Šis straipsnis buvo publikuotas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt.
Pradėkime nuo to, kad cheminis ginklas – tai pirmas iš žmonijos sukurtų masinio naikinimo ginklų. Bakteriologinis ir branduolinis ginklai atsirado vėliau, o cheminio naudojimą pradėta riboti ir drausti dar 1925 m., pagal Ženevos konvencijos nutarimus.
Nors kai kurios šalys Antrojo pasaulinio karo metu turėjo didžiules cheminio ginklo atsargas, jo nesiryžo panaudoti – net vykstant šio žiauraus karo mūšiuose.
Kas yra masinio naikinimo ginklas?
Masinio naikinimo ginklai reiškia, kad juo sunaikinama ne šiaip didelis kiekis aukų, o sunaikinamos ištisos tautos, valstybės, labiausiai nukenčia niekuo dėti civiliai gyventojai. Apskritai, masinio naikinimo ginklai tokiais vadinami todėl, kad karo atveju iškyla grėsmė sunaikinti visą žmoniją.
Būtent todėl nuo 1993 metų cheminis ginklas uždraustas besąlygiškai.
Kalbant konkrečiai apie Siriją ir Bassaro al Assado režimą – šios šalies turimos cheminio ginklo atsargos praktiškai įgalina išnaikinti visus šalies gyventojus keletą kartų per labai neilgą laiką. Ne teoriškai, skaičiuojant pagal dozes, o praktiškai, pagal realų kovinį efektyvumą.
Kuo skiriasi masinio naikinimo ginklai nuo įprastos ginkluotės?
Skirtumas labai paprastas: šautuvo šūviu galima nušauti vieną žmogų. Didelė bomba gali nužudyti šimtus žmonių. Labai rafinuota kasetinė bomba, pataikiusi į žmonių susibūrimo zoną, gali nužudyti kelis tūkstančius.
Tačiau netgi Pirmojo pasaulinio karo laikais išrastu ipritu (cheminiu ginklu) užpildyta bomba savo naikinimo galia daug kartų pralenkė labiausiai naikinančius iš šiuolaikinių konvencinių ginklų.
Dujos – žudikės
Jei turėsime kilogramą iprito, kurį efektyviai paversime aerozoliu, tokia koncentracija, kaip 0,1 mg/l, tai vieno gramo iprito pakaks užteršiant 10 kubinių metrų oro. Kilogramo pakaks, užteršiant 10000 kubinių metrų. Imant gan didelę vertikalią sklaidą (~10 metrų), debesiui judant pavėjui, susidarys maždaug 20*50 metrų taršos zona, kurioje vos kelias minutes užsibuvę žmonės mirs.
Esant silpnam vėjui, debesiui sklindant ir leidžiantis pavėjui ir nusėdant, bus užteršta maždaug iki kelių dešimčių hektarų teritorijos, kurioje žus visi, pabuvę ilgiau nei valandą, o pradinėje užteršimo zonoje pradiniu debesies sklaidymo metu pabuvę žmonės apsinuodys po 5 -10 minučių.
Tinkamai išsklaidžius nuodingų medžiagų aerozolį, galima mirtinai užteršti kelis kvartalus, panaudojus vos vieną kilogramą Pirmojo pasaulinio karo laikų cheminio ginklo.
Naudojant net moderniausią įprastą šiuolaikinę ginkluotę, sunaikinti tokį kiekį žmonių tektų išeikvoti apie toną sprogmenų, taigi apie tūkstantį kartų didesnį kiekį. Štai ir pagalvokime, kiek mažai tereikia, kad įvyktų tai, kas rugpjūčio 21 įvyko Sirijoje, kur buvo panaudotas zarino dujomis užtaisytas cheminis ginklas. Žuvusiųjų buvo nuo 350 iki 1700 žmonių, sužeistųjų - maždaug nuo 3000 iki 7000 tūkstančių, nors užtaisų teiššauta pakankamai nedaug – atrodo, iki kelių dešimčių.
Dabar turbūt aišku, kodėl cheminio ginklo panaudojimas yra raudona linija, skirianti masinio naikinimo ginklą nuo įprastinės ginkluotės. Esmė ne moralinės normos, o tai, kad cheminis ginklas labai lengvai gali karą pakylėti į visiškai kitą lygį, kurio metu žūstančių bus ne 100 tūkstančių per du metus, o milijonas per savaitę. Nuodų atsargos Sirijoje
Pagal įvairius vertinimus, Sirija turi maždaug 500-1000 tonų (o gal ir daugiau) cheminių ginklų ir gamybinius pajėgumus, įgalinančius pagaminti kelis šimtus tonų mirtinos chemijos per metus.
