1. Kas yra Sirija?
Sirija yra Artimųjų Rytų šalis šalia rytinės Viduržemio jūros pakrantės. Plotu ji beveik tris kartus didesnė už Lietuvą, o gyventojų skaičiumi mūsų šalį lenkia net 7,5 karto. Sirija yra labai įvairi etniniu ir religiniu požiūriu, tačiau dauguma sirų yra arabai ir išpažįsta sunitiškąją islamo atšaką. Sirijos civilizacijos istorija siekia tūkstančius metų, bet dabartinė Sirijos valstybė – labai jauna. Jos sienas Europos kolonistai nubraižė trečiajame XX a. dešimtmetyje.
Šiuo metu Siriją krečia ypač žiaurus pilietinis karas. Per kovas tarp vyriausybės karinių pajėgų ir maištininkų žuvo daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, 2 mln. tapo pabėgėliais, pusė iš jų vaikai.
2. Kodėl žmonės Sirijoje žudo vieni kitus?
Žudymai prasidėjo 2011 m. balandį, kai taikūs protestai, įkvėpti revoliucijų Egipte ir Tunise, pradėjo kelti grėsmę šalį valdančiai diktatūrai. Vyriausybė į protestus atsakė neadekvačiai žiauriai. Pradžioje saugumo pajėgos tyliai žudė aktyvistus. Tada prasidėjo aktyvistų ir jų šeimų narių, taip pat ir vaikų, grobimai, prievartavimai, kankinimai ir žudymai, sumaitoti kūnai būdavo numetami pakelėse. Po to kariai pradėjo tiesiog šaudyti į protestuotojus. Galų gale civiliai pradėjo atsišaudyti.
Kovos užsitęsė ir virto pilietiniu karu. Ginkluoti civiliai susiorganizavo į maištininkų grupes. Kariuomenė buvo dislokuota visoje šalyje, apšaudomi ir bombarduojami ištisi rajonai ir miestai, bandant priversti žmones nusileisti. Teigiama, kad valdžia panaudojo net cheminį ginklą. Prie maištininkų prisijungė savanoriai iš kitų šalių – arba norėdami laisvės ir demokratijos Sirijai, arba, o tai labiau tikėtina, kaip džihadistai nekęsdami sekuliarios Sirijos valdžios. Pabaigos pilietiniam karui nematyti.
3. Tai siaubinga. Bet daugelyje vietų vyksta protestai. Kaip atsitiko, kad Sirijoje viskas taip blogai? Tik prašom, kuo trumpiau.
Tai sudėtingas klausimas, ir į jį nėra vieno atsakymo. Apibendrinant, egzistuoja dvi pagrindinės teorijos. Abi prasideda nuo to, kad Sirija ilgus dešimtmečius buvo kaip parako statinė, galinti bet kada susprogti, ir kad ją uždegė 2011 m. protestai ir per griežti valdžios susidorojimai.
Visų pirma, reikia suprasti, kad 2011 m. prasidėjus taikiems protestams, Sirijos valdžios reakcija tikrai buvo perdėta, ir tai labai prisidėjo prie to, kad įvykiai ėmė vystytis taip greitai. Taip reaguoti B.al-Assadas išmoko iš savo tėvo. 1982 m. tuometis diktatorius Hafezas al-Assadas sureagavo į Musulmonų brolijos vadovaujamą sukilimą Hamos mieste, sulygindamas su žeme visą rajoną. Jis nužudė tūkstančius civilių, kurių dauguma neturėjo nieko bendra su sukilimu. Tačiau priemonė suveikė, ir panašu, kad jaunasis Assadas nusprendė tai pakartoti. Ši jo klaida sukėlė dar didesnį chaosą.
O čia teorijos, kodėl įvykiai Sirijoje susiklostė būtent taip, radikaliai išsiskiria. Pirmąją teoriją būtų galima pavadinti galios persiskirstymu. Sirijos sienos buvo dirbtinai nubraižytos Europos kolonistų, paverčiant ją įvairių religinių ir etninių grupių amalgama. Tos pačios jėgos rėmė mažumą ir valdė per ją, taip dar labiau sustiprindamos ir taip egzistuojančias religines įtampas.
Dauguma sirų yra sunitai, bet šalį valdo mažumą sudarančios sektos – alavitų – nariai. Jie taip pat pagal tautybę arabai, bet išpažįsta smulkesnę islamo atšaką. Alavitų valdžia pasižymi represyvia diktatūra, alavitams suteikiamos specialios privilegijos. Dėl to dalis sunitų ir kitų religinių grupių nekenčia alavitų, o pastarieji savo ruožtu baiminasi, kad jeigu Assadas pralaimės karą, jie bus masiškai išžudyti. Masinių žudynių bijo ir kitos mažumos – etniniai kurdai ir arabų krikščionys. Daugelis Sirijos bendruomenių susiorganizavo į etninius ir religinius anklavus – tai reiškia, kad bendruomenių kovotojai yra ir religiniai kovotojai. Vadinasi, žudynių sustabdyti praktiškai neįmanoma – tai skausmingas, bet nesustabdomas galios persiskirstymo procesas.
