Dar 1899-aisiais britų rašytojas, vaikų literatūros klasikas, „Džiunglių knygos” autorius ir „Mauglio” kūrėjas Rudyardas Kiplingas imperialisto požiūrio į pasaulį manifestu vadinamu eilėraščiu „Baltojo žmogaus našta” kreipėsi į Ameriką. Apie tai rašo „Lietuvos rytas“.
Karštas britų imperializmo gynėjas aukštino baltojo žmogaus rasę ir rašė, kad jo pareiga yra tarnauti ir suteikti geresnį gyvenimą tiems, kurie laikomi jo pavergtaisiais, tačiau iš tikrųjų dėl baltojo žmogaus pastangų gyvens geriau.
Kitaip sakant, tai buvo raginimas baltaodžiams kolonizuoti besivystantį pasaulį.
Amerika tuo metu kaip tik buvo laimėjusi pirmąjį savo ekspansinį karą prieš ispanus Filipinuose ir daugelis JAV kritikų iki šiol tai vadina amerikietiškojo imperializmo pradžia.
Šiandien JAV vadovauja juodaodis prezidentas ir niekas viešai nedrįstų vartoti R.Kiplingo retorikos, bet pati mintis, kad JAV neša tą pačią „sunkią naštą” ir dažnai imasi pasaulio policininko vaidmens, vis dar gyva. Kas, jeigu ne mes? Tokiu požiūriu JAV vadovaujasi nuo 1945-ųjų, kai tapo išties globalia žaidėja ir pasaulio galybe.
Tačiau pastaruoju metu stebint akivaizdų JAV nenorą kištis į Sirijos konfliktą, atidėliojant sprendimą kiek galima ilgiau, iš anksto perspėjant apie ribotą karinės galios panaudojimą, matyti permainų.
Ar Amerika ir toliau ribos savo vaidmenį pasaulio įvykiuose, net genocido akivaizdoje, bejėgiškai stebint visiems kitiems?
O gal iš viso dramatiškai kaip Holivudo filmuose padės pasaulio policininko ženklelį ant stalo ir pasakys „Gana!”? Jei taip nutiks, gero pasaulyje galima nelaukti. Ir štai kodėl.
Pavargo nuo karų
Šiemet Amerika mini dešimtąsias savo itin brangios avantiūros – Irako karo metines. Nepopuliarus buvo ir šis karas, toks tapo ir iš pradžių teisingu vadintas karas Afganistane. JAV pavargo nuo karų, nuo šalių, kurių dauguma amerikiečių nė nerastų žemėlapyje, auklėjimo.
Net jei antrajai kadencijai išrinktas Amerikos prezidentas turi įspūdingų galių – jo įsakymu bet kurioje pasaulio vietoje amerikiečių pajėgos gali suduoti staigų ir mirtiną smūgį tiek pavieniams asmenims, tiek šalims, – dabar Vašingtonas laikosi atsargiau nei anksčiau.
Juolab kad JAV pastangos retai pasiteisina, dažniau sulaukia geriausiu atveju kritikos ir pasipriešinimo, ypač musulmoniškose šalyse.
Amerikiečiai ilgai nereagavo į tulžies persmelktus ironiškus pareiškimus apie „bombomis nešamą demokratiją”, „jankių vagiamus gamtos išteklius” ir linkėjimus pasaulio policininkui žlugti. Bet ir patys amerikiečiai vis dažniau linkę į pasaulio reikalus žvelgti skeptiškai.
„Amerika negali primesti savo valios ir spręsti kiekvienos pasaulio problemos”, – tikina įtakingas Kongreso Ginkluotųjų pajėgų komiteto atstovas, demokratas Adamas Smithas.
„Jei atvirai – JAV nelabai sekasi spręsti kitų šalių problemų. Gali būti, kad JAV tiesiog neturi reikiamų įrankių”, – antrino nacionalinio saugumo analitikė Mielke Eoyang iš Vašingtono.
Sąjungininkų nedaug
Amerika žino savo galią, nors ne visada suvokia jos ribas bei panaudojimo padarinius. Nereikia jos mokyti ir dėl karo nuovargio.
