau svarbus.
ANA pajėgų Goro provincijoje vadas iškart pareiškė norą ne tik organizuoti apsilankymą pas našlę, bet ir pats asmeniškai dalyvauti lankant žuvusio kario šeimą. Lietuvių kariai įsipareigojo pasirūpinti parama. Keletą savaičių užtruko tikslios žuvusio kario šeimos gyvenamosios vietos paieška – juk čia nėra nei gatvių pavadinimų, nei numeruotų namų, o pagrindinis vietos apibūdinimas apsiriboja „įvažiuoji į kaimą, pavažiuoji dar kažkiek, tada pasuki į vieną ar kitą pusę, na o ten jau viskas aišku“. Ir visai nesvarbu, kad standartinis kaimas Afganistane gali būti 3-5 kilometrų ilgio ir turėti per 500 gyventojų.
Tačiau įveikęs visas su logistika Afganistane susijusias kliūtis, jungtinis lietuvių ir afganistaniečių karių patrulis pasiekė savo kelionės tikslą ir, vertinant iš nustebusių kaimo gyventojų veidų, visiems kėlė pagarbią nuostabą. Kai iš namo išėjo našlė ir vienas po kito pasirodė keturi jos jaunėliai (kiti du vyresni vaikai buvo išvykę pas gretimame kaime gyvenančius giminaičius), iš šalia susibūrusios kaimo minios pasigirdo džiaugsmingi šūksniai – afganistaniečių ir lietuvių karių pasirodymas pateisino visus lūkesčius. ANA karius akimirksniu apspito vaikai, vyresnieji spaudė rankas, apžiūrinėjo grėsmingai atrodančius visureigius ir vis klausinėjo, ar tikrai viskas priklauso afganistaniečių kariams. Akivaizdu, kad dažnesni afganistaniečių karių apsilankymai atokesniuose kaimuose didins vietos gyventojų pasitikėjimą savo kariuomene.
Kai automobilių kolona iš kaimo pajudėjo sostinės Čagčarano link, daugelio karių veiduose buvo pastebimas palengvėjimas ir viltis. Palengvėjimas, kad jų ginklo brolio šeimos gyvenimas nors kiek palengvėjo. Viltis, kad jei kas nors panašaus atsitiks jiems, jų šeimos taip pat nebus pamirštos. Viltis, kad tokių netekčių daugiau nebūtų.
Šį straipsnį parengė majoras Erlandas Snieškus, Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės ( PAG-16) Civilių ir karių bendradarbiavimo grupės vadas.
***
Šiuo metu Lietuvos vadovaujamojoje Goro provincijoje Afganistano Goro provincijoje tarnybą vykdo šešiolikta Lietuvos karių pamaina (PAG-16), kurią sudaro karia, kurių didžioji dalis iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės.
Afganistane vis labiau įsibėgėjant atsakomybės už saugumo užtikrinimą vietos pajėgoms perdavimo procesui, nuo 2005 m. vasaros Gore veikiančios Lietuvos vadovaujamos PAG pagrindinė užduotis – rengti Afganistano nacionalines saugumo pajėgas, didžiausią dėmesį skiriant patariamajai funkcijai.
Goro provincijos atkūrimo grupės stovykloje Čagčarane kartu su Lietuvos kariais ir civiliais tarnauja ir dirba Gruzijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos, Suomijos, Čekijos, Ukrainos ir Kroatijos atstovai.
PAG civilinis elementas sudarytas iš Lietuvos, Japonijos ir JAV biurų, atstovaujančių savo valstybių vyriausybėms ir vykdančių vystomojo bendradarbiavimo programas bei projektus. Lietuvos karių stovykloje veikia Europos Sąjungos policijos misijos (EUPOL) padalinys, kuris moko teisėsaugos institucijas, joms pataria ir remia.
Lietuva planuoja perduoti atsakomybę už saugumą Goro provincijoje Afganistano nacionalinėms saugumo pajėgoms ir baigti Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės veiklą iki 2013 metų pabaigos.
