Per stebuklą ištrūkęs portalo znak.com žurnalistas, nepaisydamas kalėjimo rūsyje raštu duoto pasižadėjimo niekam nepasakoti, prisidengęs Nikolajaus Mokrousovo slapyvardžiu pateikė šokiruojamą pasakojimą apie tikrąjį vadinamosios Donecko liaudies respublikos gyvenimą.
Kurgano gyventojas birželio pabaigoje parašė laišką koordinatoriams, renkantiems aukas, humanitarinę paramą ir savanorius vykti į Rytų Ukrainą, ir netrukus gavo maršrutą bei telefonus. Nikolajui buvo liepta kuo greičiau nusigauti į Rostovą prie Dono, o iš ten – į pasienio miestelį Šachtų Kamenską, ir paskambinti koordinatoriui. Taip jis ir padarė, artimiesiems sumelavęs, kad vyksta į Maskvą.
Ką šaukia „ukrai“, kai pjaunamos galvos
Pamatęs, kas atvyko jo pasitikti, žurnalistas patyrė šoką. Tai buvo keturi vyrukai. Pasak Nikolajaus, „būtent todėl, kad nesutiktume tokios kompanijos, mes stengiamės vėlai neiti iš namų, o vykdami iš priemiesčio kviečiame taksi“. Vyrukai jį nusivedė pas žmogų, vardu Maksimas, pravarde Šucheris. Jis buvo kilęs iš Kramatorsko.
„Kai pabendravome su vedliu, tapo aišku, kad per artimiausias dvi dienas mašinos nesulauksime, nes nėra saugių koridorių“, – rašė žurnalistas. Teko apsistoti purviname bute su kalnais išsipūtusių sugedusių konservų, siunčiamų kaip humanitarinė pagalba savanoriams.
Ten Nikolajus susipažino su Buratinu, kaip jis pats prisistatė, kazoku. Buratinas pasakojo apie jų būryje organizuotą galvų pjaustymo ukrainiečiams belaisviams totalizatorių, kurio nugalėtojui turėjo atitekti automobilis BMW.
„Per dvi savaites – viena galva nupjauta, kita nevisiškai – tamsu buvo. Kai pjauni „ukrui“ galvą, jis iš pradžių rusiškai sako „mama“, „mamyte“, o paskui pradeda garguliuoti ir švokšti. Atkreipkite dėmesį, ne „mamo“, o rusiškai, „mamyte“, – pasakojo Buratinas, o jo žodžius lydėjo garsus juokas.
Pabėgėliai iš Ukrainos – jauni vyrai
Po poros dienų savanorių atvažiavo autobusiukas. Važiuodami pakeliui nuolat sutikdavo autobusus su „pabėgėliais“ iš Ukrainos – šaukiamojo amžiaus vyrais. Į Ukrainą vykstančiame autobusiuke sėdintis „atamanas“ nuoširdžiai piktinosi iš šalies „kaip bobos“ sprunkančiais vyrais, už kuriuos dabar teks kovoti. Taip pat priešpriešiais atvažiavo karinių sunkvežimių be numerių kolona su jau tuščiomis platformomis šarvuotai technikai.
Sieną kirsti pavyko be jokių ypatingų sunkumų. „Ypač didelį įspūdį paliko Luhanskas. Tas vaizdas, kuris prieš mus atsivėrė, gali būti atpažįstamas bet kuriam filmų apie katastrofas ir apokalipses mėgėjui, – pasakojo žurnalistas. – Didelis ir absoliučiai tuščias miestas, tuomet apgriautas dar tik priemiesčiuose. Per pusę valandos pavyko pamatyti tik apie tuziną mašinų, važiuojančių ar stovinčių, ir apie 10 praeivių. Ir tai – beveik pusę milijono gyventojų turintis miestas.“
Vakarop savanoriai buvo atvežti į Makajivką, kur jiems buvo paruošas visas viešbučio aukštas. O iš ten ryte kovotojus išvežiojo „pirkėjai“. Grupę kazokų nuviliojo kitas „pirkėjas“, ir likusiems teko klausytis vėliau atvykusio apgautojo tikrojo vado skundų apie „rusišką verslą“.
Dieną Nikolajus jau buvo Donecke. „Didelis, gražus ir švarus miestas su fontanais ir rožėmis gatvėse“, – pasakojo žurnalistas. Jei ne ištuštėjusios gatvės, sunku būtų patikėti, kad čia vyksta karas. Donecke Nikolajui pavyko sudalyvauti net prorusiškų intelektualų, daugiausia istorikų, Novorusijos ideologų susibūrime. Čia jis paspaudė ranką ir vadinamajam Donecko liaudies gubernatoriui Pavelui Gubariovui.