Amerikiečiai dar nepamiršo skaudaus Vietnamo karo, kurį, beje, skirtingai nei teigiama mituose, laimėjo ne „šlovingieji Vietkongo partizanai, privertę bėgti amerikiečius”, o tankais, šarvuočiais ir sunkiąja artilerija pietinę kaimynę sutraiškiusi Šiaurės Vietnamo armija po to, kai JAV iš ten pasitraukė.
Ir nors Vašingtonas nenori tokių įvykių pasikartojimo, atrodo, jog abejonės dėl būtinybės auklėti pasaulį ir kištis pirmai progai pasitaikius amerikiečiams vėl nebepatinka.
Tai puikiai gali suprasti britai. Juk to paties R.Kiplingo aukštinta Britų imperija praėjusio amžiaus antrojoje pusėje galiausiai sumenko ir iš jos teliko šešėlis.
Jungtinė Karalystė – vis dar pajėgi šalis, ištikima JAV sąjungininkė, bet ne „Amerikos pudelis”, kaip mėgsta šaipytis kairuoliški britų komentatoriai.
Neatsitiktinai būtent Jungtinės Karalystės Parlamente JAV buvo suduotas savotiškas antausis – britų parlamentarai nepalaimino premjero Davido Camerono siūlymo prisidėti prie JAV galimos operacijos prieš Siriją. Liko vienintelė pajėgi sąjungininkė – amerikiečių nesyk pašiepta kaip baili ir kritikuota dėl nepritarimo JAV užsienio politikai Prancūzija.
Abejonės dėl prasmingumo
Bet net ir patys amerikiečiai neskuba – JAV prezidento Baracko Obamos sprendimas dėl karo veiksmų kreiptis į Kongresą rodo atsargumą. Ir ne tik dėl istorinių priežasčių ar nuovargio. Paprasti amerikiečiai akivaizdžiai susiskaldę – verta ar ne smogti Sirijai.
Sąmokslo teorijų mėgėjų nuolat peršamos versijos, kad JAV gviešiasi Sirijos naftos, įspūdžio nedaro – naftos amerikiečiai gauna sočiai iš Persijos įlankos šalių, o pilietinio karo sugriautoje Sirijoje naftos ar dujų atsargos nėra tokios, dėl kurių verta pradėti dar vieną alinamą karą ar juo labiau rengti trumpą baudžiamąją karinę kampaniją.
Abejonių kyla dėl pačios Sirijos, mat sutariama, jog sparnuotųjų raketų lietus pragaru virtusios šalies rojumi nepavers. Dešimtys radikalių islamistinių sukilėlių grupuočių, besipriešinančių Sirijos režimui, yra pavojingesnės pačioms JAV, nei kada nors buvo Basharas al-Assadas.
Galiausiai nėra garantijų, kad Sirijoje nepasikartos cheminio ginklo atakos, dėl kurių kaltinamas B.al-Assadas.
Reikia pripažinti, kad JAV tikrai ne visuomet kišdavosi į karus, kuriuose buvo naudojami masinio naikinimo ginklai. Pragmatiška JAV pozicija nepasikeitė, kai Irakas panaudojo cheminį ginklą prieš Iraną šių šalių tarpusavio kare praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje.
Idėja, kad JAV pareiga kištis į kruvinus pilietinius karus ir užkirsti kelią baisioms žudynėms, Vašingtone tapo populiari tik po 1990-ųjų, kai ji liko vienintelė supervalstybė.
Ir tai tokia politika buvo abejojama – po 1993-iųjų nesėkmės Somalyje JAV kitąmet abejingai stebėjo Ruandos genocidą, o vėliau tik po didelių abejonių įsikišo į Balkanuose vykusius žiaurius karus, baudė serbus, laisvino irakiečius.
Pasikartos Bosnijos tragedija?
Būtent Afganistano ir ypač Irako karai dabar primetami kaip nevykusios JAV užsienio politikos pavyzdys. Esą jei JAV įsikištų į Sirijos konfliktą, lauktų tokia pati mėsmalė.
Kita vertus, dabar apnikusios abejonės ir teorinė galimybė, kad Kongresas neleis panaudoti karinių veiksmų, Vašingtoną įstumtų į sudėtingą padėtį – ar JAV pasiruošusios padariniams?
