Gyventojų apklausos rodo: kone 90 proc. tiki karinės intervencijos į Lietuvą realumu. Kitokia, racionalesnė nuomonė, besiremianti detalia analize paskęsta minėtos gąsdinančios informacijos sraute. Tad norisi iškelti probleminį klausimą: ar pagrįstai bijome Rusijos? Šis klausimas apima ne tik Lietuvą, bet ir platesnę geopolitinę erdvę, kuriai mes priklausome – Vakarų šalis.
Sunku pateikti vienpusišką ir aiškų atsakymą į šį klausimą, bet pabandyti verta. Vakarų pasauliui priklausančių žmonių psichologijoje yra užkoduota baimė tam, ką sudėtinga paaiškinti racionaliu protu.
Vakarietiško mąstymo schemos
Rytų šalyse – pavyzdžiui, Indijoje ir Kinijoje net laikas yra suvokiamas kitaip nei pas mus. Jis nėra apibrėžtas tiksliais parametrais, tad indas ramiai laukia traukinio kelias dienas, o mes puolame nervintis, kai autobusas vėluoja penkias minutes.
Kinija savo geopolitinę strategiją planuoja 50, o kai kuriais atvejais ir 100 metų į priekį. Pusiau juokais teigiama, kad kinams neteks kariauti, jog užimti kaimynines šalis – tiesiog ten sparčiai auganti kinų mažuma netolimoje ateityje taps dauguma.
Čia tinka analogas su vairavimo taisyklėmis, kurios Berlyne yra mums visiškai aiškios, bet vairuotojų gebėjimas laviruoti Delio gatvėse vykstančiame chaose yra už mūsų suvokimo ribų. Iš to kyla didelė Vakarų šalių bėda, kad jos bando suprasti skirtingas kultūriškai pasaulio šalis, besiremdamos sava patirtimi, bet neatsižvelgdamos į nesuprantamų šalių, tokių kaip Rusija, Kinija, Indija ar Pakistanas specifiką. Patyrę derybininkai žino, kad suprasti priešininką gali tik „atsistojęs į jo batus“ – tai yra įsivaizduodamas save jo vietoje. Tik tokiu būdu įmanoma nustatyti oponento silpnąsias bei stipriąsias puses.
Pasaulio XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios istorija rodo, kad Vakarų pasaulis laiko save pavyzdiniu valstybių vystymosi pavyzdžiu, kuriuo turėtų sekti visos likę šalys. XX a. pabaigoje, pasibaigus Šaltajam karui, žlugus SSRS ir griuvus Berlyno sienai, JAV politologai tryško džiaugsmu. Štai Frensis Fukujama pareiškė, kad atėjo „istorijos pabaiga ir liberalios demokratijos pergalė“. Iš pradžių atrodė, kad toks optimizmas turi pagrindo.
Liberalios demokratijos modelis
Sėkmingai prie demokratizacijos procesų prisijungė Vidurio ir Rytų Europos šalys. Tikėtasi, kad tai yra grandininės reakcijos pradžia ir liberali demokratija išplis po visą pasaulį, bet taip neįvyko. Ties Baltijos ir buvusiomis Varšuvos pakto šalimis viskas ir pasibaigė. Kinija, Rusija, Indija, Pakistanas, Kazachstanas ar Artimųjų Rytų šalys turi skirtingą nei vakarietiškas ir savitą valstybės modelio bei pasaulio suvokimą.
Tas suvokimas remiasi ne tik jų kultūriniais ypatumais, bet ir istoriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, gyventojų išsilavinimo lygiu, sąmoningumu, teritorijos dydžiu, etniniu vienalytiškumu, priklausomybe nuo kaimyninių šalių ir t. t. Kiekviena šalis bei jos elitas sprendžia individualias problemas, būdingas tik unikaliai jos situacijai.
