Paradoksaliau ir nesugalvosi: prieš kelerius metus sukilę egiptiečiai nuvertė faraonu vadintą Hosni Mubaraką. Žinoma, ne be armijos pagalbos, rašo "Lietuvos rytas".
Ta pati armija, kurį laiką pavaldžiusi, šalies kontrolę atidavė į pirmąsyk šalies istorijoje demokratiškai išrinktų politikų rankas. Minia džiūgavo, atrodė, kad svajonės išsipildė.
Bet dabar Egipte – tragikomiška žaidimo su demokratija atomazga. Minia vėl džiaugiasi nuvertusi faraoną – demokratiškai išrinktą M.Mursi bei jo šalininkus – Musulmonų broliją. Ir vėl lyderiaujantį vaidmenį šiame puče prisiėmė armija.
Vis dėlto nei pasaulis, nei didelė dalis egiptiečių nesutinka to vadinti perversmu. Nei demokratijos šaukliai anapus Atlanto – JAV, nei Nobelio taikos premijos laureatai, tokie kaip vienas Egipto opozicijos lyderių Mohamedas El Baradei. Interviu Vokietijos savaitraščiui „Der Spiegel” jis tikino: Egipte nebuvo jokio karinio perversmo.
– Jūs priešinotės autoritariniam H.Mubarako režimui. Bet atrodo, kad dabar pats vaidinsite svarbų vaidmenį naujojoje vyriausybėje, kurią paskyrė demokratiškai išrinktą prezidentą nuvertę kariškiai. Ar Nobelio taikos premijos laureatas turėtų prisidėti prie karinio perversmo?
– Išsiaiškinkime vieną dalyką: tai nebuvo karinis perversmas. Daugiau nei 20 milijonų žmonių išėjo į gatves, nes padėtis tapo nebepriimtina.
Be M.Mursi nušalinimo būtume tapę fašistine valstybe arba būtų kilęs pilietinis karas.
Tai buvo skausmingas sprendimas – nevisiškai legalus, bet neturėjome kitos išeities.
– Ar masiniai protestai Egipte svarbesni nei demokratinės taisyklės? Ar tai reiškia, kad balsas iš gatvės svarbesnis nei balsas parlamente?
– Ne. Bet mes neturėjome parlamento.
Turėjome tiktai demokratiškai išrinktą prezidentą, kuris valdė autoritariniu būdu ir pamynė demokratijos dvasią.
M. Mursi nusitaikė į teisėsaugą, spaudė žiniasklaidą, engė moterų, religinių mažumų teises.
Jis naudojosi tarnybine padėtimi siekdamas prastumti Musulmonų brolijos narius į svarbias pozicijas ir pamynė universalias vertybes. Jis įstūmė savo šalį į ekonominę bedugnę.
– Kad ir kaip pateisintumėte kariškių įsikišimą, tai nėra demokratiška.
– Kaip ir negalima taikyti tų pačių demokratijos standartų valstybei, kuri dešimtmečius buvo valdoma autoritariniais būdais. Mūsų demokratija – vis dar vystykluose.
– Ar tai gali pateisinti faktą, kad šimtai Musulmonų brolijos narių yra įkalinti, o pats M.Mursi laikomas namų arešto sąlygomis? Daugelis tai vadina raganų, tiksliau islamistų, medžiokle.
– Prie to neprieisime. Kariškiai mane patikino, kad nebus jokių baudžiamųjų areštų. Be to, aš pats reikalavau, kad Musulmonų brolija būtų įtraukta į Egipto demokratizacijos procesą. Niekas neturėtų atsidurti teisme be priežasties. Ir su pačiu buvusiu prezidentu M.Mursi turi būti elgiamasi pagarbiai. Tai – nacionalinio susitaikymo sąlygos.
– Daugelis Egipte baiminasi, kad nutiks priešingai. Net pernai kalbėta apie pilietinio karo grėsmę.
– Taip, aš irgi kalbėjau apie tą patį. Bet karinis įsikišimas buvo būtinas. Net jei emocijos kol kas itin karštos, tikiuosi, kad pilietinio karo grėsmės bus galima išvengti.
– O galbūt neįvertinate Musulmonų brolijos įtūžio?
Kodėl jie būtų suinteresuoti dalyvauti rinkimuose, ypač dabar?
– Egiptas išties yra susiskaldęs. Be susitaikymo neturėsime jokios ateities. Musulmonų brolija – svarbi mūsų visuomenės dalis. Labai tikiuosi, kad jie su mumis kalbėsis. Būsiu pirmas, kuris užprotestuos, jei sąžiningumo principas nebus užtikrintas.
– Tačiau ar jis jau nėra pažeistas?
– Kai paklausiau generolų, jie mane patikino, kad daugelis tų pranešimų apie areštus yra melagingi, o skaičiai – išpūsti.
Jie sakė, kad tie suėmimai, kurių būta, buvo pateisinami. O islamistų televizijos kanalai uždaryti tik todėl, kad iš jų sklido neramumus skatinantys atsišaukimai.
– Ar ne per daug pasitikite kariškiais, turint omeny, kad jie dažnai siekdavo vien tik asmeninių interesų?
– Armija šį kartą nesiveržė prie valdžios. Ji neturi jokio noro dalyvauti politikoje.
Generolai supranta, kad jie istoriškai iš dalies patys kalti dėl katastrofiškos padėties šalyje. Štai kodėl aš taip pat neneigiu kariškių atsakomybės.
– Bet ar kariškiai jūsų klausosi? Ar nebijote, kad jumis pasinaudos kaip figos lapeliu?
– Tai nėra aklo tikėjimo klausimas. Susitikimai su kariškiais nuolat planuojami ir bent jau manęs jie klausosi. O ir aš jiems ne viską leidžiu. Mano raudonoji linija tokia: aš nesusidedu su tais, kurie ignoruoja toleranciją ir demokratiją. Ir jie tai žino.
– Vokietijos diplomatijos vadovas Guido Westerwelle tai, ką daugelis Vokietijos politikų atvirai vadina kariniu perversmu, vadina „dideliu demokratijos žingsniu atgal”. Kaip tikitės susigrąžinti pelnytą Vakarų pasitikėjimą?
– Vokiečiai turėtų pirmieji mus užjausti. Jie žino, kaip sunku sukurti demokratiją po diktatūros. Ir, beje, jie buvo pirmieji, kurie kritikavo nedemokratišką M.Mursi politiką.
Iš Berlyno tikimės finansinės paramos bei patarimų kuriant mūsų institucijas bent iki tol, kol išsirinksime naują prezidentą. Labai svarbu ekonomiškai paremti tuos jaunus žmones, kurie išėjo į gatves kovoti už demokratiją.
– O jei Musulmonų brolija dalyvaus rinkimuose ir juos laimės, ar sutiktumėte, kad vienas jų narių taptų šalies lyderiu?
– Taip, jeigu jie laikysis demokratinių principų ir jei turėsime konstituciją bei parlamentą, kurie užtikrins, kad naudotis valdžios galiomis taip, kaip naudojosi M.Mursi, nebepavyks.
