Į buvusią Prancūzijos koloniją – Malį šiuo metu iš viso pasaulio plūsta karinė technika ir prancūzų kariai – jų šioje iš demokratijos pavyzdžio į pilietinio karo plėšomą chaosą nusiritusioje Vakarų Afrikos valstybėje jau dislokuota per 2500.
Paryžiui savotišką palaiminimą suteikė tiek sąjungininkai – ES, NATO šalys, tiek Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, suteikusi mandatą Prancūzijos vadovaujamai misijai.
Tikslas lyg ir aiškus: apsaugoti Malį nuo iš šiaurės besiveržiančių sukilėlių, tarp kurių – ir teroristai, ir nepriklausomybės siekiančios tuaregų gentys. Bet ryžtingais žingsniais buvusioje kolonijoje tvarką darančiam Paryžiui baimių dėl ateities netrūksta.
Palaikymo neužtenka
Tai, kas iš tikrųjų vyksta Malyje, savo akimis pamatyti bando dešimtys žurnalistų iš viso pasaulio. Bet kol kas į mūšių zonas patekti sunkiau nei Afganistane ar Sirijoje, kur verda karo veiksmai.
Paryžius nei pripažįsta, nei neigia, kad prancūzų kariai kaunasi su islamistais, kurie veržiasi į šalies pietus.
Ir, nepaisant vis nuožmesnių Prancūzijos aviacijos antskrydžių, islamistai skina pergales – pirmadienį jie užėmė dar vieną miestą, vakar veržėsi į priekį, o prancūzai galėjo tik liūdnai stebėti, kaip jų apmokytos Malio vyriausybės pajėgos pakrikusios traukėsi į pietus.
Priešus mokė patys
Tokia padėtis fronte glumina ne vien žurnalistus. Prancūzijos valdžia pripažino, kad konfliktas Malyje sudėtingesnis nei atrodė, mat Malio ir prancūzų kariams tenka susidurti su „stebėtinai stipriu, gerai ginkluotu ir pasirengusiu priešu”.
Pavyzdžiui, žinodami, kad atvirame lauke neatsilaikys prieš prancūzų aviaciją, galinčią bombarduoti taikinius tiek naktį, tiek esant blogiems orams, islamistai griebėsi gudrios taktikos: nedidelėmis grupelėmis jie skuba į civilių apgyvendintas vietoves, kurių, baiminantis nekaltų žmonių aukų, prancūzų lėktuvai nebombarduoja. O lėktuvams nuskridus islamistai vėl staigiai puola karui nepasiruošusias vyriausybės pajėgas.
Iš kur atsirado prancūzams iššūkį drąsiai metantys priešininkai? Vienas prisistatyti nepanoręs Malio pareigūnas pripažino, kad kaltės dalį gali prisiimti ir Vakarų šalys, pirmiausia JAV ir pati Prancūzija.
Būtent šios šalys pastaraisiais metais mokė Malio vyriausybės pajėgas, tarp jų – ir elitinius karius. Rezultatas?
„Visiška katastrofa. Dalį elitinių Malio karių sudarė tuaregai. Karingi, tačiau lojalūs savo gentims, o ne vyriausybei. Mes mokėme juos pasalų taktikos, taiklaus šaudymo – jie visko noriai klausėsi, išmoko, o tada dezertyravo ir prisijungė prie sukilėlių”, – apmaudo neslėpė vienas JAV specialiųjų pajėgų karys.
Be to, kaip pabrėžė Paryžiuje įsikūrusio Plėtros mokslinių tyrimų instituto ekspertas Jeanas Yves’as Moisseronas, Malis – dvigubai už Prancūziją didesnė valstybė.
Teroristai ar ne visai?
Kitas dalykas, kuris esą suvokiamas klaidingai, – Vakarai šį konfliktą pateikia kaip kovą su terorizmu. Ekspertai nelinkę visko supaprastinti.
„Pirmiausia šie teroristai nėra tipiški. Mes juos taip apibūdiname, bet daugelis jų – tai tik ginkluotos grupuotės.
Pirmiausia, žinoma, tuaregai – nomadai, kurie daugelį metų kovoja už savo nepriklausomybę. Jie jokie radikalūs islamistai ir dar mažiau teroristai”, – teigė J. Y. Moisseronas.
Be to, didelė dalis sukilėlių yra buvusių Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafi pajėgų dalis. Ironiška, kad su M. Gaddafi vėliava jie kovojo prieš islamistus, o dabar patys tokiais vadinami.
„Ir dar yra daug jaunų žmonių, kurie neturi darbo ir vilties jį gauti. Tai yra narkotikų, ginklų prekeiviai. Tapatindami juos visus su islamistais supaprastiname realybę”, – teigė ekspertas.
Prancūzų kariai pabrėžė, kad priešininkai, kad ir kuriai grupei priklausytų, yra „ginkluoti iki dantų”. O tai ne šiaip stereotipinis teroristo apibūdinimas. Anot eksperto, tai Libijos karo, į kurį prieš metus vėlėsi Prancūzija, pasekmė.
Kritus M. Gaddafi režimui daugelis bene gausiausių Afrikoje ginklų sandėlių buvo išplėšti. Kas kiek pajėgė, tas tiek ištampė – nuo lengvųjų ginklų iki prancūzams nerimą keliančių priešlėktuvinių raketų.
