Mūsų šalyje dabar daug diskutuojama apie Rusijos grėsmę mūsų šaliai. Šeštasis koncentrinis žiedas, kuriam priklauso Lietuva, Latvija ir Estija – tai valstybės, kurios yra tvirtai įsitvirtinę Vakarų pasaulio tarptautinėje institucinėje sandaroje. Rusija tą pripažįsta, bet šias šalis laiko „artimojo užsienio“ zona.
Čia yra siekiama išlaikyti bent dalinę Maskvos įtaką – ypač kultūrinę ir ekonominę. Šiai zonai galima priskirti slaviškas šalis, kurios priklausė SSRS dominuojamam Varšuvos paktui – tai Lenkiją, Slovakiją, Čekiją, Bulgariją, Serbiją (buvusi Jugoslavija) ir kt. Žinoma, Lenkijos ir Baltijos šalių pavyzdys rodo, kad šeštajame žiede Rusijai išlaikyti įtaką sekasi gana sunkiai.
Vis tik jam priklausančios šalys yra labiausiai ekonomiškai priklausomos nuo Rusijos ir jai labai padeda. Puikus to pavyzdys, kai nesiseka susitarti dėl griežtesnių ekonominių sankcijų Rusijai, nes dalis 6-jam žiedui priklausančių šalių „blokuoja“ tokio pobūdžio siūlymus.
Užburto rato įkaitai
Geopolitine prasme tai yra ta nauda, kurią iš šių šalių Rusija ir tikisi gauti. Kita vertus, šios šalys menkai ką gali pakeisti per trumpą laiką. Kaip Suomijos atvejis rodo – mažinti ekonominę priklausomybę nuo Rusijos galima tik laipsniškai. Tada net dvišalis bendradarbiavimas įgauna visiškai kitokį – abiem pusėms naudingą pobūdį.
Lietuva ir kitos šalys ekonominės priklausomybės mažinimui nuo didžiosios kaimynės turėjo daugiau nei pakankamai laiko – beveik ketvirtį amžiaus. Akivaizdu, kad ne tik Lietuvoje pritrūko politinės valios tą nuosekliai įgyvendinti ir tai yra dar vienas didelis Rusijos politinis laimėjimas.
Čia didelė problema ta, kad dauguma politinių jėgų siekia trumpalaikių valdžios ir finansinių išteklių sukaupimo tikslų, bet ilgalaikio strateginio planavimo nėra. Pavyzdžiui, Lietuvoje mes gyvename 4 metų ciklais – nuo rinkimų iki rinkimų. Pasikeitus valdžiai iš esmės stabdoma viskas kas buvo daroma ankstesnės valdžios – nėra beveik jokio politinio tęstinumo.
Tokiomis sąlygomis sukurti stabilią valstybę, atsparią grėsmėms iš užsienio yra neįmanoma. Šių demokratinių Vidurio ir Rytų Europos valstybių gyventojai mato valstybės politinio elito korumpuotumą, bet pakeisti mažai ką gali.
Probleminėse šalyse, tokiose kaip Lietuva ar Bulgarija, dažniausiai vyksta tylusis protestas – žmonės emigruoja į ekonomiškai pažangiausias ES šalis. Štai iš čia ir kyla didžiausia mūsų saugumo grėsmė – Lietuvai gresia stabilios fizinės bazės netekimas, kai neturėsime pakankamai jauno amžiaus gyventojų, galinčių užtikrinti valstybės tinkamą funkcionavimą.
Tikslas – nauja imperija
Pastebėtina, kad 4-oji, 5-oji ir 6-oji zonos teritoriškai yra labai persipynusios. Dėl to Rusijai žymiai lengviau jomis manipuliuoti. Tad tenka nesutikti su britų apžvalgininku Edwardu Lucasu, kuris teigia, kad „beveik neabejotinai kitas Rusijos prezidento V.Putino taikinys po Ukrainos bus Baltijos šalys.
Rusijai Ukraina dėl savo dydžio, galios parametrų ir istorinės Kijevo Rusios svarbos yra vieta, kurioje V. Putinas neturi teisės atsitraukti ar rodyti bet kokį silpnumą. Ukrainos geopolitinė netektis reikštų, kad reikia atsisakyti prezidento ideologo Aleksandro Dugino nubrėžto tikslo – Eurazijos imperijos sukūrimo.
Būtent Rusijos pasaulinės galybės atstatymas ir naujos imperijos sukūrimas, kaip atsvaros JAV ir Vakarų šalims, yra esminis V.Putino ir jį palaikančio šalies elito tikslas. Šiam tikslui pasiekti Baltijos šalys nėra reikalingos.
Mūsų kita funkcija šioje geopolitinėje „dėlionėje“. Mes esame žymiai naudingesni kaip gyvas pavyzdys šalies, kurios didžioji dalis aktyvios visuomenės baigia išvykti iš Tėvynės, nors esame sudėtinė ES ir NATO dalis.
