„Mes nenorime karo su Ukraina“, – taip pastarosiomis dienomis kalba Rusijos pareigūnai ir nė nemirktelėdami neigia, kad Kryme rusų kariai vykdo Ukrainos teritorijos okupaciją.
Vis dėlto naująją valdžią Kijeve atsisakanti pripažinti Rusija nenusiteikusi konflikto spręsti taikiai – Krymo Autonominės Respublikos pasienyje šeimininkaujantys rusų kariškiai kasa apkasus.
O nors ir apie 5 tūkst. Kryme dislokuotų Ukrainos kariškių dezertyravo, kai kurie liko ištikimi savo šaliai, kad ir kas būtų valdžioje, – į įsakmius rusų prašymus sudėti ginklus kai kurie ukrainiečių karininkai atsakė tyla, užrakintais vartais ir paruoštais ginklais.
„Mes davėme priesaiką Ukrainai – ne kuriam nors generolui ir jau tikrai ne kuriai nors kitai šaliai“, – į viliones pereiti į Rusijos remiamų „Krymo gynėjų“ pusę atrėžė Feodosijoje dislokuotų ukrainiečių bataliono vadas majoras Rostislavas Lomtjevas.
Socialiniuose tinkluose ukrainiečiai jį vadina didvyriu, bet ar daug tokių yra Ukrainoje ir ar jie gali apginti nuo Rusijos agresijos?
Krymo atsikovoti negali
Ekspertų vertinimas nieko gera nežada: Rusijos karinėms pajėgoms perėmus kontrolę Kryme naujoji Ukrainos vyriausybė stojo akis į akį ne tik su priešiškomis jėgomis. Ukrainos lyderiai susiduria ir su niūria realybe – jų karinės pajėgos per prastai ginkluotos, kad galėtų jėga atsikovoti Krymo regioną.
Ne tik Ukrainos laivynas, bet ir kariuomenė turi tik simbolinę galią autonominiame regione – oficialiai čia tėra dislokuota lengvai ginkluota 3,5 tūkst. karių brigada.
Visi Ukrainos kariškiai šiuo metu yra bazėse, kurias laiko apsupę Rusijos kariškiai bei vietiniai platesnės Krymo autonomijos šalininkai.
Ukrainos oro pajėgos Kryme taip pat nėra pajėgios pasipriešinti – Belbeko oro pajėgų bazėje dislokuota kelios dešimtys naikintuvų Mig-29. Tačiau bazę taip pat laiko apsupę rusų kariškiai, kurie jau perėmė aplinkinėse kalvose esančių radarų kontrolę.
Permainos kenkia moralei
Ukrainos ginkluotosios pajėgos per pastarąsias savaites ir taip nukraujavo be mūšio. Šalyje nuolat keitėsi sausumos, laivyno, oro pajėgų vadai. Ukrainos kariškiai pastaruosius mėnesius demonstravo pabrėžtinai neutralią poziciją – kai šalyje vyko protestai, kariuomenė nesikišo, bet galvos vis tiek lėkė.
Admirolas Jurijus Iljinas buvo neseniai atleistas kaip nepatikimas, o prieš tai buvusį Ukrainos kariuomenės generalinio štabo vadą Vladimirą Zamaną atleido Viktoras Janukovyčius, mat generolas esą atsisakė jėga malšinti protestus Kijeve.
Didžiausią smūgį Kijevui sudavė vos praėjusią savaitę laivyno vadu paskirtas Denisas Berezovskis. Jis išdavė savo šalį ir prisiekė ištikimybę Krymo Autonominei Respublikai, kurioje jau šeimininkauja rusai.
Susidarė paradoksali situacija, kai dėl kelių Sevastopolyje likusių ir rusų blokuojamų Ukrainos karo laivų kontrolės pešasi du karininkai – D.Berezovskis ir Kijevui ištikimybę prisiekęs Serhijus Gaidukas.
Visi šie pasikeitimai tapo smūgiu ir eilinių karių moralei. Kam paklusti? Ką daryti? Šaudyti į rusus, jei įsakys?
Ar priešinsis okupantams?
Atsakymų nėra ir atrodo, kad ukrainiečius rusai užklupo nepasiruošusius. Paaiškėjo, kad Ukraina neturėjo realaus nenumatytų situacijų plano, jei „broliška“ Rusija užsimanytų perimti Krymą.
Londone įsikūrusio analitinio centro RUSI ekspertas Igoris Sutiaginas teigė neabejojantis, jog Rusijos pajėgos teoriškai galėtų įsikišti ir kitur Ukrainoje.
Tiesa, jis pabrėžė, kad tokiu atveju Rusijai prireiktų gerokai daugiau karių – mat Ukrainos teritorija yra milžiniška, o rizika, kad rusų kariai, skirtingai nei Kryme, susidurtų su įnirtingu pasipriešinimu, lieka nemaža.
Be to, autoritetingo karinio leidinio „Jane’s Intelligence Review“ redaktorius Matthew Clementsas pastebėjo, kad bet koks didelis konfliktas su Ukraina taip pat atskleistų daug esminių Rusijos armijos silpnybių.
