Priešas galėjo užpulti netikėtai iš dviejų pusių – jūros ir sausumos. Bet rusai į Estijos šiaurės vakaruose esantį Verės uostą pasiuntė nedidelį laivą.
Tai buvo apgaulingas manevras. Iš ten buvo atidengta ugnis, o tuo metu pagrindinis dalinys sėlino išilgai pakrantės. Nė vienas estas per užpuolimą neliko gyvas – snaiperis ir iš kulkosvaidžio spjaudoma ugnis nuslopino paskutinį pasipriešinimo židinį.
Rusai užėmė Estijos teritoriją. Raudonieji nugalėjo.
Tai viso labo Estijos Saremos saloje vykusių karinių pratybų baigtis. Bet atrodo, kad latvių, estų ir lietuvių košmaras realus.
Abejonių šaknys – istorijoje
Baimė vėl čia: kaip ir Josifas Stalinas 1940-aisiais, taip ir dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas galėtų vėl „priglobti“ mažutes Baltijos šalis.
Iš tikrųjų baimė niekada nebuvo dingusi – nepaisant to, kad Estija, Latvija ir Lietuva tapo Europos Sąjungos ir NATO narėmis.
Po Ukrainos krizės neramumų nuojauta dar labiau sustiprėjo. Bet Baltijos šalys nesileidžia šios baimės įveikiamos.
„Šįkart mes kovosime“, – sako Estijos savanoriškos sukarintos organizacijos „Kaitseliit“ vadas generolas Meelisas Kiilis, kurio žvilgsnis kupinas įniršio.
Per Baltijos šalis ritasi patriotizmo banga. Tradicinės piliečių pasipriešinimo organizacijos – tokios kaip estų „Kaitseliit“, Latvijos savanorių pajėgos „Zemessardze“ ir Lietuvos šaulių sąjunga – sulaukė didžiulio žmonių antplūdžio.
Architektai, informacinių technologijų specialistai, studentai, verslininkai – daugelis norėtų savo šalį, jei to prireiktų, ginti kumščiais.
Žinoma, užpuolimo atveju NATO suteiktų pagalbą. „Vienas už visus, visi už vieną“, – cituoja kai kurie muškietininkų posakį. Bet abejonė lieka, o jos šaknys glūdi istorijoje.
Iki praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Baltijos šalių partizanai kovojo prieš sovietinius okupantus, tačiau anuomet jiems niekas taip ir nesuteikė pagalbos.
Užpuolimas sunkiai įmanomas
„Niekada nežinai, kaip bus. Aš jaučiuosi geriau, kai nereikia kliautis kitais“, – sako Marii Koost iš „Kaitseliit“.
21-erių estė priklauso 1340 savanorių grupei, dalyvavusiai Saremoje surengtose karinėse pratybose. Tai didžiausios pratybos, kokias iki šiol buvo surengę estai ir latviai.
Idiliškoje Baltijos jūros saloje, kur vasarą mielai atostogauja rusai, savanoriai stengėsi nustatyti, kokiu būdu būtų galima apsaugoti pakrantę nuo rusų.
„Jei reikės, aš pati ginsiu savo šeimą“, – ryžtingai nusiteikusi žurnalistams tvirtina M.Koost, apglėbdama savo švedišką automatą AK-4.
Nuo savo kalvelės, pasislėpusi krūmuose, ji įdėmiai žvelgė uosto kryptimi. Baltos juostos žymėjo minų lauką. Staiga driokstelėjo ginklų salvės, pakilo dūmai.
M.Koost dalinio vadas su mėlynu gynėjo raiščiu ant rankos susijaudinęs ėmė kalbėti per radijo ryšį. Ar priešas artinasi?
„Viskas turi būti taip realistiška ir veiksminga, kaip tik gali būti“, – pabrėžia „Kaitseliit“ vadas M.Kiilis. Generolas yra profesionalas – kaip ir 300 kitų karininkų, kurie estų savanorius turi parengti rimtam atvejui – valstybės gynybai.