Šiame kontekste Vakarų šalių siekis visiems pritaikyti šablonišką liberalios demokratijos ir kapitalistinės ekonomikos modelį tampa utopija. Jungtinės Tautos, Pasaulio Bankas, Tarptautinis Valiutos Fondas ir kitos pasaulinės tarptautinės organizacijos aktyviai propaguoja ir siūlo standartinio liberalios demokratijos modelio taikymą.
Jungtinių Tautų veiklos stiprinant valstybės institucijas besivystančiose šalyse atvejų analizė rodo, kad jų ekspertų siūlymai būna vertingi tik tuo atveju, kai yra atsižvelgiama į vietinę specifiką. Tais atvejais šalių vyriausybės priima sprendimus savarankiškai ir nesivadovauja jų šalims netinkamais tarptautinių ekspertų patarimais (pvz., Singapūras, Pietų Korėja ir kt).
Žlugusios valstybės, žlugę lūkesčiai
Deja, dažniausiai menkai ekonomiškai išsivystę šalys mėgina „pažodžiui“ vykdyti tarptautinių ekspertų siūlymus. Bet nepaisant aktyvios JT veiklos, tokiose šalyse kaip Kosovas, Rytų Timoras, Haitis, Somalis, Afganistanas susiformavo vadinamos „failure states“ – žlugusios valstybės, kuriose nesaugu gyventi ir nėra beveik jokių stabilesnės valstybės sukūrimo ateityje perspektyvų.
Mūsų šalies atveju po Sovietų Sąjungos žlugimo įvyko kryptinga geopolitinė integracija į Vakarų pasaulį. Tą patvirtino strateginių užsienio politikos tikslų – narystės NATO ir ES įgyvendinimas. Mažai šaliai ši transformacija turėjo suteikti tolesnio saugaus ir darnaus valstybės vystymosi impulsą, bet taip neįvyko. Kodėl?
Esame įpratę kaltų ieškoti už šalies ribų, bet dažniausiai užmirštame kritiškai įvertinti to kas vyksta pas mus pačius. Norint, kad valstybė gautų naudos iš integracijos į Vakarų struktūras – būtina turėti stabilią ir vieningą valstybę, su nuosekliai funkcionuojančiomis valstybės institucijomis, valstybiškai mąstančių politikų dauguma ir požiūriu į pilietį, kaip esminę šalies vertybę. Viso to pas mus nėra. Tam, kad nukreiptume žmonių dėmesį nuo griūvančios valstybės, ieškome „baubų“ užsienyje, jais gąsdiname žmones ir eskaluojame įvairias neišsprendžiamas problemas.
Pavyzdžiui, galima būtų raminti Lietuvos piliečius, kad mūsų sąjungininkės JAV 2013 m. karinės išlaidos, net jas sumažinus, siekia 640 mlrd. dolerių (3,8 proc. BVP) ir beveik 8 kartus lenkia didžiausias istorijoje Rusijos karines išlaidas, kurios yra 87,8 mlrd. dolerių (4,1 proc. BVP). JAV karinės išlaidos yra didžiausios pasaulyje ir sudaro daugiau nei 36,6 proc. pasaulinių karinių išlaidų. Kinija antra – 188 mlrd. dolerių.
Rusija turi 5 proc. pasaulinių karinių išlaidų. Palyginimui – JAV sąjungininkė Saudo Arabija yra 4 vietoje su 67 mlrd. JAV dolerių, bet skiria net 9,3 proc. nuo BVP. Toliau – mūsų sąjungininkės Europos Sąjungoje ir NATO – Prancūzija (5 vieta, 61,2 mlrd. JAV dolerių, 2,2 proc. BVP), Didžioji Britanija (6 vieta, 57,9 mlrd. JAV dolerių, 2,3 proc. BVP) ir Vokietija (7 vieta, 48,4 mlrd. JAV dolerių, 1,4 proc. BVP) (SIPRI duomenys, 2014). Šių 3 ES šalių karinės išlaidos lenkia Rusijos beveik du kartus. Vadinasi, Vakarų šalys kartu pagal galios parametrus kol kas ženkliai lenkia Rusiją ir potencialias jos sąjungininkes.
