Ir Ukrainos karių, stovinčių priekinėse linijose, ir jų artimųjų kantrybė senka vis labiau – į kovotojus valdžia beveik nebekreipia dėmesio. Tris gatves aplink administracijos pastatą užblokavę protestuotojai taip ir nesulaukė nė vieno valdžios atstovo, su kuriuo būtų galėję pasikalbėti.
Minia reikalavo, kad būtų nutraukta antiteroristinė operacija Ukrainos rytuose. Nors paliaubos karių artimiesiems leido trumpam atsikvėpti, kovos su separatistais nesiliovė.
Protestuotojai užkirto kelią viešajam transportui – troleibusų vairuotojams neliko nieko kita, kaip tik laukti demonstracijos pabaigos. Žmonės rankose laikė plakatus, kuriuose buvo prašoma išgelbėti karių rytuose gyvybes. Tačiau motinos, bijančios niekada daugiau nepamatyti savo sūnų, nesulaukė dėmesio iš praeivių.
Artėjant parlamento rinkimams, kurie įvyks jau šį sekmadienį, politikai buvo įnikę į darbus ir taip pat ignoravo demonstrantus. Parlamentinis tyrimas, kurio rezultatai buvo paskelbti pirmadienį, parodė, kad dėl rugpjūtį įvykusios kovos prie Ilovaisko labiausiai kaltinamas buvęs gynybos ministras Valerijus Geletejus, ginkluotųjų pajėgų vadas Viktoras Muženka. Šio susirėmimo metu Rusijos kariai ir prorusiški separatistai nužudė ir sužeidė apie tūkstantį Ukrainos karių.
Praėjusį pirmadienį Kijeve protestavę Ukrainos kariai žygiavo prie šalies prezidento Petro Porošenkos būstinės reikalaudami demobilizacijos. Kovotojai atsisakė grįžti į savo buveines net tada, kai buvo pagrasinta jiems iškelti baudžiamąją bylą.
Tačiau P.Porošenka viename iš naujausių interviu spaudai aiškiai pabrėžė, kad visiška demobilizacija net nebus svarstoma.
„Ko jūs iš manęs tikitės? Ar norite, kad vykstant kariniams veiksmams demobilizuočiau visus mūsų karius ir palikčiau šalį visiškai nesaugomą? Ne, to tikrai nebus“, - tvirtai rėžė Ukrainos vadovas.
Tačiau panašu, jog ir pats prezidentas per daug nesigilino į tikrąją protestų priežastį. Užuot reikalavę demobilizacijos, šalies rytuose kovojančių karių tėvai prašo valdžios gerbti jų teises.
Vikrorija Sibir ir Irina Oržinskaja, dvi jaunos savanorės ir Odesos, tvirtino, kad tuo metu, kai buvo paskelbtos paliaubos, šalies valdžia atitraukė dėmesį nuo situacijos šalies rytuose, nors sumažėję kariniai veiksmai ir toliau retino Ukrainos karių gretas.
Šios dvi merginos neliko abejingos ir iškeliavo į karo zoną, kur ne tik fotografavo ir filmavo esamą situaciją, bet ir aprūpino karius maistu, drabužiais, indais ir kitais reikalingais daiktais. Jos nesiklausė aplinkinių bandymų atkalbėti ir parodė savo dėmesį valdžios apleistiems karininkams.
Ostapas, vienas iš protestuotojų, pasakojo, kad jo sūnus, praleidęs devyniasdešimt dienų karo lauke, turėjo teisę pasišalinti. Kita protestuotoja, Marija, atskleidė, kad jos sūnus, dirbęs padavėju, buvo pašauktas į armiją praėjusių metų birželį. Jis kartu su dar penkiais šimtais vietinių vyrų prisijungė prie trečiojo Lvovo savanorių bataliono.
„Mano 23 metų sūnus nenorėjo būti savanoriu. Jis buvo priverstas išeiti ir dabar neturi galimybės nutraukti savo dalyvavimą antiteroristinėje operacijoje. Jis taip pat nėra armijos karys, taigi net jam žuvus vyriausybė nesusitepusi rankų galės jį palaidoti kaip šunį“, - pasakojo moteris.
Parengė Emilija Riaukaitė