Tokių galimų padarinių pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Dešimtys tūkstančių žuvusiųjų, sudėtingas karinis ir etninis konfliktas, veiksmų imtis nepageidaujantis JAV vadovas, despotas, kuris nenori kalbėtis su priešininkais, tik juos žudyti, Europos diplomatijos ir karinės galios impotencija – visa tai skamba kaip 2013-ųjų Sirijos problema. Iš tikrųjų tai istorinis 1992–1995 metų Bosnijos karo kontekstas.
Būtent Bosnijos karas, anot kai kurių ekspertų, yra tinkamiausias pavyzdys, rodantis, kas gali nutikti Sirijoje.
Karas, kurio metu Europoje ir vėl vyko tikras, Antrojo pasaulinio karo baisumus primenantis genocidas, regis, turėjo kai ko išmokyti. Kad kartais reikia pasitelkti jėgą norint susodinti nesutariančias puses prie derybų stalo.
Mat iš pradžių visos kalbos, derybos, prašymai, maldavimai, bauginimai nepadėjo – kai serbai šaudė bosnius Srebrenicoje, Europa baisėjosi, šaukė, tylėjo, bet nieko nedarė.
Galiausiai įsikišo JAV, o po jų – ir kitos šalys.
Kita vertus, Bosnijos pavyzdys rodo ne tik tai, jog kuo ilgiau ignoruosi žudynes, tuo ilgiau gis jų žaizdos, bet ir tai, kad net ir pasiekus taiką teks susitaikyti, jog konflikto šaknų išrauti lengvai nepavyks.
Bosniai ir serbai iki šiol nekenčia vieni kitų, tad galima neabejoti: kad ir kuo baigtųsi Sirijos karas – su Vakarų įsikišimu ar be jo, neapykantos sėkla ten pasėta giliai. Tad kas nutiktų, jei pasaulis užsimerktų ir leistų pasikartoti Bosnijos tragedijai?
Dvejonės – silpnumo ženklas
Raudonąją liniją dėl cheminio ginklo panaudojimo prieš metus nubrėžęs B.Obama gal ir įvarė save į kampą, tačiau iš jo ištrūkęs abejingai parodytų, kad pasaulio policininkui jau niekas neberūpi.
Kad visi režimai – nesvarbu, ar vargingi, ar aptekę nafta – gali elgtis, kaip panorėję, ir JAV nepajudins nė piršto.
Ir tada saugūs jausis ne tiktai JAV užnugarį dėl strateginių Vašingtono sumetimų turintys Bahreinas, Saudo Arabija, kuriuose, beje, irgi buvo žiauriai numalšinti Arabų pavasario protestai, bet ir kitos šalys.
Nesyk jau įsitikinta, kad kai JAV rodo susilaikymą, ramybę, kai kas tai supranta kaip silpnumo ženklą.
Pavyzdžiui, daug vilčių geruoju susitarti su Rusija ar Iranu savo pirmosios kadencijos metu puoselėjęs Nobelio taikos premijos laureatas B.Obama jau spėjo įsitikinti, kad minėtoms šalims JAV nuolaidos įspūdžio nedaro. Greičiau priešingai.
Todėl baiminamasi, kad amerikiečiams nereaguojant į žudynes Sirijoje nebaudžiami pasijutę režimo atstovai ir toliau imituos norą „sėsti prie derybų stalo ir spręsti klausimą diplomatinėmis priemonėmis”.
O tuo pat metu ir toliau bus žudomi žmonės – tiek radikalūs islamistai, kuriuos Damaskas pagrįstai vadina teroristais, tiek nuosaikūs sirai, iš brutalaus režimo vietoj permainų sulaukę smurto.
Reikėjo elgtis ryžtingiau?
„Ant plauko pastatyta mūsų reputacija”, – tvirtino buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Brentas Scowcroftas.
Ironiška, kad į tokią padėtį, anot eksperto, JAV prezidentas įstūmė pats save. Atsargiai laikęsis Arabų pavasario metu B.Obama itin nenorėjo kištis.
Europos šalių – pirmiausia Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos spaudžiamos JAV įsivėlė į 2011-ųjų Libijos karą. Dėl savo milžiniškos galios Amerika vaidino neproporcingai svarbų vaidmenį palaužiant Libijos režimo galimybes priešintis.