Šią statistiką žinome ne tik mes. Ją turi ir Rusija, tad jos elgesys nėra neprognozuojamas, kaip mėgina teigti didelė dalis Vakarų šalių ir Lietuvos analitikų. Priešingai, jis yra lengvai nuspėjamas, labai aiškiai apskaičiuotas ir paremtas jos galios parametrais bei geopolitiniais interesais.
Galios pleištų strategija
Problema, kad atliekant vertinimą daugelis vadovaujasi vakarietišku požiūriu į Rusija, bet ji nėra vakarietiška šalis. Dėl to remiantis tokiu požiūriu Rusijos suprasti nėra įmanoma. Siekiant kokybiškos ir patikimos analizės reikia vadovautis Maskvos mąstymo logika. Tada galima gauti atsakymus.
Pirmos klaidos padarytos jau Ukrainos krizės pradžioje. Ji buvo vertinama nepakankamai rimtai ir tikėtasi greito jos susireguliavimo. Dabar jau ir CNN, BBC analitikai pripažįsta, kad Rusija Vakarų šalių veiksmus Kijeve ir paramą Maidanui vertino kaip norą perimti Ukrainą į savo geopolitinės įtakos sferą.
Toks Rusijos vertinimas yra adekvatus, nes potenciali Ukrainos narystė Europos Sąjungoje ir NATO – ženklintų jos „de facto“ prisijungimą prie Vakarų šalių geopolitinės erdvės. Akivaizdu, remiantis geopolitine Rusijos strategija buvo naivu tikėtis, jog Maskva su tuo ramiai sutiks.
Labai tiksliai ir analitiškai Rusijos strategiją pateikia geopolitikos ekspertas prof. Egidijus Motieka. Jis teigia, kad Krymo aneksija buvo įvykdyta remiantis aiškia geopolitine logika. Jos esmė – įsitvirtinti kontinentinėje zonoje, savo žemėse ir po truputį skverbtis link Europos kontinento pakraščių formuojant geopolitinius pleištus.
Tokių pleištų funkcijas dar atlieka Kaliningradas, Padniestrė, Pietų Osetija ir Abchazija. M.Romerio universiteto Politikos mokslų instituto direktoriaus prof. E.Motiekos teigimu Rusijos valdomi pleištai turi ir puolamojo, ir gynybinio placdarmo funkciją. Todėl ji visada būna pasiruošusi pulti priešininką arba atremti jo ataką.
Iki Ukrainos įvykių Vakarų politinės įtakos sklaida link Rusijos sąjungininkų buvo vien tik ekonominė. Ukrainos atveju V.Putinas Vakarų šalių elgesį įvertino kaip bandymą tiesiogiai perimti ne tik ekonominę, bet ir politinę įtaką Ukrainoje.
Pasak E.Motiekos, Rusijos įgyvendinama geopolitika iš esmės reiškia įsitvirtinimą šerdinėje teritorijoje ir „apsitvėrimą“ buferinėmis valstybėmis. Rusija nuo SSRS laikų iki pat dabar vykdo itin įdomią geopolitiką, kuri paremta koncentrinių ratų principu. Ji yra glaudžiai susijusi su geografinėmis ir geopolitinėmis realijomis. Išskiriami šeši koncentriniai žiedai:
1. Maskvos – Sankt Peterburgo ašis arba šerdinė Rusijos teritorija;
2. Rusų dominuojamos teritorijos Rusijos Federacijoje;
3. Rusijos autonominių respublikų zona;
4. NVS zona, apimanti ir Ukrainą su Gruzija;
5. Geopolitiniai pleištai: Kaliningradas, Padniestrė, Pietų Osetija, Abchazija, Krymas;
6. Baltijos šalys ir iš dalies buvusios Varšuvos pakto šalys, integruotos į Vakarų struktūras.
Doc. dr. Mindaugas Puidokas, KTU, Viešosios politikos ir administravimo institutas.