Dirbo propagandininko darbą
Nuo kitos dienos Nikolajus pradėjo dirbti vadinamosios Donecko liaudies respublikos armijos politinio biuro štabe. Tose pačiose biuro patalpose buvo ir gyvenama. Nikolajaus darbas buvo rengti informacinius lapelius ir stebėti visuomenės nuomonę. Separatistai rengdavo įvairius susitikimus, mitingus ir koncertus, į kuriuos kviesdavo gyventojus. Donecko nepriklausomybės šalininkai buvo dviejų rūšių – vieni svajojo prisijungti prie Rusijos Krymo pavyzdžiu, kiti, tikrieji idealistai, – apie Novorusijos nepriklausomybę ir nuo Ukrainos, ir nuo Rusijos.
Nepaisydami nuolatinio trimitavimo apie separatistų pergales, gyventojai bėgo iš Donecko, daugiausia – į Rusiją ir Krymą. Pirmi pabėgo turtingesnieji, direktoriai, viršininkai. Mieste beveik neliko darbo.
Nikolajus Donecke buvo ir tuo metu, kai buvo numuštas Malaizijos avialinijų lėktuvas – tuomet žurnalistas sako pasijutęs prie bedugnės krašto. Kitą dieną mieste prasidėjo bombardavimai į tuščią gamyklą pataikęs sprogmuo sukėlė tokį gaisrą, kurio dūmai buvo matyti iš bet kurios miesto vietos. Separatistų filmavimo grupė kartu su Nikolajumi atvykusi į vietą rado gyventojus, apimtus panikos.
„Žmonės, likę be šviesos, pasipylė į gatvę, keikdami karą, „chuntą“ ir Petro Porošenką. Pradėjo rinktis daiktus... Kažkur tolumoje girdėjosi netylančios artilerijos salvės. Nebuvo aišku, į kokius konkrečiai taikinius šaudo Ukrainos artilerija“, – Donecką apėmusias nuotaikas prisimena Nikolajus.
Jam buvo liepta kelti gyventojų pasitikėjimą separatistais ir kuo daugiau rašyti apie pergales. Bet netrukus Nikolajus gavo užduotį, kurios neturėjo jėgų įvykdyti. Separatistai pranešė, kad sunaikino ukrainiečių koloną su 150 sužeistųjų, bet liepė rašyti, kad buvo vežami ne sužeistieji, o šarvuotoji technika.
Įtarė šnipinėjimu ukrainiečiams
Nikolajui teko stebėti vis didėjantį miesto gyventojų nusivylimą. Pradėjo trūkti vaistų – insulino, širdies preparatų, raminamųjų, vaistų nuo skausmo. Dažnoje vaistinėje vaistininkai vos suvaldydavo neapykantą, matydami uniformuotą separatistų kovotoją. „Čia ne „Donecko liaudies respublika“ su Ukraina kovoja, o Rusija su Amerika, mums tiesiog nepasisekė čia gyventi“, – kalbėjo žmonės.
Bet bene labiausiai gyventojus piktino ginkluotų asmenų su „Donecko liaudies respublikos“ antsiuvais veiksmai. Žmonės dažnai be jokios priežasties būdavo ištempiami iš automobilių ir išvežami nežinia kur.
„Galiausiai ta informacija, kurią gaudavau iš žmonių ir pranešdavau vadovybei, tie klausimai, kuriuos užduodavau štabe, ir nuotraukos, kurias dariau, atsisuko prieš mane“, – rašė žurnalistas. Liepos 20 d. jį iš darbo vietos išsivedė keturi vyrai su automatais, uždėję plastikinius antrankius ant pirštų ir maišu ant galvos, padarytu iš rankšluosčio ir lipniosios juostos. Jis buvo sulaikytas įtariamas šnipinėjimu ukrainiečiams ir propaganda prieš separatistus.
„Pasakyti, kad smarkiai mušė, negalėčiau, nebent tik grasino nupjauti pirštą“, – pasakoja Nikolajus. Analitikos skyriaus viršininkas nurodė, kad jo kojos ir veidas liktų sveiki. Esą, net jeigu jis dirba „anai pusei“, jį būsią galima išnaudoti už pinigus.
Nikolajų nuvežė į Ukrainos saugumo tarnybos pastatą, kur tuo metu buvo įsikūrusi separatistų karinės kontržvalgybos valdyba. Tardomas jis buvo su antrankiais ir maišu ant galvos. Jo klausinėjo, kodėl visuomenės nuotaikų stebėjimo užrašuose – beveik vien negatyvūs dalykai.
Patikrinus Nikolajaus planšetės turinį ir neradus nieko ypač kompromituojančio, buvo nuspręsta nuimti jam antrankius ir maišą. Nikolajus atsiprašė dėl savo sutaršytos išvaizdos, ir taip sukėlė vado šypseną. Jis pagyrė už humoro jausmą ir pripažino jį kaip „rusišką žmogų“.
Paaugliams rovė dantis
Nikolajų tardęs vyras buvo iš „Berkut“. Išsiplėtus pokalbiui Nikolajus prisipažino, kad palaikė Maidaną, ir, jo nuostabai, tardytojas pasakė, jog dauguma „Berkut“ žmonių pritarė žodžiams, kurie skambėjo nuo scenos Maidane. Tačiau mitingo dalyviai nerado tinkamų žodžių, kaip kreiptis į milicininkus, taip pat nekenčiančius V.Janukovyčiaus.