Sirijos kariuomenės cheminio apginklavimo programa pradėta apie 1970 metus, maždaug per dešimtmetį pasiekė pramoninius mastus.
Po 1993 tarptautinių susitarimų visiškai uždrausti cheminį ginklą Sirija liko viena iš vos kelių valstybių, turinčių šios rūšies masinio naikinimo ginklą.
Tikėtina, kad Sirijos cheminę ginkluotę sudaro šios medžiagos:
1. Ipritas – odą pažeidžiantis cheminis ginklas, priskiriamas prie žalojančių, sukelia kraupias pūsles, apakimą, ilgai pūliuojančias žaizdas. Plačiai naudotas Pirmojo pasaulinio karo metais, kai tapo pačiu efektyviausiu to meto ginklu. Užterštumas ipritu išsilaiko nuo kelių dienų iki kelių savaičių.
2. Tabūnas – pirmas iš efektyvių nervus paralyžuojančių ginklų, greitai įsiskverbia per odą, nuodingumu dešimteriopai lenkia ipritą (vertinant pagal mirtinas koncentracijas), pramoniniais mastais lengvai pagaminamas, užterštumas atviroje vietovėje vasaros metu išsilaiko keletą dienų.
3. Zarinas – pagal poveikį primena tabūną, tačiau net kelis kartus nuodingesnis už jį cheminis ginklas, labai lengvai garuojantis, todėl tinkamas trumpalaikiams, operatyviniams veiksmams. Užterštumas zarinu atviroje vietovėje vasaros metu išsilaiko nuo keliolikos minučių iki keleto valandų.
4. VX – vienas iš modernesnių nervus paralyžuojančių cheminių junginių, nuodingumu maždaug 5 kartus lenkiantis zariną, ypač lengvai patenkantis į organizmą per odą (mirtina dozė – apie 10 mg ant odos vidutiniam suaugusiam žmogui), labai lėtai suyrantis aplinkoje, tinka sukurti ilgą laiką užterštas zonas. Užterštumas VX atviroje vietovėje vasaros metu išsilaiko apie keletą savaičių, didesnės koncentracijos židiniuose – iki kelių mėnesių.
Anksčiau buvo pasirodę pranešimų ir apie pinakolilo spirito eksportą iš SSRS, vėliau Rusijos į Siriją. Tai reikštų, kad Damakas savo cheminėje ginkluotėje turi ir zomano – išskirtinai efektyvų ir universalų cheminį ginklą, nuodingumu ir sklaidos savybėmis aplinkoje esantį tarp zarino ir VX.
Taip pat buvo pasirodę žinių, kad Sirija iš Rusijos galėjo gauti „Novičok“ ar GV tipo ginklų gamybos technologijas („Novičok“ nuodingumu keleriopai lenkia VX).
Lyginant su kitomis Artimųjų Rytų šalimis, Sirija turi gana seną ir labai nemenkai išvystytą cheminio ginklo programą. Apie 1988, kai Irakas stebėtinai efektyviai naudojo cheminį ginklą kare prieš Iraną, Sirijos technologijos buvo vertinamos, kaip labiau išvystytos.
Neabejoju, kad Sirija sugebėjo perimti bent dalį patirties iš Irako cheminio ginklo programos ir pasinaudoti gamybos bei naudojimo patirtimi, o ilgainiui, jau po pirmo Irako karo, technologijas pakylėjo į dar aukštesnį lygį.
Ar kalti sukilėliai?
Dabar Sirijos režimo šalininkai skleidžia propagandą apie tai, kad zariną galėjo panaudoti sukilėliai. Ši versija galima, bet mažai tikėtina.
Prieš pusmetį buvo pasirodę šiokios tokios informacijos apie Turkijos susektus islamistus, bandžiusius sintetinti zariną. Yra ir dar vienas prieštaravimas: kai JAV skelbia, kad cheminio ginklo panaudojimas – tai raudona linija, Sirijos režimui tai visgi turėtų būti rimtu signalu. Ypač, kad Sirijoje lankosi Jungtinių Tautų inspekcijos.
Tačiau norint efektyviai panaudoti cheminį ginklą, neužtenka gauti nuodingųjų medžiagų, reikia turėti efektyvių jų sklaidos priemonių.
