Tačiau Vytauto Didžiojo universitete studijuojančių Pietų Korėjos studentų manymu, į grasinimus turėtų reaguoti ne tik Pietų Korėja, ar Jungtinės Valstijos, bet ir Azijos šalys, tarp kurių – Kinija, Japonija ir Rusija.
Apie abiejų Korėjų konfliktą ne itin noriai kalbantys jaunuoliai teigia panašių bauginimų iš kaimyninės šalies girdėję ir ankščiau, o laikraščiai visuomet esą mirga žiniomis apie Šiaurės Korėjos vadovo Kim Jong-uno grasinimus.
Prie sienos visuomet jaučiama įtampa
Studentai pasakoja, kad dar prieš dešimtmetį Pietų Korėjos mokyklose kiekvienam jaunuoliui buvo privalomi specialūs kariniai mokymai. Šiuo metu tokių mokymų nėra, tačiau sulaukę devyniolikos korėjiečiai pradeda privalomąją karinę tarnybą, trunkančią porą metų.
„Tarnavau prie Šiaurės Korėjos sienos, visada jutau įtampą. Buvo sudėtinga. Reikėjo būti akyliems ir pastabiems, sieną pakaitomis saugodavome 24 valandas per parą. Pamenu, kai tarnaujant armijoje raketos iš Šiaurės Korėjos pasiekė Pietų Korėją, tuomet žuvo 48 kariai. Tą dieną visi pajutome, kad Šiaurės Korėja – šalia“, – pasakojo Iseulas Bae.
Išdraskytos šeimos
Didžiausia problema Pietų Korėjoje – išskirtos šeimos. Daugybė šeimų buvo išardytos po Korėjos karo, kai rusų ir amerikiečių kariuomenės šalį okupavo ir padalino. Šiaurinę dalį užvaldė sovietų valdžia, o pietinė dalis atiteko amerikiečių remiamai vyriausybei. Daugelis šeimų niekada daugiau nesusitiko, kai kurios matydavosi itin retai.
„Pietų korėjiečiai siekia, kad Korėja vėl būtų sujungta. Šalyje gausu išdraskytų šeimų, kurių giminaičiai gyvena Šiaurės Korėjoje. Visi suinteresuoti, kad konfliktas būtų išspręstas taikiai, kalbama apie Korėjų susijungimą“, – pasakojo iš Pietų Korėjos atvykęs Iseulas Bae.
Studentė iš Seulo Jaewoo Parkas taip pat tikina, kad Pietų Korėjoje išardytų šeimų labai daug. „Žmonės negali bendrauti nei telefonu, nei internetu, o vydavę susitikimai Šiaurės Korėjos iniciatyva nutraukti“, – kalbėjo Jaewoo Park.
Susitikdavo tik turtingiausios šeimos
Pietų Korėjos vyriausybė žmonių prašymu organizuodavo susitikimus su Šiaurės Korėjoje gyvenančiais giminaičiais, tačiau jie būdavo itin reti, o po dar vieno konflikto tarp šalių 2010 metais susitikimai tapo išvis neįmanomi.
„Anksčiau korėjiečiai turėdavo galimybę susitikti tam tikroje Šiaurės Korėjos valdžios paskirtoje vietoje. Jie atrinkdavo turtingesnes šeimas, o vargingas slėpdavo. Neturtingos šeimos niekada nesusitikdavo“, – pasakojo Junhyup Kwoncas.
Susitikimai vykdavo Šiaurės Korėjoje, netoli sienos su Pietų Korėja arba sostinėje. Tokie pasimatymai būdavo akylai stebimi, o giminaičių išsiskyrimus lydėdavo ašaros ir riksmai. „Mano mergina turi giminaičių Šiaurės Korėjoje, jos senelis buvo išskirtas su seserimi ir broliu. Vėliau jie niekada neturėjo galimybės pamatyti vienas kito. Žinoma, yra slaptų kelių, kuriais persiunčiamos įvairios žinios, bet informacijos perdavimas labai brangiai kainuoja. Šiaurės Korėjos gyventojai neįstengia susimokėti“, – pasakojo Iseulas Bae.
Grįžę į tėvynę mokosi gyventi iš naujo
Spėjama, kad išsivaduoti iš Šiaurės Korėjos jau sugebėjo per 25 tūkst. žmonių, didžioji dalis pabėgėlių apsigyveno Kinijoje. Daug šiaurės korėjiečių moterų išteka už kinų, nes šiems tautiečių merginų labai trūksta. Patekusiems į Pietų Korėją bėgliams organizuojami mokymai, kad šie gebėtų prisitaikyti kapitalistinėje santvarkoje.
„Pietų Korėjoje įrengti specialūs centrai, kuriuose šiaurės korėjiečiai mokomi gyventi iš naujo. Šie mokymai organizuojami tik mažoms grupėms, tačiau po Šiaurės ir Pietų Korėjų susijungimo tektų spręsti žymiai sudėtingesnes problemas“, – apie galimą šalių susijungimą samprotavo Iseulas Bae.
Pabėgę Šiaurės Korėjos piliečiai mokomi keisti savo gyvenimo būdą – turėti savo nuomonę, būti savarankiški, gebėti atsakingai išsirinkti prekes, nusipirkti būtiniausių produktų.
„Šiaurės korėjiečiai labai pikti, jiems nuolat buvo plaunamos smegenys, tad į pietų korėjiečius jie žiūri pagiežingai. Daug pabėgėlių negalėjo prisitaikyti prie kapitalizmo, tad iš Pietų Korėjos išvyko“, – pasakojo Junhyup Kwoncas.
