Tą pačią dieną Rusijos portaluose pasirodė ir Lietuvoje liūdnai pagarsėjusio Valerijaus Ivanovo įžvalgos apie branduolinius smūgius, neva gresiančius Rusijai, ir kažkokį Vašingtono sąmokslą, kurį tas esą rezga prieš taikią Rusiją kartu su Lietuva, Latvija ir Estija.
Tai kol kas tik plepalai, bet tuo pačiu - ir proga įvertinti karinių jėgų išsidėstymą šiame Baltijos krante bei galimos invazijos kryptis. Kaip jie mus pultų ir kaip mes gintumės?
Tankus sutiks su gėlėmis? Vargu Politologijos mokslų daktaras atvirai provokuoja: „Kaip ir per Karibų įlankos krizę, Rusija turi Vakarams iškelti dilemą: jeigu atakuojate Siriją, pažeisdami tarptautinę teisę, mes tokiu atveju užimame Pabaltijį. (1962 m. SSRS pagrasino užimti Vakarų Berlyną ir užgrobti Juodosios jūros sąsiaurių zoną. - Red.).
Manau, kad Rusijos karių įvedimas į Pabaltijį apsieitų su minimaliais nuostoliais, o gal ir iš viso nebūtų nuostolių. Na, nebent kas netyčia iš kvailumo pakliūtų po tanku, kaip buvo 1991 m.
Dar daugiau, manau, kad pusė Latvijos ir Estijos gyventojų Rusijos karius sutiktų su gėlėmis, kaip buvo 1940 m.“.
Tačiau gėlių šį kartą tikrai nebūtų. Nebent ant nežinomo agresoriaus kapo kur nors jų tėvynėje.
Taigi – kaip klostytųsi situacija, jei dėl vienų ar kitų priežasčių geopolitinė situacija Baltijos šalių regione pasisuktų pačia nepalankiausia kryptimi, kaip to pageidautų tas nupušęs mokslų daktaras.
Trumpalaikis vietinis konfliktas
Po 2008-ųjų vasaros konflikto Gruzijoje iš esmės pasikeitė požiūris į kurios nors šalies lokalinio konflikto su Rusija galimybę. Maskvos nuolat skelbiami sprendimai dėl naujų ginklų dislokavimo Kaliningrado srityje verčia pasvarstyti ir apie hipotetinio karinio konflikto tarp NATO ir Rusijos scenarijus Baltijos regione.
Maskva pradėjo įgyvendinti brangią ir ambicingą Rusijos ginkluotųjų pajėgų modernizavimo iki 2020 metų programą. Bet NATO dar ilgai išliks galingiausia bei geriausiai parengta karine jėga, pagrįsta jos pagrindinės sąjungininkės – JAV – potencialu.
Tad ilgalaikio karinio konflikto su NATO perspektyvos Rusijai ir jos sąjungininkėms nieko gero nežadėtų, juolab karo eskalavimas neišvengiamai atvestų prie branduolinio ginklo panaudojimo ir globalinės katastrofos. Visai kas kita – trumpalaikis lokalinis konfliktas, kuris galėtų įvykti dėl kelių kompleksinių priežasčių, laikinai sumažinusių NATO efektyvumą.
Kaip visa tai vyktų?
Beprasmiška spėlioti, ar realus karinis susidūrimas Baltijos šalyse įmanomas. Tačiau galima svarstyti, kokios galėtų būti konflikto aplinkybės ir jo raida.
Karinių invazijų scenarijai Maskvoje yra sukurti, ir tai ne paslaptis. 2009 metais jos ginkluotųjų pajėgų pratybose „Zapad“ („Vakarai“) buvo imituojamas Rusijos užgrobtų Baltijos valstybių teritorijų gynimas nuo atvykstančio NATO pastiprinimo. Pernai pratybų „Proryv“ („Proveržis“) metu buvo repetuojamas Kaliningrado srityje dislokuotų Rusijos pajėgų susijungimas su sąjungininkais iš Baltarusijos, atkertant maždaug 100 kilometrų ilgio sausumos koridorių, jungiantį Lietuvą ir Lenkiją.
Praėjus beveik šimtmečiui po Pirmojo pasaulinio karo, Rusija turi tą patį geopolitinį pranašumą prieš NATO sąjungininkus, kurį turėjo Vokietijos imperija prieš Rusijos imperiją – Karaliaučiaus krašto kontrolę. 1914 metais Mozūrijos ežerynai ir jų pelkėtos prieigos tapo Rusijos 1-osios ir 2-osios armijų pražūties vieta. Esminga tai, kad Lietuvą ir Lenkiją jungiančio sausumos koridoriaus infrastruktūra, palyginti su buvusiąja prieš šimtmetį, patobulėjo nežymiai.
