Kaime šunys – laisvi ir dažnai neprognozuojami. Mieste – visada su pavadėliu, dresuoti. Tarsi žaislai. Tačiau bent jau Amerikoje keturkojai yra tapę vienais profesionaliausių policininkų ir karių.
Dažnas šunų bijo. Sėdęs ant dviračio apsukti rato aplink kvartalą negali būti ramus, kad neteks lenktyniauti su kokiu nors pamišėliškai skalijančiu palydovu.
Didmiesčiuose padėtis, žinoma, kitokia. Naminiai gyvūnai čia gyvena tarsi lygtinio paleidimo sąlygomis – jų laisvės instinktai pažaboti.
Pavyzdžiui, šuo, kuris paleistas nuo pavadžio ima vaikytis vaikus, mieste laikomas didele grėsme viešajam saugumui ir ramybei – ir tikriausiai ne be reikalo.
Bet per pastaruosius keliolika metų, bent jau Niujorke, jėgų pusiausvyra pasikeitė. Po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių Didžiojo obuolio metro ir traukinių stotyse, parkuose bei turizmo objektuose budi policijos šunys.
Milijonus žmonių stebi dideli ir neįtikėtinai pastabūs stačiaausiai, kurių, regis, visiškai neįtikina nekaltumo prezumpcija.
Jie uostinėja kuprines ir akimis medžioja staigesnius judesius. Gal ir baugoka, bet ir saugiau – juk yra dalykų, blogesnių nei šuns įkandimas. Pavyzdžiui, teroro išpuoliai.
Šunys pigesni nei ekspertai
Niujorko metropoliteno sistemą sudaro daugiau nei 400 stočių, beveik 1,3 tūkst. kilometrų bėgių ir šeši tūkstančiai keleivinių vagonų.
Metro kiekvieną dieną keliauja 6 mln. žmonių. O tai – didžiausias košmaras Niujorko policijos antiteroristiniam daliniui.
Pavyzdžiui, gavus pranešimą apie sprogmenis, šiam didžiuliam labirintui apieškoti prireiktų kone armijos specialiais detektoriais apsiginklavusių išminavimo ekspertų.
Tokia armija neegzistuoja, tad miestas pasirinko šunis. Nuo 2001 metų Niujorke patrulių sumažėjo 17 proc., tačiau keturkojų pajėgos beveik padvigubėjo.
Didmiestyje šiuo metu pluša maždaug 100 šunų, kurie ieško narkotikų, uodžia sprogmenis ir tiesiog budi gatvėse kartu su dvikojais partneriais.
Surastų adatą šieno kupetoje
Geras šuo – natūralus superkarys. Stiprus, bet ir vikrus, energingas, bet ir paklusnus, jei deramai išdresuotas.
Jis gali pašokti aukščiau nei dauguma žmonių. Jo akys puikiai mato naktį, jo klausa – viršgarsinė, jo nasrai pagauna net greičiausiai judantį grobį. Vis dėlto svarbiausia – šuns nosis.
Jau praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio tyrimai parodė, kad šunys gali užuosti net smulkiausias daleles, o juk dėl naujųjų technologijų šios dalelės dar susmulkėjo.
„Per šešerius metus sugebėjau išsiaiškinti tiktai tiek, kad mano įranga šunų sugebėjimams per prasta”, – pripažino Oberno universiteto mokslininkas Paulas Waggoneris.
P.Waggonerį stebina ir aštrus šunų protas. Jie netgi sugeba atskirti kvapą kvape – pavyzdžiui, prieskonius sriuboje.
Kvaišalų kontrabandininkams tai – prastos naujienos. Jie dažnai kvaišalų kvapą maskuoja gabendami juos tarp kavos pupelių ar oro gaiviklių.
Norėdamas patikrinti, ar tai trikdo šunis, P.Waggoneris sykį kone užtvindė savo laboratoriją skirtingais kvapais ir ant spintelės paslėpė kelis grūdelius kokaino.
„Visa laboratorija kvepėjo tarsi kavinė „Starbucks”. Bet šunys greitai bakstelėjo nosimis į narkotikus. Jie surastų ir adatą šieno kupetoje”, – stebėjosi P.Waggoneris.
Itin pavojingas darbas
Niujorko policijoje tarnauja dviejų tipų šunys – sekliai ir patruliai. Sekliai dienas leidžia vaikydamiesi įsivaizduojamas grėsmes.
Teroro atakos mieste tokios retos, kad policija turi jas simuliuoti naudodamasi tikrais sprogmenimis – kad keturkojai neprarastų ilgai lavintų įgūdžių. Tiesa, kai Niujorkas 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją patyrė vieną skaudžiausių atakų per JAV istoriją, šunų prireikė nebent ieškant likusių gyvų po griuvėsiais žmonių.