Neradus, kuo apkaltinti, buvo nuspręsta Nikolajų paleisti. Jis turėjo pasirašyti pasižadėjimą visa tai laikyti paslaptyje, ir liko rūsyje laukti įsakymo dėl paleidimo. Apie devintą vakaro į rūsį buvo atvesti trys sumušti ir persigandę 16 metų jaunuoliai, neva iš „Dešiniojo sektoriaus“ – pas juos buvo rasta nacionalistų juostelių.
Vadas nurodė atvesti jam „mėsą“, ir, jaunuoliams pakilus laiptais, po penkių minučių iš viršaus pasigirdo siaubingi riksmai, kurie nesiliovė pusę valandos. Paklausęs, ką ten daro, Nikolajus sužinojo, kad „stato karūnėles“, tai yra rauna dantis.
Riksmams nutilus, kažkas nusileido į koridorių, ir iš pokalbių Nikolajus suprato, kad vaikinas, kurį jie kankina, yra „nemirtingas“ ir neprisipažįsta, kad yra iš „Dešiniojo sektoriaus“. Vėliau jis išgirdo, kaip kažką nuvilko į rūsį, vėl pasigirdo smūgiai ir prislopinti riksmai. Ore pasijuto išmatų smarvė, o koridoriuje sėdintys juokėsi.
Po to į rūsį nusileido viršininkas ir pasakė Nikolajui, kad jis laisvas, gali eiti. Išėjęs iš pastato, jis, nors yra visiškai nereligingas, pabučiavo jam prieš „kryžiaus žygį“ įduotą kryželį.
„Ne už save, o už tuos nelaiminguosius, kurie ten liko“, – rašo jis.
Sunkiai ištrūko atgal
Išėjęs iš apklausos, Nikolajus kurį laiką glaudėsi miesto administracijos pastate, kur sutiko gerų jam padėti sutikusių žmonių, tačiau vieną dieną ten sutikęs jį tardžiusį vyrą suprato, jog jis čia greičiausiai domisi juo. Ir suprato, kad pats laikas išvažiuoti.
Susisiekęs su asmeniu iš Maskvos, su kuriuo važiavo iš Šachtų Kamensko, jis nupasakojo savo padėtį, o šis suorganizavo susitikimą su vienu svarbių vadų. Taip Nikolajus atsidūrė vienas pirmųjų „pabėgėlių“ eilėje. Tačiau, Ukrainos armijai spaudžiant separatistus, saugių koridorių nebuvo, todėl Nikolajui teko laukti. Užtat atsirado galimybė pabendrauti su paprastais kovotojais, su kuriais dirbdamas štabe jis neturėjo kontaktų.
Dmitrijus iš Mariupolio papasakojo, kad jis su tėvu buvo už separatistus, o tėvas ir vyresnysis brolis – prieš. Tėvai nuolat ginčijosi. Dmitrijus išėjo kovoti už separatistus, o po to per ukrainiečių bombardavimą žuvo jo abu tėvai. Brolis pasakė, kad nebelaiko jo savo broliu, ir pats užsirašė savanoriu Ukrainos pusėje.
Kitas separatistų smogikas pasakojo, kad jo geriausias draugas išėjo kovoti į Ukrainos pusę. Tačiau ten nuolat budėdavo prie štabo palapinės ir klausydavosi, kur bus apšaudoma „Grad“ pabūklais. Išgirdęs iškart skambindavo draugui, ragindamas kuo greičiau išeiti iš tos teritorijos. Taip keletą kartų išgelbėjo draugo gyvybę. Tačiau jis pats nesugebėjo apsaugoti savo draugo – jo brigada pakliuvo į separatistų apsuptį, ir draugas žuvo.
Liepos 26 d. Nikolajui paskambino ir pasakė, kad atsilaisvino koridorius, ir liepė ateiti prie „McDonald's“. Ten jau laukė daugiau kaip 100 pabėgėlių – daugiausia moterų ir vaikų, separatistų kovotojų šeimų. Bėgančių vyrų, kaip tai buvo važiuojant į Donecką, Nikolajus nepastebėjo. Po pusės valandos privažiavo trys mikroautobusai, tarp jų – ir tas pats, kuriuo Nikolajus atvažiavo iš Rusijos.
Sukrovę daiktus, vežimėlius, visi susėdo ir, lydimi trijų separatistų kovotojų automobilių, išvažiavo. Pakeliui sužinojo, kad vedlys Šucheris buvo sušaudytas, nes dirbo dviem pusėms – dvi grupes iš Rusijos praleisdavo, o vieną atiduodavo ukrainiečiams. Arčiau separatistų kontroliuojamo Izvarynės pasienio posto visą kelią buvo matyti iš Rusijos vedantys tankų vikšrų pėdsakai.
Parengė Jurgita Noreikienė