1901 metų žemėlapyje matyti du giriomis tarp ežerų ir pelkių vinguriuojantys keliai Lietuvos link – pro Augustavą ir Suvalkus. Dabar abi šalis jungia tie patys, tik asfaltuoti ir išplatinti keliai. Miškų tankmė ir klampynės – nepalankūs įprastinės ginkluotės ir technikos judėjimui.
Sausumos kelias iš Lenkijos į Lietuvą – vienas numatomų Baltijos valstybių gynimo kelių. Ir šis kelias – pažeidžiamas dėl jau paminėtų priežasčių.
Todėl realiausias Baltijos šalių apgynimo kelias būtų perkeliant pajėgas jūra ir oru. Teorinis NATO priešininkas tai irgi supranta. Neabejojant, kas bus agresorius, galima neabejoti ir jo pirmiausiais veiksmais.
Tikėtina, kad Kaliningrado srities geografiniame centre, prie Černiachovsko mobiliose baterijose dislokuotos naujos taktinės raketų „žemė-žemė“ sistemos „Iskander“ suduos kelis prevencinius smūgius 500 kilometrų spinduliu esantiems objektams. Tarp taikinių - ir kažkieno strateginiu sprendimu tokiam smūgiui itin palankiai dislokuotos Lietuvos kariuomenės ir jos technikos sankaupos Rukloje.
Po šių smūgių prireiktų išskirtinių pastangų bandant pergrupuoti ir parengti gynybai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotąjį pėstininkų, Artilerijos batalionus. Raketų smūgiai padarytų ir didžiulę žalą arsenalams Linkaičiuose ir Klaipėdoje. Siekiant sukliudyti atvykstančiam NATO pastiprinimui vieni pirmųjų raketų atakų sulauktų Zoknių ir pagrindiniai tarptautiniai šalies oro uostai. Kaliningrado srityje dislokuotos naujos oro gynybos sistemos „S-400“ kartu su senesne ginkluote sukurtų daug kliūčių NATO aviacijos veiksmams visame Baltijos regione.
Drauge su raketų atakomis prasidėtų ir sausumos bei oro invazija. Priklausomai nuo operacijos tikslų, puolanti kariuomenė judėtų kuriomis nors iš šių krypčių – iš Kaliningrado srities pontoniniais tiltais per Nemuną Klaipėdos ir Kauno link, sausuma Baltarusijos link, iš Pskovo srities per Latviją – Šiaulių ir Visagino link. Puolimas vyktų mažiausiai dviem kryptimis, Latvija ir Estija taip pat sulauktų agresijos.
Aktyvaus pasipriešinimo židiniai
Ar Baltarusija tiesiogiai dalyvautų kariniuose veiksmuose? Atsakyti sunku, tačiau Minskas veikiausiai leistų Rusijai naudotis oro erdve ir suteiktų tranzitą. Kelyje į Klaipėdą įsiveržėliams kelią užtvertų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotas pėstininkų batalionas, o uostamiesčio prieigose – Kunigaikščio Butigeidžio batalionas, kuris 2011 metų pabaigoje kažkieno išmintingu sprendimu pradėtas pertvarkyti iš mokomojo į kovinį. Tačiau jūros desanto išsilaipinimas uostamiesčio gynimo perspektyvas apniauktų.
Panevėžyje įsikūręs Karaliaus Mindaugo mechanizuotas pėstininkų batalionas gintų Šiaulių-Radviliškio (kaip karo su bermontininkais laikais) bei Visagino kryptis. Kauno prieigose interventų puolimą stabdytų į mažas, mobilias ir labai gerai ginkluotas grupes organizuotas spec. pajėgų Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas. Vilniaus, kuris paliktas beveik be įprastinės kariuomenės priedangos, apylinkėse iš Baltarusijos asfaltuotais keliais judančias technikos kolonas blokuotų mažais padaliniais išsibarstę spec. pajėgų Ypatingos paskirties tarnybos kariai, remiami „Geležinio Vilko“ brigados žvalgų ir minosvaidininkų.