Savaitgalį Ukrainoje paskelbus mobilizaciją kai kuriuos karinius komisariatus (mobilizacinius punktus) vakarinėje šalies dalyje užplūdo daugiau norinčių pareigą šaliai atlikti ukrainiečių, nei yra galimybė apgyvendinti, aprūpinti ir apginkluoti.
Bet Ukrainos karinių dalinių vadai noriai įleidinėjo žurnalistus ir rodė, kaip iš sandėlių traukiama ginkluotė, kariai ruošia dėžes su šaudmenimis.
O žurnalistų kalbinti karininkai tikino, kad vykdys centrinės valdžios Kijeve įsakymus. Be to, esą neatmetama, jog priešintis galėtų ne tik reguliariosios šalies pajėgos, bet ir nacionalistiškai nusiteikę ukrainiečiai, kurie suformuotų partizanų būrius.
Ryžto yra, ginklai pasenę
Vis dėlto Strategijų analizės ir technologijų centro Kariuomenės tyrimų instituto Maskvoje direktorius Ruslanas Puchovas pažymi, kad Ukrainos armijai koją pakištų ir sovietinis palikimas. Daugelis kovingiausių dalinių yra išsidėstę bazėse, esančiose vakarinėje šalies dalyje.
Šaltojo karo laikais šios bazės buvo įrengtos turint vienintelį tikslą – Ukrainoje stovėjo prieš Vakarus paruoštos mesti rezervinės divizijos, o Rytų Ukrainoje stiprių dalinių nebuvo nei anuomet, nei dabar.
Menkas kariuomenės dalinių išsidėstymas rytinėje šalies dalyje komplikuoja bet kokį atsaką, jei Rusija pasirinks jėga paremti prorusiškus aktyvistus Rytų Ukrainoje, kaip tai padarė Kryme.
Formaliai Ukraina turi vienas didžiausių kariuomenių Europoje. Remiantis Ukrainos kariuomenės tinklalapiu, ji turi maždaug 130 tūkst. karių ir apie milijoną aktyviojo rezervo karių.
Ukraina žlugus Sovietų Sąjungai iš dalies reformavo savo karines pajėgas – kariuomenė sudaryta ne iš gremėzdiškų divizijų, o iš mažesnių, mobilesnių brigadų, kuriose buvo mažinamas kariškių skaičius.
Tačiau „popieriuje“ NATO valstybių patirties paskatintos reformos atrodo gražiai, o realybėje Ukrainos ginkluotosios pajėgos vis dar įstrigusios praėjusiame dešimtmetyje.
Šalį krečiant ekonominei krizei finansavimas išlieka nepakankamas, modernizavimo programos stringa, kariams mokyti neužtenka priemonių, o turima ginkluotė morališkai tebėra pasenusi.
Be to, per pastaruosius metus Ukrainos kariuomenę paliko tūkstančiai profesionalų, kurie sutiko dirbti už padoresnį atlygį privačiose saugos bendrovėse.
Tiesa, profesionalų liko, mat Ukrainos kariuomenė dalyvavo keleriose karinėse pratybose kartu su NATO šalių kariais bei tarptautinėse misijose.
Pavyzdžiui, Afganistane, Goro provincijoje, kartu su lietuviais tarnavo ir ukrainiečių kariškiai.
Misijose įgyta patirtis ir šalies karo pramonės bandymai atsitiesti yra Ukrainos stiprybė.
Būtent misijose pabuvę žemesnio rango karininkai padėjo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose įgyvendinti daugybę reformų.
Rusai – gerokai stipresni
Tačiau kai kalbama apie galimą konfliktą su masinę karinių reformų programą vykdančia Rusija, ukrainiečių ryžto gali neužtekti.
2008-ųjų karo su Gruzija metu Rusijos kariuomenė nesužibėjo, o prastai aprūpinti ir koordinuoti rusų kariai šaudė į savo lėktuvus.
Tačiau net ir su tokiomis už Gruzijos armiją Pietų Osetijoje mažesnėmis pajėgomis rusai sugebėjo įveikti gruzinų pasipriešinimą, išblaškyti priešininkus ir priversti juos sprukti iki pat Tbilisio.
Po šio karo Rusijos ginkluotosiose pajėgose buvo nuspręsta imtis rimtų reformų.
Ir, nepaisant tradicinių problemų – korupcijos, ginkluotės broko, per pastaruosius kelerius metus Rusijos greitojo reagavimo pajėgos – oro desantinės divizijos, jūrų pėstininkai ir specialiosios pajėgos gavo naujos technikos, ginkluotės.
Pažymėtina, kad Maskva į Krymą atsiuntė naujomis uniformomis, ryšio priemonėmis, ginklais ir ekipuote aprūpintus karius.
Būtent iš to buvo galima spręsti, kad „mandagiais nežinomos valstybės ginkluotais asmenimis“ praminti kariškiai yra ne Krymo „savigynos būrių draugovininkai“, o Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų.
Vien juos iškrapštyti iš Krymo dabartinei Ukrainos kariuomenei faktiškai nėra galimybių.
Tiesa, panašią problemą turi ir rusai. Būtent jie vakar švaistėsi ultimatumais ukrainiečiams: „Pasiduokite, arba mes jus pulsime.”
