Šiandien Sirijoje vyksta mūšiai. Jų metu jau žuvo 70 tūkst. žmonių, tarp jų – tūkstančiai vaikų, kurie, anot šią savaitę paviešintos Jungtinių Tautų ataskaitos, vis dažniau įtraukiami į pilietinio karo sūkurį. Konflikto pabaigos nematyti, mat nė viena jo pusė nesugeba perimti iniciatyvos ir pakeisti karo eigos.
Iš vienos pusės – prezidento Basharo al-Assado režimą nuversti siekianti Sirijos revoliucinių ir nacionalinių pajėgų nacionalinė koalicija, suburta arabų valstybės Kataro sostinėje Dohoje. Beje, ten pat įkurta ir „Al Jazeera” televizija.
Iš kitos pusės – B.al-Assadui ištikimos pajėgos, remiamos Irano ir Rusijos. Visos pasaulio šalys, stebinčios konfliktą Sirijoje, jau suprato, kad tai ne Libija, Tunisas ar Egiptas, kur režimai krito. Dvejus metus atsilaikęs B.al-Assadas pasirodė daug tvirtesnis nei tikėtasi. Kodėl Sirijos režimas toks tvirtas?
Žiaurumas ir išlikimo instinktas
Žiaurumas ir politinės represijos – viena priežasčių, kodėl Sirijoje įvykiai klostosi kitaip nei kitose arabų valstybėse.
Šį faktą pripažįsta ir Kremlius, kuris yra Sirijos režimo rėmėjas. Bet, pasak eksperto Dmitrijaus Trenino iš Carnegie centro Maskvoje, Rusijoje manoma, kad tokie pat brutalūs yra ir kitų arabų šalių režimai.
Tačiau Sirija vis dėlto – išskirtinis atvejis.
„Sirijos saugumo tarnybos neturi jokio supratimo apie žmogaus teises. Pareigūnų pasaulėžiūrą formavo daugiau kaip 400 metų trukusi turkų osmanų praktika. Juos pakeitė Prancūzijos kolonistai, o šiuos po Antrojo pasaulinio karo pabėgę iš Europos naciai. Galų gale čia atsirado KGB kadrai”, – sirų žiaurumo priežastis atskleidė buvęs ilgametis Prancūzijos žvalgybos aukšto rango atstovas Sirijoje Alainas Chouet.
Be to, daug pajėgesnė nei, pavyzdžiui, Libijoje yra ir Sirijos armija. Nors B.al-Assado režimą palieka vis daugiau vidutinio rango kariškių, kariuomenės vadovybė ir jos branduolys, kaip pažymi JAV įsikūrusio Karo studijų instituto analitikas Josephas Holiday, iki šiol lojalūs prezidentui B.al-Assadui.
Kodėl kariuomenė išlieka lojali prezidentui? Visi pagrindiniai prezidento B.al-Assado šalininkai kilę iš alavitų etninės grupės. Ji sudaro 10–12 proc. Sirijos gyventojų.
Daugiau nei tūkstantį metų ši visuomeninė ir religinė grupė buvo persekiojama musulmonų sunitų, sudarančių daugumą Saudo Arabijoje ir kituose turtinguose Persų įlankos kraštuose, remiančiuose Sirijos opoziciją.
Po musulmonų šiitų skilimo alavitai perėmė taip pat graikiškojo panteizmo, persų tikėjimo ir bizantiškosios krikščionybės elementus.
Musulmonai sunitai juos laiko išdavikais. A.Chouet primena, kad vienas iš islamo krypties vahabizmo įkūrėjų, kuri vyrauja Saudo Arabijoje, paskelbė net mirties nuosprendį alavitams.
Tokio požiūrio į alavitus prisilaiko ir musulmonai sunitai, susibūrę į Musulmonų broliją.
Tad nenuostabu, kad pralaimėję alavitai gali nesulaukti pasigailėjimo. Jie puikiai prisimena, kaip buvo susidorota su Muammaro Gaddafi ir jo šalininkais Libijoje. Tad belieka kautis už savo ir artimųjų gyvybę.
Priešai tampa draugais
Savo ginkluotąsias pajėgas iš Libano į Siriją atsiuntė ir Irano finansuojamas politinis-karinis judėjimas „Hezbollah”. Sirija iki šiol yra vienas didžiausių Teherano partnerių regione, mat būtent per Damaską Iranas metų metus teigdavo paramą „Hezbolah”, kuris savo ruožtu nesyk kariavo su ideologiškai bendru šiitų ir Sirijos priešu – Izraeliu.
