Du mėnesius netoli Donecko kariavęs vyras Ukrainos laikraščiui „Gordon“ sutiko papasakoti apie sunkią karių buitį ir karo baisumus. Kario vardo ir pavardės žurnalistai jo paties prašymu neatskleidė. Vyras sako, kad situacija Donecko ir Luhansko regionuose yra kur kas baisesnė, nei nušviečia televizija.
Armija nepasirengusi karui
Po revoliucijos pasikeitus valdžiai Ukrainos armija faktiškai buvo suformuota iš naujo. Joje daug savanorių, kuriems trūksta parengimo, ginkluotės, maisto, neperšaunamų liemenių.
Interviu davusį karį vadinkime Andrejumi. Vyras pripažįsta, kad įvykių Kijeve metu jis saugojo Ukrainos prezidentūrą nuo Maidano aktyvistų. Likimo ironija - dabar tie patys Maidano aktyvistai jam į frontą vežė maistą, cigaretes, šalmus.
Į Donbasą Andrejus išvažiavo gegužės pabaigoje. Apie būsimą misiją jis buvo informuotas prieš savaitę iki išvykimo. Kelias dienas vyras su bendražygiais treniravosi karinėje stovykloje, buvo išleistas namo pasimatyti su artimaisiais, kuriems nepasakė, kur išvažiuoja....
„Įsakymas buvo duotas, o normalios aprangos, batų ir ginkluotės neturėjome, - pirmuosius nesklandumus prisiminė karys. - Neturėjome nei karinių batų, nei neperšaunamos liemenės, nei karinės uniformos, iš specialios medžiagos, kuri nedega. Mūšio metu labai lengva apsideginti kad ir nuo įkaitusių gilzių“. Kariai neturėjo akis nuo dulkių apsaugančių akinių, pirštinių, su kuriomis lengviau laikyti įkaitusį ginklą.
„Pasisekė, kad dalinio valdžia rado rėmėjų, kurie skyrė apie 1,5 mln. grivnų (315 tūkst. litų - red.). Mes nusipirkome visko, ko reikia, bet uniformai pinigų neužteko. Nupirkome įrangos ir tiems, kurie į Donbasą kariauti išvyko mėnesį prieš mus“, - pasakojo Andrejus.
Jis džiaugėsi, kad karinėje stovykloje turėjo gerą instruktorių, kuris karius mokė kaip elgtis antiteroristinės operacijos metu - saugoti postą, užimti pastatą, saugoti šarvuočius, apsisaugoti nuo priešo ugnies. Tik tuomet Andrejus suprato, kad iki šiol to visiškai nemokėjo, nors samdiniu kariuomenėje tarnavo jau kelis metus. Anksčiau, pasirodo, to jų visai nemokė – per pratybas tik šaudydavo į taikinius.
Pirmoji užduotis - su nuotykiais
Prieš atvykstant į Donecko sritį buvo dar viena tarpinė stotelė – stovykla Charkovo srityje. Čia jam įsiminė nelygybė tarp paprastų karių ir generolų. Šie gyveno moderniose palapinėse, o paprasti kariai – senose, skylėtose sovietinėse, kurios nuo lietaus kiaurai peršlapdavo.
Po to juos išsiuntė į kovą. Pasirodo, kad pirmosiomis dienomis kariauti atsisako apie dešimtadalį vyrų.
„Buvo tokių, kurie iškart atsisakė, suprato, kad psichologiškai neišlaikys. Jų nedaugiau 10 proc. Nemanau, kad tai išdavystė. Reikia būti sąžiningam, kad po to nepavestum draugo rimtoje kovoje. Aš ir pats turėjau galimybę ten nevažiuoti. Tačiau aš važiavau, nes nenorėjau, kad įvykiai Donbase persimestų į Kijevą, kur gyvena mano artimieji“, - atviravo karys.
Pirmoji karinė užduotis Andrejui įsiminė kaip visiškas fiasko. Jis su kovos draugais turėjo šarvuočiu nuvežti maisto kariams, kurie saugojo postą už 60-70 kilometrų. Tačiau senas šarvuotis važiuojant sugedo. Jį pakeitė kitu, tačiau šiam užkaito variklis. Naujokai nežinojo, kad ant tanketės reikia iškelti Ukrainos vėliavą, todėl jų atvažiuojančių vos neapšaudė savi. Grįžtant iš užduoties vėl užkaito variklis, o vėliau sulūžo ratas.
Baisiau nei baisu
Karys pasakoja, kad žiūrėdami televiziją Ukrainos gyventojai nežino visos tiesos apie karo baisumus, sunkias karių gyvenimo sąlygas. Pasirodo, vieni prestižiniai gvardijos daliniai aprūpinami geriau, o kiti vos ne badauja.
Jis taip pat ragina netikėti oficialia statistika, kad per mūšius žuvo tik kiek daugiau nei 360 Ukrainos karių. Andrejaus manymu, žuvusiųjų yra kelis kartus daugiau. Taip yra todėl, kad labai daug savanorių, kurie kaunasi už Ukrainos vienybę oficialiai nėra kariuomenės atstovai. Dalis žuvusiųjų, kurių kūnų neįmanoma rasti, vis dar laikomi dingusiais be žinios.