Bostone šunys greičiausiai būtų pravertę ieškant bombų maratono finišo tiesiojoje, tačiau juos į pagalbą pareigūnai iš Bostono ir aplinkinių miestų pasitelkė jau tik po sprogimų. Šiems nuaidėjus visose JAV buvo sustiprintos saugumo priemonės ir sprogmenų ieškantys šunys gavo išties nemažai darbo oro uostuose, stotyse, parkuose.
Vis dėlto būtent patruliais dirbančių šunų darbas – vienas pavojingiausių pasaulyje. Jie dažniausiai iškviečiami gaudyti policijos persekiojamų nusikaltėlių – susidūrimas su jais gali baigtis mirtimi.
„Tokių nusikaltimų įvykdoma nuolat. Įtariamieji ginkluoti. Jie nenuspėjami. Logiška, kad misijos pavojingos”, – teigė vienas Niujorko policininkas.
Anksčiau vertino agresyvumą
Niujorko policijos šunų protėviai – garsieji Mesopotamijos mastifai ir kurtai, kovoję elitiniuose asirų, persų, babiloniečių ir graikų pajėgų daliniuose.
Manoma, kad Aleksandro Makedoniečio šuo Peritas išgelbėjo savo šeimininko gyvybę per Gaugamelų mūšį (331 m. pr. Kr.) užšokęs ant persų dramblio ir perkandęs jam lūpą.
1495 metais bene svarbiausias Kristupo Kolumbo, priplaukusio dabartinę Dominikos Respubliką, ginklas buvo milžiniški ispanų mastifai ir kurtai, kurie parversdavo priešus ir juos tiesiog išmėsinėdavo.
Pasak dominikonų vienuolio Bartolome de las Kasaso, per vieną mūšį kiekvienas šuo per mažiau nei valandą nužudė po šimtą čiabuvių.
Agresyvius šunis naudojo ir kolonistai, ir abi pusės per Amerikos pilietinį karą 1861–1865 metais.
Net JAV kariuomenė, XX amžiuje, žinoma, dažniau rinkdavusis modernesnę ginkluotę, bent jau namie be šunų neapsieidavo. Juos naudodavo prireikus suvaldyti minią.
„Iki pat praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio policijai tebuvo reikalingi šunys, kurie visus kandžiotų. Pareigūnai tiesiog nueidavo į aptvarą ir išsirinkdavo nuožmiausius gyvūnus.
Arba kas nors paskambindavo policijai ir sakydavo: „Klausykite, turiu tikrai agresyvų šunį. Jis tikrai kandžiosis, jums pravers!” – teigė JAV policijos šunų asociacijos iždininkas Jimas Matarese’as.
Šunys – geriausi sekliai
Ironiška, bet atgaivinti susidomėjimą policijos ir armijos šunimis ir specialų jų rengimą tam tikroms misijoms padėjo teroristinės atakos.
Lėktuvo susprogdinimas virš Škotijos Lokerbio miesto, žudynės Kolumbaino vidurinėje mokykloje, į orą išlėkęs federalinis pastatas Oklahomos valstijoje – po šių įvykių suvokta, kad žmonėms reikia pagalbos.
Pavyzdžiui, Oberno universitetas šunų programą pradėjo norėdamas pasiūlyti policijai ir kariuomenei geresnių sprogmenų detektorių.
„Prieš 30 metų manėme, kad reikia sukurti mašiną, kuri veiktų kaip šuo. Bet šuns pamėgdžioti neįmanoma. Šie gyvūnai patys yra nuostabūs gyvieji kompiuteriai”, – teigė programai vadovaujantis Robertas Gillette’as.
Tokią pat išvadą, regis, padarė ir JAV gynybos departamentas. Pentagonas nuo 2006 metų beveik 20 mlrd. dolerių išleido sprogmenų paieškoms Irake ir Afganistane.
„Negailėjome lėšų technologijoms, bet visąlaik aptikdavome tik apie pusę sprogmenų”, – žurnalui „National Defense” prieš trejus metus sakė JAV armijos leitenantas generolas Michaelas Oatesas.
„Tačiau kai tie patys kariai į patruliavimą išvykdavo su šunimis, jie surasdavo 80 proc. sprogmenų. Šunys – geriausi sekliai”, – pripažino M.Oatesas.
Darbo jėga – iš Europos
JAV kariuomenėje šiuo metu tarnauja apie 3 tūkst. keturkojų.
Tiesa, rasti gerų ir gabių šunų sunku.
Amerikos veislinių šunų klubas, prieš užregistruodamas šunis, nereikalauja įrodyti nei idealios gyvūno sveikatos būklės, nei protinių sugebėjimų – tik švarią genetinę liniją.
„Veisėjams labiau rūpi ne šuns sugebėjimai, o jo išvaizda. Šunys veisiami dėl dolerių, – teigė vienas šunų dresuotojas. – Bet kai kurie nepriekaištingai atrodantys gyvūnai neužuostų ir jiems ant kaklo pakabintų kiaulienos šonkauliukų.”