Iranas yra musulmonų šiitų valstybė, religiškai artima alavitams. Šiuos santykius sustiprino ir tai, kad abi šalis kritikuoja, smerkia, o gal net karine jėga norėtų pamokyti Vakarų šalys. Todėl nenuostabu, kad Damaskas ir Teheranas vienija jėgas – jei Sirijos režimas žlugtų, Irano ilgalaikiams planams regione kiltų labai didžiulis pavojus.
Beje, įdomu tai, kad Iranas su Sirija bendradarbiauja ne tik karinėje srityje, bet ir energetikos projektuose. Vienas ryškiausių – šią vasarą numatytas dujų tiekimas per Iraką.
Dvi istoriškai priešiškos valstybės Iranas ir Irakas netikėtai tapo Sirijos draugėmis. Irakas atvėrė savo oro erdvę Irano lėktuvams, gabenantiems krovinius Damaskui. Taip pat leido per savo teritoriją į Siriją vykti Irano revoliucijos gvardijos kariams. Irako vyriausybė pagal sutartį netgi tiekia dyzelinius degalus Sirijai – tai pačiai šaliai, kuri 1991 metais buvo tarptautinės koalicijos prieš Iraką dalyvė.
„Irako vyriausybė bijo, kad jei Damaske valdžią gautų sunitai, tai sustiprintų jų pozicijas vakarinėje Irako dalyje ir galėtų baigtis papildoma kova dėl įtakos Bagdadui. Tokio iššūkio Irakas nori išvengti.
Bagdadas susiduria ir su priešiškumu tų pačių Irako vakarinių provincijų sunitų, kurie atvirai palaiko Sirijos opozicijos pajėgas ir net sukūrė savo Laisvojo Irako armiją kaip atitikmenį laisvos Sirijos armijai, siekiančiai nuversti B.al-Assado režimą”, – sakė Carnegie tyrimų centro Dohoje direktorius Paulas Salemas.
Karo ugnis plinta
Karas Sirijoje daro nestabilias ir kitas kaimynines valstybes – pirmiausia Libaną.
Visuomenė ten pasidalijo į B.al-Assado šalininkus ir priešininkus. Jie Beirute rengia skirtingas puses palaikančias demonstracijas ir šaudosi tarpusavyje.
Vyriausybė skelbia neutralumo politiką karo Sirijoje atžvilgiu, bet negali sulaikyti įvairių tautinių religinių grupių, gyvenančių Libane, nuo įsikišimo į konfliktą Sirijoje.
Neatsitiktinai vieni atkakliausių mūšių Sirijoje vyksta prie sienos su Libanu. O bene nuožmiausia kova – Chimso mieste.
„Būtent čia B.al-Assadui numatytas atsitraukimo koridorius link Viduržemio jūros į Rusijos kontroliuojamą karinio laivyno bazę Tartuse”, – pažymėjo Džeimstauno fondo ekspertas Nicholas A.Herasas.
Rusija turi ką prarasti
Būtent Rusija yra vienas svarbiausių B.al-Assado režimo ramsčių ir, galima sakyti, jo paskutinė viltis išlikti tiesiogine to žodžio prasme. Šis ryšys yra abipusis.
Pasak Rusijos eksperto D.Trenino, Maskvos elgesį Sirijoje lemia ir patirtis Libijoje 2011 metais. Tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir netgi premjeras V.Putinas neprieštaravo, kad JT priimtų rezoliuciją, kuri, Maskvos nemaloniai nuostabai, atvėrė kelią Vakarų valstybių intervencijai į Libiją.
„Rusijos politinį elitą šokiravo brutalus paėmusių valdžią Libijoje kovotojų elgesys su buvusiu šalies vadovu ir jo šalininkais. Tad Maskva siekia visais būdais išvengti, kad panašaus likimo nesulauktų B.al-Assadas”, – pažymi D.Treninas.
Tiesa, altruizmo čia nėra.
„Rusiją labai nuvylė situacija Libijoje perskirstant energetinius kontraktus dėl gamtinių išteklių eksploatavimo nuvertus M.Gaddafi. Sandėriai sudaryti tik su Vakarų kompanijomis”, – teigė ekspertas.
Ir nors Sirijoje tokių gamtinių išteklių kaip Libijoje nėra, Rusijos koziris – Tartuso uostas. Maskva būgštauja, kad, valdžią paėmus Vakarų remiamai opozicijai, iš Tartuso teks išsikraustyti.
