„Šiaurės Korėjos nuolatinis stovėjimas ant karo slenksčio, blefavimas ir gąsdinimas visuomet buvo svarbi jos diplomatinių priemonių dalis, bet kodėl grasinimai tapo tokie perdėti? Ar mes turėtume bijoti? Ar Šiaurės Korėja žaidžia tą patį žaidimą kaip visada? O gal jaunojo lyderio pažadai sukelti branduolinį karą yra tikra grėsmė, kurios negalime ignoruoti?“ - klausia S. A. Snyderis.
Pasak Korėjos žinovo, tarptautinio spaudimo sukeltas Pchenjano pyktis nėra naujiena. Agresyvūs žodžiai vartojami ir savigynai, ir vidaus politikai sustiprinti, ir simboliškai pareikšti savo nepritarimą, kai tarptautinė politika nepalanki Šiaurės Korėjai.
Tačiau ekspertas atkreipė dėmesį, kad isteriška Kim Jong-uno reakcija nebuvo be pagrindo. Dėl pernai išbandytos ilgojo nuotolio raketos, o šiemet atlikto trečio ir didžiausio Šiaurės Korėjos branduolinio bandymo Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba pritarė itin griežtoms finansinėms sankcijoms. Šalis, kurioje žmonės iš bado valgo vieni kitus, tikėjosi išsisukti lengviau.
Negana to, taip sutapo, kad kaip tik kovo mėnesį prasidėjo reguliariai organizuojamos jungtinės JAV ir Pietų Korėjos karinės pratybos. Žinoma, jomis taip pat siekiama parodyti politinį ryžtą sustabdyti Šiaurės Korėjos agresiją.
JT komisija, kuri tiria Šiaurės Korėjos žmogaus teisių padėtį, mano, kad nauja šalies vadovybė skambiais žodžiais ir bauginančiais veiksmais bando nuslėpti savo pažeidžiamumą.
Dar viena priežastis, dėl ko Pchenjanas taip elgiasi, tai sena režimo tradicija grasinimais patikrinti kiekvieną naują Pietų Korėjos lyderį. Šiuo atveju tai – pernai metų pabaigoje išrinkta nauja prezidentė Park Geun-hye.
Pietų Korėja pastarosiomis savaitėmis į grasinimus taip pat atsakė grasinimais. Taip Šiaurės Korėjai norėta parodyti, kad Seulas nesileis šantažuojamas. Pietų Korėjos žiniasklaida pranešė apie savo šalies kariuomenės planus taikytis į mirusių režimo lyderių Kim Il-sungo ir Kim Jong-ilo statulas Šiaurės Korėjoje, kurių ten yra tūkstančiai.
Bet tokie grasinimai neabejotinai sutelkia šiaurės korėjiečius ir didina jų pasiryžimą ištikimai ginti savo prezidentą Kim Jong-uną.
Vis dėlto Kim Jong-unas baugina taip nuožmiai ir dažnai, kad kyla klausimas, ar jaunasis vadovas gerai suvokia ritualines Šiaurės Korėjos grasinimų taisykles. Gal jis linkęs rizikuoti labiau nei jo velionis tėvas? Ar jis gali neapskaičiuoti savo galimybių ir peržengti ribą?
Galiausiai, niekas negali būti tikras, ar ši Kim Jong-uno retorika yra skirta sutelkti liaudį ir sustiprinti savo vidaus įtaką. O gal jį šitaip elgtis stumia kitos priežastys?
S. A. Snyderio manymu, jeigu Šiaurės Korėja nuo grasinimų pereis prie veiksmų, tai parodys, kad šalies vadovybėje vyksta kažkas labai negero.
Kaip šią situaciją suvaldyti?
Patirtis rodo, kad po ūmių grasinimų Šiaurės Korėja paprastai sušvelnina toną, ir už tai gauna kokių nors diplomatinių taškų. Tuomet seka palengvėjimo ir ramybės periodas.
Pietų Korėja ir JAV žino šį žaidimą. Ir Seulas jau pradėjo siūlyti Pchenjanui galimybes nuleisti garą.
Šiaurės Korėją taip piktinančios karinės pratybos eina į pabaigą. Be to, naujoji Pietų Korėjos vyriausybė atskyrė humanitarinės pagalbos klausimą nuo branduolinių derybų. Prezidentė P. Geun-hye taip pat kantriai laikė taiką simbolizuojančią alyvos šakelę – rodė politikos kryptį, pagal kurią siekiama stabilizuoti abiejų Korėjų santykius.
Bet Šiaurės Korėjos troškimas, kad Pietų Korėja kartu būtų ir priešė, ir rėmėja, gali reikšti naują ir sudėtingesnį santykių etapą. O nuvalkiota Pchenjano grasinimų ir diplomatijos strategija jam duoda vis mažiau naudos.
