„Karui nebuvo pasiruošta“, – šiandien atvirai man prisipažįsta ukrainiečiai.
Taip, Rusijos kariams kovą užėmus Krymą ir pradėjus veržtis į šalia pusiasalio esančius regionus, šalyje karštligiškai buvo paskelbta antiteroristinė operacija, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Bet koviniais veiksmais prieš separatistus per porą mėnesių, galima sakyti, nenuveikta nieko.
Rytų Ukrainoje ir toliau grobiami ir kasdien žudomi žmonės, kaukėti ginkluoti atvykėliai siaubia parduotuves ir valstybines įstaigas.
Teroristais Kijeve atvirai vadinami asmenys nebaudžiami šaudo gatvėse gąsdindami vietos gyventojus.
Tačiau armija tiesiog nesugeba su jais susitvarkyti.
„Armija yra, bet kartu jos ir nėra. Per V.Janukovyčiaus valdymo metus ji buvo visiškai sužlugdyta.
Nors oficialiai joje yra 140 tūkstančių karių, tų, kurie gali ir sugeba kovoti, tėra apie 20 tūkstančių“, – teigė Jurijus Žižmanas.
Jis Kijeve koordinuoja savanorių būrius, kurie vyksta kariauti į Rytų Ukrainą.
Armija tinka ne visiems
Savanorių būriai pradėjo formuotis iškart po to, kai V.Janukovyčius pabėgo iš šalies ir buvo sudaryta laikinoji vyriausybė.
Maidano savisaugos būriams vadovavęs Andrijus Parubijus tapo Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretoriumi, o be veiklos likę jo suburti žmonės susirūpino, kaip toliau galėtų padėti savo šaliai.
Jiems buvo pasiūlyti du variantai – stoti į Ukrainos nacionalinės gvardijos gretas arba tapti milicijos pareigūnais.
Į nacionalinę gvardiją iškart užsirašė dešimtys tūkstančių savanorių, tačiau dalis žmonių šia struktūra netrukus nusivylė.
Mat nacionalinė gvardija pasirodė esanti visiškai išvogta – joje nebuvo net būtiniausios amunicijos. Be to, kariškiams vis dar vadovauja tie, kurie Maidane buvo kitoje barikadų pusėje.
„Nacionalinė gvardija – tai tie patys vidaus tarnybos pulkai, kuriems iki šiol vadovauja karininkai, Maidane stoję prieš tautą.
Gvardijos vadas, jo pavaduotojai buvo atleisti, jų atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai, bet vidurinės grandies niekas nelietė.
Tie pareigūnai liko dirbti. Todėl žmonės, atėję į nacionalinę gvardiją, iškart pajuto iš jų pusės diskriminaciją“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo J.Žižmanas.
Į Maidano kovotojus žvairai žiūrėjo ne tiktai vadai, bet ir šauktiniai kariai, kurie jau tarnavo armijoje.
Susidūrę su visiškai kitokia aplinka, nei tikėjosi, žmonės pradėjo skųstis, apie 2 tūkstančius jų dezertyravo.
„Jie skundėsi, kad jiems net ginklo neduoda, šaudyti neleidžia. Trys šūviai per dieną, ir viskas. Niekas nesirūpino jų paruošimu ir visiškai nepasirengusius išsiuntė kariauti“, – kalbėjo J.Žižmanas.
Įteisinti įstatymais nepavyko
Be veiklos likti nenorėjo ir tie Maidano kovotojai, kurie dėl savo amžiaus ar kitokių priežasčių neatitiko armijos ir milicijos keliamų reikalavimų.
Taip be jokios veiklos liko buvę Afganistano karo dalyviai, kuriems jau daugiau nei 50 metų. Taip pat į pensiją išėję karininkai, norintys kariauti už savo tėvynę.
„Visi šie žmonės nedavė ramybės A.Parubijui, todėl jis pasikvietė mane ir liepė parengti įstatymus, kad Maidano savisaugos būrius būtų galima legalizuoti, iš jų sukurti atskirus batalionus“, – atskleidė J.Žižmanas.
