Šis klausimas oficialiai, suprantama, nekeliamas, mat A. Fogho Rasmusseno žodžius bei jų svarbą linksėdami galva paprastai pabrėžia ir Lietuvos pareigūnai.
Bet žodžiai yra viena, o darbai – kas kita. Ir taip jau 9 Lietuvos narystės Aljanse metus.
„Didinkite finansavimą”, – aidi signalai iš NATO. „Būtinai didinsime”, – žada Vilnius ir deda pažadus į stalčius. „Ar tikrai mus ginsite, jei prireiks? Ar turite planus?” – nuolat NATO atstovų klausia abejojantys lietuviai. „Tikrai tikrai”, – žada Aljansas.
O žodžiais neapsiriboja: Zokniuose nuo 2004 m. veikia NATO oro policijos misija.
Ir, nepaisant beveik visose Aljanso šalyse aptirpusio gynybos biudžeto, ši misija vadinama viena sėkmingiausių – stebėtina, kad joje dalyvauti veržiasi vis daugiau šalių, o rotacijų grafikas, pasak NATO pareigūnų, jau užpildytas iki pat 2018-ųjų.
Be to, Aljansas kasmet didina pratybų skaičių ir, svarbiausia, jų scenarijus tampa įvairesnis: nuo pasirengimo taikdariškoms operacijoms iki šių metų rudenį vyksiančių pratybų „Steadfast Jazz” („Tvirtas džiazas”).
Jų metu pirmąsyk kartu su kitų NATO šalių kariais bus treniruojamasi ginti Baltijos šalis.
Tikimasi, jog šios pratybos leis patobulinti Baltijos šalių pasirengimą teikti priimančiąją paramą.
Būtent todėl į karinius poligonus Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje bus perdislokuota dalis NATO greitojo reagavimo pajėgų – būtent tokios pirmiausia atskubėtų į pagalbą.
Prieš dešimtmetį ar net penkerius metus tokios pratybos būtų buvusios neįsivaizduojamos. Esą tai pernelyg erzintų Rusiją.
Bet dabar apie nuspėjamą isterišką Rusijos reakciją jau pernelyg negalvojama, apsidraudžiant žodžiais, kad NATO pratybos „nėra nukreiptos prieš Rusiją ar kurią nors kitą šalį”.
Į virtinę susitikimų su aukštais Lietuvos pareigūnais – prezidente, užsienio, krašto apsaugos ministrais leidęsis A. Foghas Rasmussenas po jų viešai apsiribojo diplomatiškais pareiškimais. O „Lietuvos rytui” davė išskirtinį interviu, kuriame kalbėjo apie NATO aktualijas, Aljanso ateitį ir Lietuvos vaidmenį joje.
Garantijos – ne popierinės
– Taigi praėjus 9 metams nuo įstojimo į NATO jūs, nepaisant visų patikinimų, vis dar girdite lietuvių abejonių ir klausimą: „Ar mus ginsite?” Kodėl, jūsų manymu, šis klausimas vis kyla?
– Tiesą sakant, nė nežinau, čia reikėtų klausti tų žmonių, kurie kelia šį klausimą.
Juk mes turime ginti visas Aljanso nares ir esame pasiruošę padėti, jeigu tik reikėtų.
Jūsų valdžia žino, kad kiekviena NATO narė yra saugoma kolektyvinio saugumo įsipareigojimais.
– Tęsiasi NATO pajėgų išvedimas iš Afganistano. Ar viskas vyksta pagal planą?
– Taip, iš tiesų. 2010 m. patvirtinome atsakomybės perdavimo planą ir jis sėkmingai vykdomas: atsakomybę už saugumą 4-ojoje provincijos grupėje artimiausiu metu perims afganistaniečių pajėgos, 5-ojoje, paskutinėje, grupėje tai, tikiuosi, įvyks iki šių metų vidurio.
Tai bus didelis žingsnis į priekį ir neabejoju, kad afganistaniečiai perims visą atsakomybę už savo šalies saugumą nuo 2014 metų.
Matome aiškią pažangą mokant Afganistano saugumo pajėgas. Jų jau yra 350 tūkst. Tai dideli skaičiai, bet net ir kalbant apie kokybę pažanga yra. Jau dabar 80 proc. operacijų jie vadovauja patys.
Štai prieš mėnesį stebėjau afganistaniečių specialiųjų pajėgų operaciją – buvau išties maloniai nustebintas.