Visoje šalies teritorijoje priešintųsi Krašto apsaugos savanoriai bei iš mobilizacinio rezervo pašaukti kariai. Puolimo chaose liktų visiškai neveiksmingi ir pažeidžiami brangiausi kariuomenės pirkiniai: realios ginkluotės neturintys Karinių jūrų pajėgų laivai bei garažuose stovintys šarvuoti sunkvežimiai „Sisu“.
Tikėtina, kad pavyktų išsaugoti ir prieš interventus panaudoti oro gynybos sistemas „Stinger“ bei prieštankinius ginklus „Javelin“, „Carl Gustaff“. Lietuvos kariuomenės operacijų sėkmę lemtų mažų padalinių ir partizaninių veiksmų taktika, mobilūs prieštankiniai ir priešlėktuviniai ginklai, palydovinės ir lazerinės nutaikymo sistemos bei patikimas koduotas ryšys.
Kada pradėtų veikti NATO?
Aljansas pirmiausia siektų sunaikinti Rusijos ir jos sąjungininkų oro gynybos ir kitas raketines sistemas, vadovavimo grandis, neutralizuoti ryšius ir radiolokaciją bei užsitikrinti viršenybę ore.
Tai padarius, atakos lėktuvų ir sraigtasparnių smūgiais būtų pradėtas planingas ir neišvengiamas priešininko karinės technikos ir gyvosios jėgos naikinimas, masyvių kariuomenės pajėgų perdislokavimas į skubiai suremontuotus aerodromus ir išminuotą uostą. Jei kariaujančios šalys nepanaudotų taktinių branduolinių ginklų, šio regioninio konflikto baigtis nuspėjama.
Agresorius būtų atremtas ir sunaikintas, tačiau konflikto pasekmės Baltijos šalims būtų tragiškos, sunkiai išmatuojamos. Pagaliau, tokią pasenusio, XIX-XX amžių karybos ir mąstymo invaziją galėtų nulemti tik prieš tai įvykę sudėtingi ir tragiški politiniai procesai pačioje Rusijoje.
Ar gali pasikartoti 1940-ieji?
Kas kita – „mažas regioninis konfliktas“. Rusijos oficiali doktrina kaip vieną prioritetų deklaruoja bendrataučių ir bendrapiliečių gynimą užsienyje. Tam reikalingas agresoriaus palaikymas iš vidaus: į nesisteminę pusę pasislinkusi parlamento sudėtis, populistinė ar radikali vyriausybė. Kurstant išorės jėgoms nepavyktų subalansuoti dialogo su tautinėmis mažumomis arba jis išvis nutrūktų.
Tautinių mažumų kompaktiškai gyvenamose teritorijose išorės agentai ar vidaus radikalai išprovokuotų riaušes, kurias malšinant, atsirastų aukų. Dėl tokio konflikto „vidaus pobūdžio“ NATO laiku neįjungtų krizės valdymo mechanizmų, o vienintelė jėga, pasirengusi apginti tautines mažumas, pasirodytų Rusijos ar jos sąjungininkų taikdariai, kurie būtų dislokuoti riboto dydžio teritorijoje.
Joje atsirastų „gelbėjimo vyriausybė“ iš jau dabar bendradarbiavimo su Rusija patirtį turinčių, jos puoselėjamų Lietuvos politikų. Sutelktomis diplomatinėmis pastangomis Maskvai pavyktų blokuoti Lietuvos suvereniteto pažeidimo bylą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, o NATO sąjungininkai paskęstų politinėse konsultacijose siekdami konsensuso dėl tolesnių veiksmų.
Tokia padėtis, ypač jei konfliktas nebūtų karinėmis priemonėmis eskaluojamas, galėtų užtrukti ilgai, o dalyje Lietuvos atsirastų „įšaldytas konfliktas“, panašus į Padnestrės, Abchazijos ar Pietų Osetijos atvejus.
Tačiau įtikinamiausias invazijos scenarijus, kaip ir 1940 metais – be šūvio, politinio elito kvietimu. Jis būtų įmanomas tuo atveju, jei Rusijai pavyktų įgyvendinti jau dešimtmetį vykdomus informacinių karų, politikų ir pagrindinių ekonomikos sričių korumpavimo, visuomenės vertybių ardymo, radikalaus nacionalizmo maitinimo planus.
Tam galėtų pasitarnauti ir visą Vakarų pasaulį krečiantys veiksniai – Europos ir NATO principų ir vertybių silpnėjimas arba griuvimas, ekonominiai sunkumai, kylanti įtampa Artimuosiuose Rytuose.