„Mes savų kūnus surenkame. Žinoma, kartais juos taip išdrasko, kad nėra ko surinkti. Kartais užvažiavus ant minos iš mašinos ir karių lieka vientisa masė. Tokius vadina dingusiais be žinios. Tačiau jei yra bent gabaliukas kūno – ranka, koja, krūtinė su tatuiruote, pagal kurią galima nustatyti žuvusiojo asmenybę, tėvams siunčia tai, ką rado“, - apie karo baisumus pasakojo Andrejus.
Esą žuvusiųjų būtų daug mažiau, jei kariai būtų normaliai aprūpinti liemenėmis ir kitomis apsaugos priemonėmis, idealiai veiktų jų išvežimo iš karo zonos sistema.
Andrejus sako pats matęs, kad išvaduojant Krasnyj Lyman miestą žuvusiųjų ir sužeistų buvo kone pusė futbolo stadiono. Jį taip pat stebino, kad žuvusieji išgabenami tokie, kokius juos rasdavo. Jis paaiškino, kad, iškart neištiesinus žuvusiųjų galūnių, vėliau, kai kūnai sustingsta, būna sunku juos tvarkingai suguldyti į karstus, reikia net kaulus laužyti.
Amerikietiškas maistas - svajonė
Nors antiteroristinė operacija jau vyksta kelis mėnesius, dalis karių apsirengę tuo ką turi: vieni ukrainietiška, kiti – amerikietiška karine uniforma. Kiti apsirengę savo drabužiais.
„Kad savi atpažintų savus ant uniformos ir šalmų klijuojama geltona lipnioji juosta“, - paaiškino jis. Tačiau jos kartais taip pat pritrūksta. Dėl to kyla grėsmė netyčia apšaudyti į savus.
„Mums Donbase reikia visko: kojinių, glaudžių, higienos priemonių, miegmaišių, uniformų, šalmų, neperšaunamų liemenių ir taip toliau. Labai reikia medikamentų, ypač gerų nuskausminamųjų. Mes kariaujam su Ketanovu (vaistai nuo skausmo – red.)“, - pasakojo ukrainietis. Tuo tarpu teroristai turi kur kas geresnes vaistinėles.
Kariai negali pasigirti ir skaniu maistu. Karinėje stovykloje rytais jie gauna košę, virtą vandenyje, maža gabaliuką mėsos ir sūrio, nemaloniai kvepiančią duoną ir arbatos. Pietums – sriuba. Jos privalgai, o po 10 minučių vėl valgyti norisi. Kitur, ypač budint postuose maisto kariai gauna dar mažiau ir jis dažnai yra labai prastas.
Apie amerikietiškus sauso maisto paketus paprasti kariai gali tik pasvajoti. Andrejus irgi kartą tokį gavo. Jį pasidalino su draugais. Amerikietiškas maistas jam labai patiko. Vienos porcijos pakanka skaniai apsivalgyti.
Bėdoje kariams padėdavo Charkovo futbolo klubo sirgaliai - ultros. Jie, anksčiau budėję Maidane, dabar į frontą veža maistą, cigaretes, drabužius, miegmaišius ir pan.
Žmonės puola po kojomis
Antiteroristinės operacijos dalyvis sako neįsivaizduojąs kaip viskas baigsis. Jis mato, kad išlaisvintuose miestuose vaikšto daug jaunų vyrų ir neabejoja, kad anksčiau jie kovojo teroristų pusėje.
„Kai teroristai pabėgo, jie padėjo automatus po pagalvėmis ir nuėjo prašyti pašalpų ir humanitarinės pagalbos iš Kijevo“, - sako karys. Jis klausia, ar nebus taip, kad vieną dieną šie žmonės vėl ištrauks ginklus iš po pagalvės.
Andrejus pripažįsta, kad iš pradžių vietiniai Donbaso gyventojai į Ukrainos karius reagavo abejingai. Jie į juos nekreipdavo dėmesio, tarsi jų nebūdavo, nepadėdavo, kai jie, pavyzdžiui, patekdavo į pasalą.
Iš pradžių vietiniai teroristus sutikdavo kaip išlaisvintojus, didvyrius. Taip manyti žmones vertė didelis skurdas, nedarbas. Karys savo akimis įsitikino, kad Vakarų Ukrainoje žmonės gyvena geriau nei Rytuose.
Kas yra kas žmonės suprato tik po kelių savaičių, kai „išgelbėtojai“ pradėjo plėšikauti, žudyti, apšaudyti taikius gyventojus. „Po to žmonių mąstymas pasikeitė. Išlaisvinus miestus ar kaimus, moterys puldavo prie kojų ir šaukdavo, kaip mūsų laukė“, pasakojo karys.
Nepaisant to išvaduotuose miestuose dar liko nemažai teroristų šnipų. Kariai jaučia, kad jų telefonų klausomasi, todėl stengiasi jais nekalbėti. Tik praneša artimiesiems, kad dar gyvi.
Ukrainos valdžia paprastiems kariams moka 1000 -1600 litų dydžio atlyginimus.