Įstatymai buvo sukurti remiantis Lietuvos, Šveicarijos, Izraelio, Japonijos patirtimi ir veikiančiomis nuostatomis. Vis dėlto teisės aktai iki šiol nepriimti.
J.Žižmanas mano, kad naujų įstatymų Ukrainai gal ir nereikia – užtektų tik patobulinti dabar galiojančius. Tačiau kol nėra paskirta nauja vyriausybė, tai irgi neįmanoma. „Patekome į dviprasmišką situaciją. Žmonės nori ginti savo Ukrainą, bet nežino, kaip tai padaryti“, – „Lietuvos rytui“ teigė J.Žižmanas.
Kariškių pagalbos nesitiki
Vis dėlto tokia situacija Maidano aktyvistų neišgąsdino.
Ukrainos rytuose jau veikia vietos savanorių iniciatyva suformuotas batalionas „Donbas“, taip pat Oleho Liaško vadovaujami vyrai, dar keli savanorių būriai.
Bet šios savaitės pradžioje į Luhanską išvyko ir pirmasis būrys, sudarytas išskirtinai iš Maidano savisaugos pajėgų.
Jame yra daugiau nei 40 savanorių, kurie savaitę treniravosi specialioje stovykloje.
„Pasamdėme pačius geriausius instruktorius, patys pirkome šovinius. Savaitės gerai pasiruošti, suprantama, neužtenka, bet jie per savaitę pas mus išmoksta daugiau nei per mėnesį armijoje“, – teigė pašnekovas.
Kai kalbėjomės su J.Žižmanu, vyko paskutiniai parengiamieji darbai. Vyrai jau ruošėsi iškeliauti.
„Dabar kaip tik ieškome kelių, kaip jiems patekti į rytus, galvojame, prie kokio bataliono ar būrio juos priskirti, kad galėtų kariauti, nes vieniems vyrams ten pavojinga.
Jei jie paklius į pasalą, kaip buvo su „Donbaso“ batalionu, žinome, kad Ukrainos armijos, kuri stovi apsaugos postuose, pagalbos nesulauksime.
Jų požiūris į mus keistas, jie nesupranta, kodėl mūsų vyrai yra čia, nors patys nieko nepadaro“, – stebėjosi J.Žižmanas.
Vieni kitų nesupranta
J.Žižmano teigimu, tarp už šalį savo gyvybę pasiryžusių atiduoti žmonių ir laikinosios Ukrainos vyriausybės vis dar nėra dialogo, o įvairios iniciatyvos yra slopinamos.
„Gal jie ten, viršuje, turi kokių nors problemų, kurių mes apačioje nesuprantame, tačiau prisibelsti iki jų sunku, todėl ir turime tokius rezultatus“, – piktinosi vyriškis.
J.Žižmanas įsitikinęs, kad išvyti iš šalies kolaborantus, kurių bene pusė yra rusai ir čečėnai, būtų daug lengviau, jei būtų supaprastintas priėmimas į specialiosios paskirties būrius „Alfa“ ir „Omega“.
Taip pat jeigu į armiją būtų įtraukti veteranai ir jei šalies kariuomenei būtų skirta tiek pinigų, kiek reikia.
„Be to, reikia sumažinti biurokratizmą. Dabar, pavyzdžiui, norint tapti „Alfos“ nariu, reikia keturis mėnesius lakstyti su visokiais popieriukais.
Vieną pažymą jiems pristatyk, po to kitą. Tie, kurie po Maidano nusprendė pas juos tarnauti, dabar jau keikiasi, žmonėms rankos nusviro“, – pasakojo J.Žižmaras.
Įbaugintas visas Doneckas
Karščiausia dabar Luhansko ir Donecko regionuose, kur įkurtos savos liaudies respublikos.
Čia tvarką, tiksliau, netvarką, miestuose palaiko ne tik Georgijaus juostelėmis pasipuošę vietiniai koloradai, bet ir kaukėti bei ginkluoti vadinamojo bataliono „Vostok“ nariai.