Libijos karo pamokos
– NATO pastaraisiais metais dalyvavo ne tik Afganistane, bet ir Libijos kare. Formaliai NATO patikėta vykdyti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoje numatytą civilių apsaugą. Tai NATO darė bombarduodama civiliams, pripažinkime – ir ginkluotiems sukilėliams, grasinančias režimo pajėgas.
Bet juk lygiai tas pat vyksta Sirijoje. Kodėl NATO nesiima panašių veiksmų čia?
– Vienas aiškus skirtumas, kurį pats ir paminėjote, – Libijoje veikėme su JT mandatu.
Be to, buvo aplinkinių valstybių parama.
Šių sąlygų dabar tiesiog nėra. Niekas nekviečia NATO ir nenori Aljanso įsikišimo, netgi sukilėlių vadovybė.
Aš manau, jog vienintelis teisingas – politinio sprendimo kelias. Ir NATO neturi tikslo spręsti konflikto Sirijoje kariniais būdais. Žinoma, mes smerkiame režimo veiksmus prieš civilius.
– Kodėl nėra šių sąlygų? Galbūt naudodamasi JT mandatu NATO susikompromitavo Libijoje?
– Ne, manau, kad Libija ir Sirija pirmiausia labai skirtingos. Religine, etnine, politine prasmėmis Sirija yra gerokai sudėtingesnė.
Bet kokia tarptautinė karinė intervencija galėtų turėti nenusakomų pasekmių regione.
Reikia politinių sprendimų, o labai gaila, kad JT taip ir nesugebėjo dėl Sirijos priimti bendro sprendimo.
– Po konflikto Libijoje tapo aišku, kad NATO turi ir kai kurių pajėgumų trūkumų. Kaip šis klausimas sprendžiamas, ar kas nors konkrečiai padaryta?
– Išties, nepaisant sėkmės Libijoje, supratome, kad turime ir trūkumų.
Pavyzdžiui, degalų papildymo ore, žvalgybos pajėgumų. Tad pernai Čikagoje vykusiame NATO viršūnių susitikime sutarėme užpildyti šias spragas ir plėtoti trūkstamus pajėgumus.
Taip, tai yra tik planai, svarbūs sprendimai priimti, bet dar reikia investuoti į tas sritis, tad galiu viltis, jog narės laikysis pažadų.
Aljansui bus ką veikti Azijoje?
– Kalbant apie viltis, kaip jūs vertinate JAV gynybos sekretoriaus Leono Panettos pareiškimą?
Jis vylėsi, kad NATO prisidės prie JAV planuojamo pajėgumų stiprinimo Azijos ir Ramiojo vandenyno regione. Ar, jūsų nuomone, tai būtų išmintinga?
– Pirmiausia aš sveikinu JAV sprendimą stiprinti pajėgumus ir daugiau dėmesio skirti Azijos ir Ramiojo vandenyno regionui. Tai suprantama, turint galvoje augančią Kinijos ir Indijos galią.
Tačiau taip pat manau, kad NATO turėtų žvelgti globaliau, nes šiandien teritorinė gynyba reikalauja globalių partnerių.
Būtent tai ir kūrėme per pastaruosius metus – partnerystę su Australija, Naująja Zelandija, Pietų Korėja. Supratome, kad norėdami įgyvendinti savo saugumo misiją turime bendradarbiauti su tomis šalimis, bet nematau, kad NATO veiktų tame regione.
– Tad apie kokį Šiaurės Atlanto organizacijos įsitraukimą į Ramiojo vandenyno regioną mes kalbame, jei šiais laikais NATO turi problemų prie savo sienų ir dėl nepakankamų pajėgumų?
– Leiskite pasinaudoti Afganistano pavyzdžiu. Australijos, Naujosios Zelandijos, Japonijos ir Pietų Korėjos karinis bei finansinis indėliai buvo labai svarbūs. Libijoje prisidėjo Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų partneriai.
Tai yra geri pavyzdžiai, kad mums reikia tokios partnerystės visame pasaulyje.
– Leiskite pasitikslinti – jei Pietų Korėja arba Australija prašytų pagalbos, ar mes, kaip NATO nariai, turėtume padėti?
– Jei klausiate apie kolektyvinę gynybą, Šiaurės Atlanto sutartyje aiškiai parašyta, kad tik NATO narėms suteikiamos kolektyvinės gynybos garantijos.
Bet naujoje mūsų strateginėje koncepcijoje sakoma, kad esame pasiruošę diskutuoti saugumo klausimais su partneriais ir Azijoje.