Tada galima panaudoti ir informacinio karo bei kitas įtakos sklaidos priemones, nes tokiomis sąlygomis jos tampa efektyvios. Lietuvos žmonės pagrįstai menkai pasitiki savo šalies politikais ir valdžios institucijomis. Būtent tai yra tiesioginė grėsmė nacionaliniam saugumui. Tad būtent šią mūsų saugumo problemą būtina spręsti pirmiausiai. Tada kartu su naryste NATO ir ES Lietuva bus pakankamai saugi valstybė, atsižvelgiant į mūsų geopolitinę situaciją.
Trys Ukrainos, ar viena?
Vertinant Ukrainos situaciją norisi pakartoti mintis, išsakytas straipsnio pradžioje – Vakarų šalys bando suprasti Rusiją ir Ukrainą bei jų žmones, vadovaudamiesi savo gyvenimiška demokratinėje visuomenėje patirtimi, bet menkai atsižvelgia į šių šalių žmonių mąstyseną, kultūrinius ir etninius ypatumus. Iš to kyla klaidingi vertinimai ir supratimai.
Vilniaus universiteto prof. Zenonas Norkus dar šių metų vasario mėnesį teisingai pastebėjo Ukraina yra labai nevienalytė šalis – didelę jos dalį gyventojų sudaro rusakalbiai ukrainiečiai bei rusai. Šalyje dar nėra pasibaigęs politinės tautos kūrimosi procesas.
Dėl to, pasak istoriko, politologo ir viešosios įstaigos Ukrainos institutas direktoriaus doc. Vlado Sirutavičiaus, šalį galima sąlygiškai suskirstyti į tris regionus. Europietiškos vertybės ir ukrainietiška tautinė tapatybė yra vyraujanti tik pirmajame regione – Vakarų Ukrainoje su Lvovu. Antrajame regione, kurį sudaro Kijevas ir šalies centrinė dalis situacija yra mišri, nes net ketvirtadalis gyventojų yra rusakalbiai, nors ir labiau vyrauja ukrainiečiai.
Galiausiai trečiajame regione – Rytų Ukrainoje su Donecku ir Charkovu – vyrauja rusai, pripažįstantys ar bent dalinai palaikantys Maskvos valdžią. Tokiomis sąlygomis mėginimas visą Ukrainą staiga perimti į Vakarų šalių geopolitinę erdvę buvo tik nevykęs ir labai rizikingas eksperimentas, kurio padarinius visas pasaulis jaus dar ilgai.
JAV politiniai lyderiai žada ginkluoti naująją Kijevo valdžią, bet tik dabar pradeda suprasti, kad radikaliai nusiteikusių nacionalistų šalyje yra mažuma, o karinės pajėgos, kaip ir visa šalis, yra labai „susiskaldę“ ir menkai patikimos. Tad nėra jokio užtikrintumo kaip amerikiečių ginkluotė būtų panaudota ir ar prisidėtų tai prie šalies stabilizavimo.
Dauguma gyventojų save suvokia kaip broliškas, stačiatikių slavų tautas – ukrainiečius ir rusus, kurie visi trokšta ekonominio stabilumo ir saugumo. Karo nenori beveik niekas. Čia ne laukiniai Artimieji Rytai, kuriuose karšto būdo arabų gentys ar religiniu pagrindu nesutariantys musulmonai sunitai su šiitais yra „greiti“ griebtis ginklų ir įsivelti į ilgalaikius pilietinius karus. Kijevo valdžios karinė operacija, siekiant atkurti tvarką neramumų apimtuose regionuose tik dar sykį tą patvirtino. Karininkai ir kareiviai atsisakė šaudyti į civilius žmones.
Jie ne taip įsivaizduoja priešą ir karinius veiksmus. Už tai dabartinė Ukrainos valdžia ir JAV gali pykti, bet privalo suprasti, kad tokia šiuo metu yra realybė.
Dėl to norint šaliai gero – tarptautinei bendruomenei reikia daryti viską, kad 2014 metų balandžio 17 d. keturšalio Rusijos, Ukrainos, JAV ir Europos Sąjungos Ženevos susitarimo esminės nuostatos būtų įgyvendintos. Jos skelbia, kad turi būti pradėtas plataus masto nacionalinis dialogas Ukrainoje, apimantis visus šalies regionus ir suinteresuotas visuomenės grupes.
Taip pat skelbiama, kad visos šalys turi susilaikyti nuo bet kokio smurto, gąsdinimo, provokuojančių veiksmų ir visos neteisėtos ginkluotos formuotės turi būti nuginkluotos, o visi neteisėtai užimti pastatai Ukrainos miestuose turi būti sugrąžinti teisėtiems savininkams. Keturios susitarimą pasiekę šalys taip pat pasmerkė ir atmetė bet kokias ekstremizmo, rasizmo, religinio nepakantumo išraiškas, tarp jų ir antisemitizmą.