M.Kiilis, kadaise atlikęs privalomąją karinę tarnybą Sovietų Sąjungos armijoje, įsitaisęs Liumandos kaimo kultūros namuose. Vaidinimų salė, kur kabo krepšinio lankas, o scenoje stūkso paskutinio spektaklio dekoracijos, paversta operacijos centru.
Iš tikrųjų generolas M.Kiilis konvencinį Rusijos užpuolimą laiko sunkiai įmanomu.
Jo nuomone, veikiausiai bus pasitelktas kibernetinių atakų, ekonominio spaudimo ir manipuliavimo rusų diaspora – rusakalbėmis mažumomis – „kokteilis“.
„Kiekvieną šių konfliktų – Gruzijoje, Kryme, Rytų Ukrainoje – Rusija pradėjo vis kitaip. Jie kruopščiai išanalizavo savo priešininko silpnąsias puses“, – sako generolas M.Kiilis.
Ar Baltijos šalys turėtų galimybę pasipriešinti rusams?
„Estų noras gintis labai didelis. Moralinis nusiteikimas yra tris kartus svarbesnis nei skaičiai“, – priduria M.Kiilis.
Už 15 kilometrų nuo esto generolo būstinės įsikūręs JAV karių štabo vadovas Anthony Richardsonas stebėjosi „savaitgalinių“ kareivių parengimu. 60 amerikiečių pirmą kartą dalyvavo tokiose pratybose.
Tai – 173-iosios JAV oro desanto brigados iš bazės Grafenvėre (Vokietija) kariai. Jų uždavinys – pralaužti už 300 kilometrų esančią estų barikadą. Šį kartą amerikiečiai atliko puolančių rusų vaidmenį.
Rusai nepastebėti neprasmuks
„Privalome ginti savo vertybes“, – taip savo dalyvavimą Lietuvos šaulių sąjungos veikloje aiškina 30-metis Kristijonas Vizbaras, šiuolaikinių technologijos bendrovės įkūrėjas. Į šią organizaciją įstojo jo tėvas, sesuo ir du broliai.
„Nenorėčiau laukti kaip auka ir rusams paprasčiausiai atiduoti šalį. Didžiuojuosi tuo, ką pasiekėme“, – sako K.Vizbaras.
Netoli Lietuvos sostinės Vilniaus esančioje salėje jis su kitais aštuoniais savanoriais tai gulėdamas, tai stovėdamas ant žalių popieriaus lakštų šaudo į taikinį.
Su sunkia amunicija: per vakarą kiekvienas iššauna 100 šūvių. Jų laikyseną koreguoja du Lietuvos specialiųjų policijos pajėgų instruktoriai. Už pamokas, amuniciją ir pusiau automatinius ginklus grupė susimoka pati.
Kone kiekvienas šaulys prisipažįsta, kad sovietų okupacijos metais jų šeimos prarado giminaičių. K.Vizbaro proseneliai mirė Sibire, Vorkutoje, senelės pusbroliai žuvo partizanų kare.
Daug kartų per metus Baltijos šalių savanorių pajėgos tikrina savo sugebėjimus greitai reaguoti. Karo atveju jos privalo apsaugoti tiltus, elektrines ir komunikacijos įrenginius.
Jei į mobilųjį telefoną ateina signalas, tuomet, pavyzdžiui, estai privalo per 2–4 valandas būti kovinės parengties. Čia atmetama galimybė, kad rusai nepastebėti prasmuks į šalį.
„Kiekviename kaime turime savo organizacijos narių. Niekas nelieka nepastebėta“, – sako „Kaitseliit“ vadas M.Kiilis.
Savanoriai stengiasi mokyklose patraukti jaunimą. Štai Latvijos organizacijoje „Jaunieji sargai“ („Jaunsardze“) tūkstančiai vaikų jau nuo 10 metų mokosi, kaip reikia elgtis su ginklu.
„Net jei jie neateis į armiją ar savigynos pajėgas, vis tiek bus patriotiškesni“, – mano latvių savanorių pajėgų „Zemessardze“ 27-ojo pėstininkų bataliono vadas Rolandas Molnikas.