900 tūkstančių gyventojų turinčio Donecko valdžia bando apsimesti, kad jų mieste viskas normalu.
Čia sodinamos gėlės, tvarkomos miesto gatvės, vaikai vedami į darželius, moksleiviai eina į mokyklas, o studentai – į universitetus.
Donecke veikia visos įstaigos, tačiau žmonių ir automobilių gatvėse daug mažiau nei prieš kelis mėnesius.
Visi stengiasi kuo rečiau vaikščioti gatvėmis, ypač vakarais, sutemus. Mat iš vadinamosios Donecko liaudies respublikos veikėjų bet kada gali sulaukti „staigmenos“.
Bando kontroliuoti miestą
Tuo man teko įsitikinti pačiai. Prie užgrobto Donecko srities administracijos pastato, jau įėjus į separatistų barikadų teritoriją, į mane buvo paleistas akmuo. Jiems nepatiko, kad aš fotografuoju.
Antras konfliktas su kaukėtais ir ginkluotais teroristais įsižiebė prie miesto savivaldybės – taip pat dėl fotografavimo.
„Ar turi akreditaciją?“ – paklausė iš kažkur atsiradę du žalieji žmogeliukai.
„Kokią akreditaciją?“ – ne iškart supratau.
„Kaip tai kokią? Donecko liaudies respublikos“, – paaiškino.
„Gal tau dar ir Donecko liaudies respublikos vizą parodyti?“ – atrėžiau.
Aišku, jie pradėjo rėkti. Aš irgi. Jau buvau supratusi, kad kultūringai kalbėtis su jais neįmanoma.
Reikia rėkti ir vartoti kuo daugiau keiksmažodžių. Tik tokia kalba jiems suprantama.
Mūsų konfliktas baigėsi tuo, kad vyrukai patys pasisiūlė mane nufotografuoti prie savivaldybės iškabos. Po to pasiūlė aprodyti už pastato esantį nedidelį parką, kurį puošia kasmet mieste vykstančio kalvių festivalio dalyvių skulptūros.
Parkas gražus, bet dar tuštesnis nei kiti – žmonės nerizikuoja vaikščioti arti pastatų, kuriuos „saugo“ separatistai.
Šūviai mieste aidi ir dieną
Man susitikimas su vadinamosios Donecko liaudies respublikos gynėjais baigėsi sėkmingai. Bet kitiems pasimatymas su jais tampa tragedija.
Teigiama, kad per mėnesį mieste ir regione pagrobta apie vienas tūkstantis žmonių, daugelis jų į namus negrįžo. Ypač pagrobimų padaugėjo savaitę prieš prezidento rinkimus.
Kad balsavimas neįvyktų, nusikaltėliai įsiverždavo į rinkimų apylinkes, paimdavo viską, ką jose surasdavo, ir išsivesdavo rinkimų komisijų pirmininkus ar jų narius.
Vieno pagrobimo liudininkais, jei būtume išėję iš viešbučio nors keliomis sekundėmis anksčiau, būtume tapę ir aš su žurnalistais iš Nyderlandų.
Išėję į lauką pasikalbėti, išgirdome šūvius, moters klyksmą: „Ką jūs darote?!“ ir pamatėme gatve greitai nuvažiuojantį juodos spalvos automobilį.
Iškart nubėgome prie visuomeninio transporto stotelės, prie kurios buvo moteris. „Žmogų pagrobė“, – paaiškino ji.
Viskas esą įvyko labai greitai. Vyras sėdėjo stotelėje, laukė autobuso ar troleibuso.
Privažiavo automobilis, iš jo iššoko du vyrai, griebė žmogų, įgrūdo į automobilį ir nuvažiavo.
Kuo tas vyras jiems nepatiko, niekas nežino.
Šūvius girdėjau ir dieną pietaudama vienoje lauko kavinių Artiomo gatvėje.