Įsivelti – neprotinga
Tad neatsitiktinai pasigirsta ir Paryžiaus politiką kritikuojančių balsų. Vieni kelia teorijas, kad stengdamasis nukreipti prancūzų dėmesį nuo šalies ekonominių problemų ir savo nevykusios politikos François Hollande’as sugalvojo reitingus pakelti „nedideliu sėkmingu karu”.
Antai buvęs Prancūzijos premjeras, aršus karų Irake bei Afganistane kritikas Dominique’as de Villepinas pareiškė, kad Prancūzija rizikuoja įsivelti į ilgą, varginantį konfliktą buvusioje kolonijoje.
„Tai prasta idėja, ne prancūziška ir primena pralaimėtus karus Irake, Afganistane ir Libijoje”, – tikino D. de Villepinas.
Prancūzijos prezidento sprendimas pradėti operaciją kol kas sulaukia daugumos prancūzų palaikymo.
Bet ar šis, anot F. Hollande’o, „dar kelias savaites užtruksiantis” Prancūzijos įsikišimas neatsilieps skaudžiai? Nerimo kyla ne tik dėl islamistų įkaitais laikomų 8 Prancūzijos piliečių gyvybės ar galimybės, kad islamistai įgyvendins savo grasinimus – smogs pačiai Prancūzijai.
Dabar teroristinių išpuolių baiminamasi ir pačiame Malyje. Neatmetama, kad čia prieš prancūzų karius gali būti vykdomi savižudžių išpuoliai. Nepaisant to, prancūzai norėtų, kad labiau įsikištų užsienio valstybės.
Kol kas diplomatiniais kanalais pagalbos iš NATO šalių paprašiusi Prancūzija gali kliautis Aljanso sąjungininkais Vakaruose: trūkstamų pajėgų – transporto lėktuvų Prancūzijai paskolino Jungtinė Karalystė, Kanada, Danija, Nyderlandai ir Vokietija.
JAV prancūzams padės žvalgybine informacija ir bepiločiais orlaiviais. Tačiau neatmetama, kad Prancūzija iš sąjungininkų Europoje paprašys ir didesnio indėlio, motyvuodama terorizmo grėsmėmis.
Be to, Prancūzija norėtų ir didesnio Afrikos valstybių indėlio. Mat naikinti sukilėlius iš oro yra viena, o perimti iš jų teritorijos kontrolę gali tik sausumos pajėgos. Kol kas po 600 karių pasiūlė skirti Nigerija, Beninas, Gana, Nigeris, Senegalas, Burkina Fasas ir Togas.
Rūpi tik savi interesai?
Tačiau šių Afrikos valstybių pajėgos į Malį kol kas neskuba, vangiai sienas su Maliu uždaro ir kaimyninės šalys. Mat niekas pernelyg nenori veltis į konfliktą su karingomis tuaregų gentimis ir islamistais.
Juolab kad jau pasigirdo ir įtarinėjimų, jog konfliktą Malyje Prancūzija siekia panaudoti savo ekonominiams interesams.
Esą kaip ir konflikto Libijoje metu Prancūzija ypač reklamuoja savo karinę produkciją. Vaizdai iš fronto nepasiekia viešumos, o prancūziškų naikintuvų „Rafale” nuotraukos ir jų misijų ataskaitos mirga žiniasklaidoje.
Ir lyg tyčia vakar F. Hollande’as išvyko su vizitu į Jungtinius Arabų Emyratus. Čia tikimasi, kad derybos dėl šimtų „Rafale” pardavimo JAE bei Indijai pajudės iš mirties taško.
Ypač dabar, kai prancūziški naikintuvai žiba Malio konflikte. Juolab kad sėkmingų sandorių patirties jau esama – būtent „Rafale”, kuriais Prancūzija bombardavo M. Gaddafi režimą, po karo sutiko įsigyti Libija.
Į Malį gali vykti ir Lietuvos kariai?
Į karinę operaciją Malyje įsitraukusi Prancūzija jau kreipėsi į sąjungininkus dėl paramos. Vieni jau siūlosi tiesiogiai prisidėti ir paremti Prancūziją transporto lėktuvais, kurių jai trūksta.
Kitų šalių prašoma palengvinti prancūzų naštą garantuojant saugumą Malyje ir mokant vietos pajėgas. Būtent tokio oficialaus Prancūzijos prašymo – prisidėti prie planuojamos Europos Sąjungos (ES) mokymo misijos Malyje dar praėjusią savaitę sulaukė Lietuva.
Šiuo metu Krašto apsaugos (KAM) ir Užsienio reikalų ministerijos svarsto galimą Lietuvos paramą šiai mokymo misijai. Galutinis sprendimas esą bus priimtas tik įvertinus finansines galimybes.
Pasak KAM, prie misijos prisidėti galima ne tik siunčiant karinius instruktorius, bet ir teikiant paramą ginkluote ar karine įranga Malio karinėms pajėgoms.
Ministerija taip pat pažymėjo, kad ES personalas koviniuose veiksmuose Malyje nedalyvauja. Bet kokiai kitokiai misijai, pavyzdžiui, transporto lėktuvo siuntimui, kaip padarė kitos NATO šalys, reikėtų Seimo mandato.