Nesantaikos džinas - nebesuvaldomas
Susitarimą įgyvendinti bus labai sudėtinga, nes ne tik egzistuoja didelis nuomonių skirtumas tarp Vašingtono ir Maskvos, bet ir didžiulis tarpusavio nepasitikėjimas tarp prorusiškų aktyvistų ir Vakarų šalių palaikomos Kijevo vyriausybės. Tenka pasikartoti, kad kova vyksta tarp JAV ir Rusijos dėl dominavimo Ukrainoje. Susitarimo vykdymas reikštų gana didelę Rusijos diplomatinę pergalę, nes vardan Ukrainos teritorinio vientisumo išlaikymo greičiausiai būtų priimta federacinė šalies valdymo sąranga.
Ji suteiktų didesnę savivaldą Maskvą palaikantiems pietiniams ir rytų regionams. Federacijoje nacionalinės svarbos sprendimams dėl jungimosi į tarptautines organizacijas reiktų visų regionų gyventojų daugumos pritarimo. Tokiu būdu Rusija įgytų politines garantijas, kad Ukraina netaps NATO nare ir net blogiausio scenarijaus atveju išliktų bent neutrali valstybė, nepriklausanti Vakarų šalių geopolitinei erdvei.
Šalies stabilumo ir gyventojų gerovės vardan reiktų sutikti, kad toks neutralios Ukrainos scenarijus šiandien būtų realistiškiausias, nes jis leistų palikti „atviras duris“ šalies nuosekliam demokratizavimui ilgalaikėje perspektyvoje. Per ilgesnį laiką galutinai pasibaigtų ir politinis tautos formavimosi procesas, kuris leistų šalies gyventojams ramiai ir taikiai pasirinkti tolesnę valstybės raidos kryptį.
Greičiausiai ji būtų vakarietiška. Deja, tokiu atveju yra būtina, kad JAV ir Vakarų šalys pradėtų suprasti Ukrainos krizės specifiką ir tinkamai vertinti situacijos sudėtingumą. Kol kas labai abejotina ar JAV norės dar sykį nusileisti Rusijai, tuo pačiu pripažindama, kad vėl padarė klaidą, kai Ukrainos krizę vertino gana lengvabūdiškai, remdamasi amerikietiškais vertinimo kriterijais, kad dauguma žmonių patys lengvai supras Vašingtono ir ES siūlymų naudą, Rusija išreikš nepasitenkinimą, bet susilaikys nuo aktyvesnių veiksmų.
Toks neanalitiškas krizės vertinimas privedė prie situacijos, kai dabar net pati Rusija jau sunkiai gali suvaldyti neramumų apimtus regionus, nors jai būtų naudinga tai kuo greičiau padaryti. Taip yra ir todėl, kad Rusijos įtaka separatistams Ukrainos rytuose yra pervertinama, nes dabartinis šalies susiskaldymo reiškinys – labai sudėtingas.
Nesantaikos „džinas“ jau ištrūko į laisvę. Prorusiškų jėgų priešprieša su Kijevu sustiprėjo. Įvairios visą šį laiką Rusijos naudai veikę separatistinės grupuotės įgijo įtakos ir jas suvaldyti ar įtikinti tos įtakos atsisakyti dabar gali būti tikrai nelengvas uždavinys.
Nugramzdinti pasaulį į naująjį „Šaltąjį“ karą yra sąlygiškai paprasta, bet per trumpą laiką sugrąžinti viską bent į palyginti stabilią diplomatinę ir tarptautinių santykių būklę – faktiškai neįmanoma. Vakarietiškų moralinių, demokratinių vertybių ir žmogaus teisių bei laisvių svarba pasaulio visuomenės raidai yra neabejotina.
Jų sklaida yra svarbi, bet tam reikia pasirinkti tinkamą laiką, vietą, būdą pritaikytą prie šalies ar regiono specifikos, nes kol kas tarptautiniuose santykiuose remiamasi beveik vien galios parametrais. Rusijos ir JAV geopolitiniai žaidimai yra įmanomi tik todėl, kad Rusija, kaip ir Vakarų valstybės, disponuoja branduoliniu ginklu, nors strateginiu požiūriu ir nusileidžia Vakarams.
Tą visi žino ir dėl to dėl įvykių Ukrainoje kaltė tenka ne tik situaciją nuolat „kaitinusiai“ ir Krymą neteisėtai aneksavusiai Rusijai, bet ir JAV su Vakarų šalimis, kurios neteisingai įvertino situaciją bei ėmėsi netinkamų priemonių krizei sureguliuoti, tuo pačiu prisidėdamos prie naujo nestabilumo židinio pasaulyje sukūrimo.
Doc. dr. Mindaugas Puidokas, KTU, Viešosios politikos ir administravimo institutas