Išbėgusi iš kavinės pamačiau, kaip ginkluoti vyrai įsėdo į automobilį ir nuvažiavo.
Praeiviai paaiškino, kad kolaborantai sustojo vidury kelio, išlipo iš mašinos, paleido kelis šūvius į orą ir, vėl susėdę į automobilį, nuvažiavo.
Tai jau tapo miesto kasdienybe, į kurią vietiniai beveik nekreipia dėmesio. Jie iš viso pasidarė abejingi tam, kas vyksta jų miesto gatvėse.
Daugelis žmonių nori, kad Ukraina liktų vieninga, tačiau patys dėl to nejudina nė piršto. Jie, regis, įsivaizduoja, kad kas nors kitas ateis, išmes iš miesto separatistus ir viskas bus taip, kaip anksčiau.
„Ką mes galime padaryti, į gatves juk neisime“, – tokį atsakymą girdėjau ne kartą.
Nori srities nepriklausomybės
Kas dabar laukia Donecko, nežino niekas. Net ir tie, kurie palaiko jų mieste šaudančius nusikaltėlius, o Kijevo vyriausybę vadina chunta.
„Aš nuo pradžių buvau Maidano priešininkas. Jis visą šalį panardino į chaosą“, – „Lietuvos rytui“ sakė Donecko technikos universiteto docentas Vladislavas Rusanovas.
Jo teigimu, problemas valstybėje reikėjo spręsti ne einant į gatves, o ramiai laukiant prezidento rinkimų. Juose, V.Rusanovo nuomone, V.Janukovyčius neturėjo jokių galimybių būti išrinktas antrajai kadencijai.
Dėstytojas neketino dalyvauti prezidento rinkimuose, bet dalyvavo niekieno nepripažintame referendume.
„Balsavau už nepriklausomybę“, – paaiškino.
Paklaustas, kaip įsivaizduoja nepriklausomas Donecko ir Luhansko sritis, atsakė, kad jis yra federalizacijos šalininkas.
Akademiko nuomone, Ukraina dar 1990 metais turėjo būti padalinta į teritorines sritis, o Kijevas jas turėjo valdyti tik kaip koordinatorius.
V.Rusanovas nelabai įsivaizduoja, kad Doneckas galėtų likti Ukrainos sudėtyje. Esą tada Kijevo valdžia keršys vadinamosios Donecko liaudies respublikos vyriausybės nariams, o patį regioną sunaikins ekonomiškai.
Jam labiau patiktų, jei šis regionas taptų Rusijos dalimi. Kaip Krymas arba – dar geriau – nepriklausoma respublika.
„Aš geriau gyvensiu blogiau, vargingiau, bet autonominėje respublikoje“, – mane bandė įtikinti pašnekovas.
NATO ir ES – nepriimtina
V.Rusanovas taip pat yra aršus Europos Sąjungos ir NATO kritikas.
Jo nuomone, Ukraina nėra pasiruošusi nei keliauti į Europą, nei tapti karinio aljanso dalimi.
Esą su tokia armija, kokią dabar turi šalis, stoti į NATO turėtų būti gėda, o valstybė neturi pinigų pastatyti ją ant kojų.
„Turėsime armiją už savo pinigus labai greitai atnaujinti. Ar tai sugebėsime? Be to, nemanau, kad Ukraina reikalinga NATO“, – svarstė docentas.
Stoti į bent jau, palyginti su Ukraina, klestinčią ES, V.Rusanovo nuomone, Ukrainai taip pat anksti.
„Jei mes pasieksime net ne europinį lygį, o artimą jam ir mums bus pasakyta, kad jau galime būti Europos Sąjungoje, nebūčiau prieš.
Bet sėsti ant paskolų adatos vien dėl kažkokios sutarties pasirašymo? Aš šito nesuprantu.
Mums sakoma: jei nebus sutarties, turėsime susiveržti diržus ir badauti.
Bet kad mes ir dabar tuos diržus susiveržę sėdime“, – „Lietuvos rytui“ konstatavo koloradinės Donecko dalies atstovas.