Turbūt nieko nuostabaus, kad daugelis Amerikos policijoje dirbančių šunų į šalį buvo įsivežti iš Europos.
Pavyzdžiui, 90 proc. patrulių, budinčių Niujorko metro, pasaulį yra išvydę Vengrijoje, Slovakijoje ar Čekijoje. Šie šunys – ypač gerai vertintų pasieniečių šunų, augintų per šaltąjį karą, palikuonys.
Kiti policijos šunys į Niujorką atvyko iš Vokietijos ar Nyderlandų ir dar atsiliepia į komandas šių šalių kalbomis: „Sitz! Los! Apport!”
„Europiečiai turi per daug šunų, tad perteklių parduoda mums. Mes subsiduojame jų hobį”, – tvirtino šunų dresuotojas Steve’as White’as.
Suporuojami žali partneriai
Nauja strategija veikia – Niujorko policininkai dėl darbo su šunimis aukoja karjerą kituose skyriuose.
36 metų seržantas Randy Brenneris į policijos akademiją įstojo dar būdamas šešiolikos.
Bet kai 2007-aisiais buvo suformuotas specialus tranzito padalinys, kuriame tarnaujama su keturkojais partneriais, amerikietis nedvejodamas pasisiūlė pereiti į jį.
„Jau geriau būsiu eilinis policininkas šunų skyriuje nei kapitonas kur nors kitur, – tvirtino R.Brenneris. – Mano darbas – viskas, ko norėjau.”
Šiam pareigūnui ir geram jo draugui Wayne’ui Rothschildui Niujorko Long Ailand Sičio rajone įsikūrusiame policijos šunų skyriuje patikėta skyriaus naujokams surasti keturkojus partnerius.
Kiekvienas naujas pareigūnas suporuojamas su tokiu pat žaliu šunimi. Dažniausiai – vos sulaukusiu vienų metų.
„Norime, kad šuo galėtų užmaskuoti šeimininko silpnybes ir atvirkščiai. Tačiau, žinote, po kiek laiko žmogaus ir šuns asmenybės supanašėja”, – svarstė R.Brenneris.
Itin galingo kūno sudėjimo naujokas Matthew Poletto buvo suporuotas su Rangeriu – liesu ir nervingu belgų aviganiu malinua, kurį dresuotojai apibūdina kaip „steroidų prisiėdusį vokiečių aviganį”.
Smulkutis ispanakalbis Horacio Maldonaldo į porą gavo žavingą labradorę Ray, o kitiems atiteko stambūs, išdidūs vokiečių aviganiai.
Užaugusios ir išmokytos labradorės užduotis bus užuosti narkotikus ar sprogmenis, o Rangeris ir kiti aviganiai patruliuos Niujorko gatvėse.
Žinoma, kai kurie keturkojai – pavyzdžiui, W.Rothschildo vokiečių aviganis Danzas – yra ypač gabūs ir jau dabar sugeba atlikti abi užduotis vienu metu.
Kartu dirba visą gyvenimą
Naujieji partneriai maždaug pusantro mėnesio mokosi dirbti kartu – jie mokosi vienas kito silpnybių ir išskirtinių bruožų. Juk policijos šunys ir jų šeimininkai dažniausiai suporuojami visam gyvenimui.
„Rangeris – puikus šuo. Tiesiog kartais norėčiau atsipalaiduoti”, – leisdamas suprasti, kad medaus mėnuo jau baigėsi, juokais pasiskundė policininkas Matthew Poletto.
„Žinote, pavyzdžiui, ramiai pažiūrėti televizorių, o ne nuolat mėtyti jam žaisliukus”, – patikslino pareigūnas.
Šunys iš tiesų taip pripranta ir taip pasiilgsta savo partnerių, kad keturkojų aptvarai Long Ailand Sityje kartais skamba lyg koncertų salės.
Pamatę artėjančius šeimininkus šunys tiesiog pašėlsta – jie staugia, o iš nasrų drimba seilės. Aptvaruose keturkojai praleidžia nedaug laiko, bet net valanda vienatvės jiems – kančia.
„Daugelis šunų – vadinamieji narvų kramtytojai. Jei sugraužia net gana storas plienines grotas”, – pasakojo dresuotojas Richardas Geraci.
Vis dėlto tą akimirką, kai aptvarai atrakinami, triukšmas baigiasi. Šunys tyliai prieina prie savo šeimininkų ir šalia jų atsitupia – ausys stačios, o akys dėmesingai žvelgia į priekį.
„Jie laukia. Juos išleido ir jie laukia. Toks įspūdis, kad kažkas paspaudė stebuklingą mygtuką”, – stebisi R.Brenneris. („The New Yorker”, AP, LR)