O tai nepaprastas uždavinys. Norint panaudoti cheminį ginklą, nepakanka jo susintetinti – reikia atlikti didžiulius tyrimus, kurie leistų išsiaiškinti jis sklaidosi priklausomai nuo atmosferinių sąlygų, išbandyti krūvas įvairių dispenserių, atidirbti užtaisų konstrukcijas ir taip toliau. Netgi išsivysčiusios šalys, gaminusios cheminį ginklą, sugaišdavo net po keletą metų, kol tuos metodus ištobulindavo.
Įvertindami realias teroristų galimybes, prisiminkime japonų „Aum Sinrikyo“ sektą. Ji eilę metų darė cheminio ginklo tyrimus, turėjo nuosavą poligoną Australijoje, ilgai ruošėsi, samdė specialistus (beje, ir iš Rusijos), puikiai slėpėsi, turėjo didelius finansinius resursus.
1994-1995, kai „Aum Sinrikyo“ pradėjo teroro aktus, savadarbio cheminio ginklo bandymai atvirame ore nepavyko. Pepaisant sudėtingos purškimo sistemos, kuria norėta nunuodyti kelis neįtikusius teisėjus su 20 kilogramų zarino, išėjo šnipštas. Nė vienas teisėjas nežuvo, tik 8 niekuo dėti žmonės ir apie 200 sužeistų.
Įsidėmėkime: savo techninėmis, mokslinėmis ir organizacinėmis galimybėmis pavojingiausi iš Sirijoje veikiančių, su „Al Qaeda“ siejamų „Al Nusra“ islamistai nuo „Aum Sinrikyo“ atsilieka maždaug tiek, kiek paprastos beždžionės atsilieka nuo tų pačių Al Nusra veikėjų.
Cheminė ataka – armijos darbas
Taigi vienintelis įtikėtinas scenarijus, kur Sirijos sukilėliai būtų galėję panaudoti zariną taip, kaip jis buvo panaudotas – tai toks, kurio paskleidimo priemones jiems būtų suteikę kitos šalys.
Tačiau tokiu atveju jau turėtume kelti kito lygio klausimus. Tarkime, tokį: kokiu kvailiu reikia būti ir patikėti kažkokiam sukilėlių būriui duoti masinio naikinimo ginklą?
Artimųjų Rytų regione yra valstybių, kurios pajėgios gaminti praktiniam naudojimui tinkamą cheminį ginklą. Tarp tokių yra Sirija, jos sąjungininkas Iranas, taip pat būta įtarimų dėl Saudo Arabijos ir Egipto.
Tačiau nei viena iš šių šalių nėra tokia pamišusi, kad dalintų chemines bombas teroristų būriams.
Todėl lieka vienintelė įtikinama versija apie tai, kas panaudojo zariną Damasko priemiesčiuose: visi požymiai rodo, kad sprendimą priėmė B. al Assadas, įsiutęs, kad ilgą laiką nepavyksta sukilėlių išvaryti iš sostinės prieigų, o sukilėlių įsiveržimo į Damaską rizika po truputį vis auga.
Būtent šią Sirijos versiją tiesiogiai patvirtina ne tik faktas, kad zarinu buvo apšaudytos būtent sukilėlių kontroliuojamos teritorijos. Atkreiptinas dėmesys, kad Sirijos armija atakų metu nenaudojo dujokaukių, kurių, skirtingai nuo sukilėlių, turi užtektinai.
Mirties vardas – zarinas
Jeigu armija nenaudojo dujokaukių cheminės atakos zonoje, vadinasi, tikrai žinojo, jog jai neteks nukentėti nuo cheminio ginklo, žinoma, kad panaudotas būtent zarinas.
Jis panaudotas laikantis saugaus atstumo, o iki puolimo buvo likę pakankamai daug laiko, kad zarino dujos išsisklaidytų.
Taigi, pagal visus požymius turime tiesiog vadovėlinį, visiškai klasikinį variantą: esant įsitvirtinusiam priešui, kai nepavyko jo išmušti įprastais metodais, buvo tiesiog panaudotas trumpalaikio veikimo cheminis ginklas – zarinas.
Po kelių valandų, kai teritorijos pasidarė saugios, buvo suintensyvintas puolimas – tuo metu jokių apsaugos priemonių kareiviams jau nereikėjo.
O siekiant nuslėpti visą tą zarino panaudojimą, ir buvo imtasi propagandos apie tai, kad jokio zarino nebuvo, o paskui – apie tai, kad sukilėliai save patys organizuotai apšaudė cheminiu ginklu tose vietose, kurias puolė Sirijos režimas.