Dėmesys Lietuvos saugumui
– Šįmet Baltijos šalyse vyks pratybos „Steadfast Jazz”. Ar galite apie jas papasakoti plačiau, nes esama daug spekuliacijų – gal čia atsakas Rusijai į jos rengtas „Zapad 2009” pratybas (pastarosiose rusų kariai kaip tik treniravosi pulti Baltijos šalis. – Red.)?
– Aiškiausias tikslas yra treniruotis kartu ir veikti efektyviau, nes Afganistane mes išmokome kartu dirbti, tad kai iš ten pasitraukiame, reikės daugiau pratybų, kad išlaikytume tą aukštą lygį, kurį pasiekėme.
O priežastis, kodėl tai vyks šiose šalyse, yra paprasta: Baltijos šalys pasisiūlė, pakvietė NATO nares ir manau, kad tai yra labai gerai.
– Norėčiau patikslinti: esama įvairių pratybų – taikdariškų, gynybinių.
O kokios bus čia ir ką jos reikš?
– Čia bus kolektyvinio saugumo pratybos. Ir tai yra tiesa, kad tokių Baltijos šalyse dar niekada nebuvo.
Bet tai yra tik įprastos pratybos, galiu pasakyti, kad tokių bus dar daugiau.
– Baltijos oro policija nesyk buvo minėta kaip jūsų mėgstamos išmanios gynybos pavyzdys.
O ar tai yra ilgalaikė misija, ar vis dėlto tam tikra laikina priemonė?
– Kaip žinote, Čikagos susitikime sutarėme iki 2018 m. pratęsti oro policijos misiją, bet nėra datos, kada ši misija turėtų būti nutraukta.
Antra, manau, kad oro policijos misija – labai geras išmanios gynybos pavyzdys, kaip sumaniai leisti pinigus.
Jums nebūtina skirti didelių išteklių ir įsigyti naikintuvų, kai kitos valstybės gali skirti šių pajėgumų. Baltijos šalys gali skirti dėmesį kitoms sritims.
– Kaip manote, ar tai ir toliau bus laikina misija, o gal nuolatinė?
– Kaip jau minėjau Čikagos susitikime, pabrėžėme, kad ši misija bus pratęsta be nutraukimo datos, tik su peržiūra, kuri bus vykdoma po 2018-ųjų.
Tai suprantama – mat visada reikia įvertinti, ar viskas veikia efektyviai.
Vis dėlto tikiu, kad tokie susitarimai nėra laikini ir kad tokie tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdžiai yra tas būdas, kaip mes, NATO, bendradarbiausime ateityje.
Juk dar sudėtingiau bus individualiems NATO sąjungininkams – reikės įsigyti pažangias, sudėtingas ir brangias technologijas, todėl turėsime vieni kitiems padėti.
Ar Rusija vėl treniruosis pulti Baltijos šalis?
Šiais metais Lietuvos ir kitų NATO valstybių karinės pajėgos dalyvaus bendrose karinėse pratybose, kur bus imituojama Baltijos šalių gynyba. Kaimyninėse šalyse Rusijoje ir Baltarusijoje vyks dar didesnės pratybos „Zapad 2013”.
NATO vadovas A. Foghas Rasmussenas nesureikšmino šių Rusijos veiksmų, o Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė viltį, kad Maskva bus atvira.
„Pratybos, kurias vykdo Baltijos šalys ir kiti partneriai, nukreiptos į gynybą. Jokių grasinimų kitoms šalims tokios pratybos nekelia. Mes galime dalytis informacija apie pratybas ir tikimės to paties iš mūsų kaimynų”, – sakė D. Grybauskaitė.
Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas dar ketvirtadienį pareiškė, kad kai kurie Lietuvos pašonėje šiemet planuojamų Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų elementai yra nukreipti prieš kaimynus.
„To neturėtų būti. Aš manau, kad mes turėtume su Rusija ir Baltarusija surasti kitokias bendradarbiavimo galimybes”, – agentūrai BNS teigė J. Olekas. Pasak jo, padidėjęs Rusijos karinis aktyvumas Baltijos jūros regione reikalauja papildomo dėmesio.
2009 metais Rusijos vykdytų panašių pratybų, kuriose dalyvavo daugiau kaip 12 tūkst. karių, scenarijuje buvo numatytas puolimas į Baltijos šalių teritoriją ir prevencinis branduolinis smūgis Varšuvai.