Tačiau kitais atvejais ji nesikišo – Egipto ir Sirijos protestų metu JAV laikėsi nuošaly. Kaip ir 2009-ųjų birželį per protestus Irane.
„Manau, kad buvome pernelyg atsargūs. Gailiuosi to dabar, galbūt tai buvo ženklas to, kas mūsų laukia ateityje”, – teigė Irano klausimais JAV prezidentą pirmosios kadencijos metu konsultavęs Dennisas Rossas.
Pavėlavo B.Obama ir su Sirija. Dar sukilimo pradžioje ar net pernai JAV administracijos pareigūnai ginčijosi, ar verta paremti nuosaikesnius sukilėlius. JAV prezidentas atsisakė.
Pasitvirtino taisyklė – spausk per stipriai ir sulauksi pasipriešinimo, spausk per silpnai ir atrodysi bejėgis. Dabar sukilimo pirmuoju smuiku griežia JAV tokie pat pavojingi islamistai, o režimas nesirinkdamas talžo visus – ir radikalius, ir nuosaikiuosius.
„Šiandien Sirijoje turėtume rinktis ne iš dviejų pusių, o iš daugelio”, – rašė JAV Jungtinio štabo viršininkas Martinas Dempsey. Bet Amerikoje vis dažniau skamba raginimas rinktis trečią – nesikišti. Iki kito karto.
Kodėl buvo panaudoti cheminiai ginklai?
Iš pirmo žvilgsnio, regis, atrodo nelogiška, kad Sirijos režimo pajėgos naudotų cheminius ginklus dabar, kai B.Obama aiškiai nubrėžė raudonąją liniją – būtent dėl cheminio ginklo panaudojimo.
Būtent todėl pasirodė sąmokslo teorijų, kurios aktyviai kurstomos Sirijos režimo sąjungininkų, ypač Rusijos, esą būtent patys sukilėliai ar net amerikiečiai panaudojo cheminį ginklą. Taip neva pasikeistų jėgų pusiausvyra ir Vakarai būtų priversti įsikišti ir padėtų sukilėliams nuversti B.al-Assadą.
Vis dėlto abejonių dėl to, kas davė leidimą panaudoti cheminį ginklą, kyla galbūt ne be pagrindo.
Tik ne todėl, kad įtarimai krinta ant pačių sukilėlių – jiems techniškai panaudoti tokius ginklus neturint patirties ir pristatymo priemonių, kurias, beje, dešimtmečius turėjo režimas, būtų sunku.
Vis dėlto žudiku ir demonu vadinamas B.al-Assadas pagal prieš dešimtmetį populiarią Lietuvoje frazę gali būti „nekaltas, nes kalta aplinka”.
Damasko apylinkėse, kur ir buvo surengta cheminė ataka, svarbiausi yra du įtakingi režimo pareigūnai – oro pajėgų žvalgybos vadas Jamilis Hassanas ir jo pavaduotojas, giminystės ryšiais su Assadų šeima susijęs Hafezas Makhloufas.
Abu jie yra tiesiogiai pavaldūs al-Assadų šeimoje didelę įtaką turinčiam Basharo broliui Maherui (nuotr. Maheras kairėje, Basharas – dešinėje) ir dažniau klausosi pastarojo, o ne oficialaus šalies lyderio nurodymų.
Maheras al-Assadas yra pagarsėjęs žiaurumu ir vadovauja elitinei Respublikos gvardijai ir 4-ajai divizijai. Teigiama, kad būtent pastarosios kariai panaudojo cheminį ginklą.
Bet kodėl? Ekspertai tikina, kad Sirijos režimas sudaro iliuziją, jog svarstyklės krypsta jo naudai.
Iš tikrųjų režimo pajėgos kontroliuoja tik dalį šalies ir, nepaisant pergalių, jų padėtis nelengva: sausumos pajėgoms atsargos vis dažniau gabenamos tik oru, nes sukilėliai kontroliuoja kelius.
Galiausiai režimą į neviltį varo tai, jog kone pusę Damasko kontroliuoja būtent opozicija.
Todėl neatmetama, kad būtent pajutę izoliacijos ar tiesioginio pavojaus grėsmę režimo pareigūnai – su B.al-Assado pritarimu ar be jo – rizikavo smogti ginklu, kuris pražudo tūkstančius.