Antroji teorija – kiek paprastesnė: Assado režimas nepajėgus valdyti šalies ir žlunga. Ilgą laiką atrodė, kad Sirijos diktatūra žiauri ir represyvi, tačiau stabili. Bet galbūt ji nebuvo stabili, galbūt ji buvo pastatyta ant smėlio pamatų. B.al-Assado tėvas Hafezas per 1970 m. perversmą užėmė valdžią po du dešimtmečius trukusio didelio politinio nestabilumo. Jo valdžia buvo Šaltojo karo ir tam tikros regioną apėmusios arabų identiteto krizės pasekmė. Jo globėja buvo Sovietų Sąjunga, be to, jis laikėsi griežtos antivakarietiškos nacionalistinės ideologijos. Dabar Šaltasis karas jau seniai pasibaigęs, didžioji regiono dalis sudariusi taiką su Izraeliu ir JAV. Assado režimo kažkada buvusi griežta ideologinė ir geopolitinė tapatybė – beviltiškai pasenusi. Bet B.al-Assadas, perėmęs valdžią 2000 m. po savo tėvo mirties, niekada nesistengė jos atnaujinti. Todėl, kai prieš dvejus metus reikalai pašlijo, jis neturėjo į ką atsiremti, tiktai į savo sugebėjimą žudyti žmones.
4. Bet Rusija vis dar tebemyli Siriją. Taip pat ir Iranas. Kodėl?
Rusija yra svarbiausia Sirijos sąjungininkė. Maskva blokuoja Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje priimti bet kokius nutarimus, kurie pakenktų Assado režimui, dėl to JAV, norėdama ką nors padaryti, turi apeiti Jungtines Tautas. Rusija siunčia į Siriją daug ginklų, kurie Assadui leidžia toliau žudyti civilius, o išoriniam pasauliui apsunkina įsikišimą.
Egzistuoja keturios pagrindinės priežastys, kodėl Rusija nori apsaugoti Assadą: 1) Rusija Sirijoje turi karinio jūrų laivyno padalinį, kuris yra strategiškai svarbi ir paskutinė Rusijos karinė bazė anapus buvusios Sovietų Sąjungos ribų; 2) Rusijoje dar yra išlikę šiek tiek Šaltojo karo mentaliteto, taip pat jaučiamas nacionalinis nesaugumas, dėl to jai labai rūpi išlaikyti vieną iš paskutinių savo karinių sąjungų; 3) Rusija neapkenčia minties apie „tarptautinę intervenciją“ į tokias šalis, kaip Sirija, nes traktuoja tai kaip vakarietišką Šaltojo karo stiliaus imperializmą ir netgi grėsmę Rusijai; 4) Sirija perka daug Rusijos karinio eksporto, o Rusijai reikia pinigų.
Irano motyvai remti Assadą – kur kas tiesmukesni. Jis suvokia Izraelį ir JAV kaip egzistencines grėsmes ir naudoja Siriją kaip būdą apsiginti, per Siriją siųsdamas ginklus Libane įsikūrusiai karinei grupuotei „Hezbollah“ ir Gazoje įsikūrusiai karinei grupuotei „Hamas“. Iranas jau dabar jaučiasi izoliuotas ir nesaugus. Jam neramu, kad jeigu Assadas žlugs, jis praras didelį sąjungininką ir bus atkirstas nuo savo karinių filialų, o jie taps labai pažeidžiami.
5. Kodėl JAV iki šiol viso to nesutvarkė?
Nes negali – nėra patikimų priemonių.
Visos karinės priemonės yra blogos. Ginklų siuntimas maištininkams, net jeigu tai padėtų jiems nuversti Assadą, galiausiai sustiprintų džihadistus ir dar labiau pablogintų padėtį. Tai gali sukelti dar daugiau chaoso ir baigtis antru pilietiniu karu (JAV padarė šią klaidą Afganistane dešimtojo dešimtmečio pradžioje, ir tai padėjo 1996 m. įsigalėti Talibanui). Nuvertus Assadą, gali atsiverti pavojingas valdžios vakuumas ir atsitikti tas pats. Antskrydžiai ar neskraidymo zonos įsteigimas gali įtraukti JAV į karinius veiksmus ilgiems metams. Irako stiliaus antžeminė invazija pačiu geriausiu atveju padidintų žudynes, pareikalautų JAV karių gyvybių, padidintų antiamerikietiškas nuostatas, ir JAV ilgiems metams įstrigtų toje šalyje, bandydama daryti tvarką.
