„Mes padarėme išvadą, kad Sirijos vyriausybė iš tiesų tai įvykdė”, – praėjus savaitei po įtariamos dujų atakos sukilėlių užimtame Damasko priemiestyje ištarė JAV prezidentas Barackas Obama.
Šie trečiadienį pasakyti žodžiai iš esmės atvėrė kelią JAV kariniam įsikišimui į jau pustrečių metų trunkantį Sirijos pilietinį karą.
Bet JAV žvalgybininkai naujienų agentūrai AP pareiškė, kad kategoriškai kalbėti apie atakos rengėjus yra klaidinga.
Mat nei palydovų nuotraukos, nei agentai neužfiksavo, kad vykdyti ataką būtų nurodęs Sirijos prezidentas B.al-Assadas arba jo bendražygiai. Esą galimas dalykas, kad išpuolis galėjo būti ir armijos savivalė.
Taip pat niekas negali tiksliai atsakyti, ar po užsitęsusios suirutės bent dalis cheminio ginklo atsargų nėra kontroliuojamos sukilėlių.
Neaiškumų kol kas apstu
Todėl JAV delsimas pulti suprantamas. Kas bus, jei po kiek laiko paaiškės, kad už cheminio ginklo panaudojimą yra atsakingi opozicijos kovotojai, dalį kurių remia „Al Qaeda”?
Analitikų nuomone, panaudodami dujas sukilėliai galėtų tikėtis į karą įtraukti Vakarus, kurie padėtų nuversti nekenčiamą B.al-Assado režimą.
Bet netgi esant pakankamai įrodymų, kad cheminę ataką galėjo surengti tik Sirijos vyriausybės pajėgos, yra daugybė veiksnių, kuriuos privalu apsvarstyti prieš suduodant atsakomąjį smūgį.
Pavyzdžiui, palydovai užfiksavo, kad Sirijos armija iš sandėlių gabena ginklus. Ar tai nuodingosios dujos? Kur dalis jų išvežta? Neaišku.
Kyla pavojus, kad JAV paleista raketa gali pataikyti į naują sandėlį ir netyčia sukelti dar vieną cheminę katastrofą. Ir tai – tik galvosūkio pradžia.
Konfliktas neišplistų?
Bene aktualiausias klausimas – kaip į JAV ir jos sąjungininkų smūgį reaguotų Sirija ir jos bendražygės?
Tarp šalių, pritariančių JAV planams smogti Sirijai, – Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. Tiesa, Didžiosios Britanijos parlamentas naktį balsavo prieš intervenciją į Siriją, o britų premjeras D.Cameronas tikino, kad gerbs tokį šalies sprendimą.
Savo ruožtu Sirijos alavitų mažumos režimą, prieš kurį sukilo sunitų dauguma, remia šiitiškas Iranas ir Libane veikianti šiitų grupuotė „Hezbollah”.
Iranas yra pagrindinis „Hezbollah” rėmėjas.
Viena tikimybių – kad Vakarų užpulta Sirija bandytų plėsti konfliktą, smūgiuodama NATO narei Turkijai, JAV pajėgoms Jordanijoje ar net Izraeliui.
Pasak analitikų, ši versija mažai tikėtina. Mat B.al-Assadas, nors ir tvirtina priešingai, neabejotinai supranta, jog karą su JAV pralaimėtų.
Grasinimų Vakarai sulaukė ir iš Teherano – esą Sirijos užpuolimas „sudegintų Izraelį”. Bet manoma, kad tai ir liktų tiktai žodžiai, nes naujasis Irano prezidentas nori pagerinti šalies reputaciją.
Gali pulti virtualiai
Tad ekspertai, kalbėdami apie galimą Sirijos strategiją, spėja, kad Artimųjų Rytų sąjungininkų kontrataka bus „asimetriška”.
Esą B.al-Assadas gali viltis tiesiog išlaukti karinę Vakarų operaciją.
Jis taip pat gali toliau triuškinti sukilėlius ar dar kartą panaudoti cheminį ginklą dideliu mastu, vykdyti teroro išpuolius.
Iranas galėtų atsiųsti į pagalbą savo programišius – jie surengtų virtualias atakas prieš Vakarų koalicijos kibernetinę infrastruktūrą.
Anot ekspertų, tiek iraniečiai, tiek sirai geba tai daryti.
Dar viena amerikiečiams ramybės neduodanti dilema – Irano vaidmuo Sirijos kaimynystėje esančiame Irake, kur verda kruvina nesantaika tarp šiitų ir sunitų.
Jei Teheranas pradėtų kurstyti Irako šiitus sukilti, pavieniai teroro išpuoliai gali virsti dar vienu pilietiniu karu.
Taip pat tikėtina, kad savo jėgą į Siriją Iranas galėtų nukreipti per „Hezbollah”. Tiesa, ši grupuotė jau kurį laiką kovoja Sirijoje, režimo pusėje, ir jau yra patyrusi nuostolių.
„Hezbollah” gali sakyti: „Tiesą sakant, mes nenorime čia dar labiau įklimpti vien dėl apgailėtino B.al-Assado sprendimo panaudoti cheminį ginklą”, – spėja amerikietis Artimųjų Rytų ekspertas, knygos apie „Hezbollah” autorius Matthew Levittas.