O juk tai vienintelis karinis uostas už Rusijos teritorijos ribų, į kurį Rusijos kariniai laivai gali laisvai įplaukti papildyti savo atsargų. Nors ilgą laiką ši bazė buvo beveik nenaudojama, pastaruosius kelerius metus Tartuse Rusijos laivai – kone nuolatiniai svečiai.
Rusijos sugrįžimas į rytinius Viduržemio jūros vandenis po dviejų dešimčių metų pertraukos nuo Sovietų Sąjungos žlugimo – daugiau nei simbolinis. Sovietų Sąjungos laikais Tartuso uoste buvo įsikūrusi penktoji Viduržemio jūros eskadra, nuolat pasiruošusi kautis su JAV 6-uoju laivynu.
Kodėl Vakarai atsargūs?
Beje, patys amerikiečiai konfliktą Sirijoje vertina ypač atsargiai. Tiesa, JAV ir jų partneriams Persų įlankos šalyse pavyko suklijuoti Sirijoje opozicinių jėgų koaliciją.
Ją palaiko daugiau nei 100 pasaulio valstybių kaip teisėtą Sirijos atstovę tarptautinėje bendruomenėje. Bet tuo parama beveik ir baigiasi – Vakarų šalys nebent sutiko tiekti ne karinės paskirties priemones.
Priežastis išties delikati – patys sirų sukilėliai. Pilietinio karo metu išryškėjo nesutarimai tarp kovotojų.
Ypač daug nerimo Vakaruose sukėlė kai kurių sukilėlių ketinimai Sirijoje kurti islamistinę valstybę, vykdomi užsieniečių pagrobimai arba priešininkų galvų kapojimas šaukiant „alahu akbar”. Visa tai Vakarų šalys matė per Irako ir Afganistano karus, tad dabar remti panašius kovotojus, susijusius su „Al Qaeda”, būtų kone savižudybė.
Pagrindinės Sirijos opozicijos kovotojų pajėgos stengiasi atsiriboti nuo radikalų, bet bėda ta, kad būtent radikalai skina pergales kovos lauke.
„Tiesa, dažnai viršų paima ne įsitikinimai, o materialiniai kovotojų išskaičiavimai. Pagrindinės kovotojų pajėgos bent jau Chalebe finansinę paramą gauna iš Vakarų ar Persų įlankos valstybių”, – teigia Švedijos užsienio politikos instituto ekspertas Aronas Lundas.
Tačiau buvęs Prancūzijos slaptųjų tarnybų pareigūnas A.Chouet skambina pavojaus varpais.
„Vakarai nesupranta, kokią bėdą patys ant savo pečių atneša į šį regioną ir tampa įrankiu Kataro ir Saudo Arabijos žaidime. Pastarųjų šalių politika regione kelia ne mažesnį islamiško fundamentalizmo pavojų nei kuri kita islamiška grupuotė”, – perspėjo ekspertas.
Tad ne veltui įgelti Vakarams skuba ir Maskva. Antai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pavadino šnekas apie būsimą demokratiją arabų kraštuose kūdikių šnekomis. O sirų sukilėlius Rusija dažnai vadina banditais ir teroristais.
Tarp jų esama ir pačios Rusijos piliečių – kaip manoma, iki 6 tūkst., daugiausia čečėnų, kuriems lengviau kariauti su B.al-Assado pajėgomis nei su Čečėniją tvirtai suėmusiais rusais.
D.Trenino manymu, Maskva ne veltui būgštauja, kad B.al-Assado kariuomenės amunicija, tarp jų ir cheminis ginklas, gali pakliūti į čečėnų ar kitų Šiaurės Kaukazo islamistų rankas. Paradoksalu – to paties baiminasi Vakarų šalys ir Izraelis, kurie smerkia B.al-Assado režimą.
Kita vertus, Vakarų valstybės pripažįsta, kad ir be tiesioginės užsienio valstybių intervencijos, kaip Irake ar Libijoje, jų tikslai Sirijoje gali būti pasiekti.
Bet daugelis apžvalgininkų pripažįsta, kad net įveikus Sirijos režimą, skirtingai nei Libijoje ar Irake, B.al-Assado šalininkai greičiausiai nepasiduotų.
Neatmetama ir galimybė, kad B.al-Assadas gali tiesiog palikti Damaską ir kartu su šalininkais pasitraukti į mažą teritoriją prie Viduržemio jūros aplink Rusijos kontroliuojamą Tartuso uostą. Į žemes, kuriose alavitai gyveno šimtmečiais. O tada galbūt būtų galima kalbėti apie dvi Sirijas.