Vienintelė politinė galimybė, kurios B.Obamos administracija dabar bando siekti, – kad Assado režimas ir maištininkai sudarytų taikos sutartį. Bet nėra požymių, kad kuri nors pusė būtų tuo suinteresuota, ir apskritai neaišku, su kuo iš maištininkų judėjimo būtų galima derėtis.
Galbūt konflikto pradžioje ir buvo niša suduoti trumpą Libijos stiliaus karinį smūgį, bet dabar to niekada nesužinosime.
6. Tai kodėl B.Obama vis vien kalba apie karinius smūgius, jeigu niekas nesitiki, kad jie ką nors išspręs?
B.Obamos administracija demonstruoja norinti pasiųsti į Siriją keletą sparnuotųjų raketų kaip bausmę už, kaip jie teigia, Assado panaudotą cheminį ginklą prieš civilius.
Iš tiesų niekas netiki, kad tai padės užbaigti Sirijos karą. Bet to ir nesiekiama. Nesiekiama kariniais smūgiais pakeisti karo eigos ar nuversti Assadą – tai, B.Obamos nuomone, reikalus tik pablogintų. Taip norima tik nubausti Assadą už (įtariamą) cheminio ginklo panaudojimą ir sulaikyti jį ir bet kokius kitus būsimus karinius vadus nuo jo panaudojimo ateityje.
7. Kodėl taip sureikšminamas cheminis ginklas? Assadas nužudė 100 tūkst. žmonių kulkomis ir bombomis, bet visi susijaudino dėl 1 tūkst. žmonių, kurie galbūt mirė nuo nuodingų dujų. Tai atrodo kvaila.
Daug kas galvoja, kad sureikšminimas yra dirbtinis. Bet tai – reta galimybė, bent jau teoriškai, Jungtinėms Valstijoms padaryti karą ne tokį baisų, o kartu ir ateities karus ne tokius baisius.
Idėja, kad karas turi turėti taisykles, gana nauja. Karų praktika yra kelių tūkstančių metų senumo, o mintis, kad mes galime reguliuoti karą ir padaryti jį ne tokį baisų, sklando mažiau nei šimtmetį. Tą darančios institucijos – silpnos ir nenuoseklios. Taisyklės – trapios, jų prastai laikomasi. Viena iš nedaugelio pasaulio kvazisėkmių yra „norma“, draudžianti naudoti cheminius ginklus. Ši norma ir taip pakankamai trapi, ir Sirija ją gali dar labiau susilpninti, jeigu bus nekreipiamas dėmesys, kad Assadas jį panaudojo. Tačiau ji pakankamai stipri, kad būtų verta ją ginti. Tai lyg žemai kabantis vaisius: keleto sparnuotųjų raketų iššovimas daug nekainuotų ir galbūt padėtų apsaugoti šitą išties sunkiai iškovotą ir vertingą normą dėl cheminių ginklų.
8. Tai kas galų gale nutiks?
Artimiausioje perspektyvoje – matyt, JAV su keliais sąjungininkais surengs keletą ribotų, stiprių smūgių prieš Siriją, o gal ir nesurengs. O ilgalaikėje perspektyvoje, bet kuriuo atveju, ko gero, bus taip:
– žudynės tęsis, ko gero, daug metų. Nėra požymių, kad maištininkai būtų linkę pasirašyti taikos sutartį, net jeigu režimo pusė būtų suinteresuota. Taip pat nesimato ženklų, kad kuri nors pusė galėtų pasiekti pergalę. Pabėgėliai ir toliau bėgs į kaimynines šalis, jose sukeldami nestabilumą ir kitokią humanitarinę krizę.
– Sirija, šalis su turtinga istorine praeitimi ir kultūra, taps susiskaldžiusia ir žlugusia visuomene, ir tai gali tęstis keletą kartų. Labai sunku įsivaizduoti, kaip po viso šito atstatyti funkcionuojančią valstybę ir kartu sugyvenančią visuomenę.
– Rusija toliau blokuos tarptautinius veiksmus. JAV bandys daryti spaudimą, pataikauti ar net papirkti Maskvą, bet vargu ar sugebės pasiūlyti jai kažką, kas rūpėtų labiau už Siriją.
– Tam tikru momentu konfliktas atvės – arba dėl dalinės pergalės, arba dėl išsekimo. Pasaulis gali nusiųsti taikdarių ir tarpininkauti sudarant trapią taiką tarp įvairių etninių, religinių ir politinių frakcijų. Geriausias to pavyzdys – Libanas, kuriame 15 metų, nuo 1975 iki 1990 m., vyko žiaurus pilietinis karas, bet nuo tada jis lėtai lėtai atsigauna. Praėjusią savaitę ten įvyko tik keli sprogimai.
Parengė Jurgita Noreikienė
