Vokiečių fotografė Herlinde Koelbl atliko tyrimą apie tokius mokymus ir pakalbino daugybę karių. Praėjus šimtmečiui nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios ji vis dar tikisi pasaulio, kuriame vyrautų taika.
Bet pažvelgus į tai, kas darosi pasaulyje, vargu ar greitai pasimirš lotyniškas posakis „nori taikos – ruoškis karui“. O vienas pirmųjų pasirengimo etapų, kai karys savo rankose pajunta žudymo įrankio – ginklo galią, prasideda būtent šaudykloje, rašo bbc.co.uk.
Svarbu išmokti pataikyti
Projekte „Taikiniai“ H.Koelbl žvelgia į šių dienų pasaulį. Siekdama surinkti informacijos apie tai, kokius taikinius mokymuose naudoja skirtingų šalių kariai, moteris aplankė 30 šalių.
„Svarbiausia, kad kareiviai išmoktų pataikyti“, – į klausimą, kas svarbiausia, lakoniškai atsakė vienas instruktorius. Kitas buvo atviresnis: „Nors skamba žiauriai, kariai turi išmokti žudyti, kad galėtų tinkamai atlikti savo pareigas.“ Tad pirmasis kario priešas – už kelių šimtų metrų priešais jį esantis taikinys.
Kaip šiandien vaizduojamas priešas, kurį kareiviai vėliau privalės nužudyti? Ar taikinys – kas nors abstraktaus? Ar jis turi veidą? Jei taip, kokį ir ar tai svarbu? Tokie klausimai fotografei kilo neatsitiktinai.
Jos teigimu, visas šis tyrimas prasidėjo, kai vieną rytą moteris nufotografavo jauną kanadiečių kareivį, besipraktikuojantį Vokietijos poligone ir besirengiantį atlikti savo pareigą Afganistane. „Jis spinduliavo gera nuotaika. Tai buvo jo kasdieninė rutina, įprastas treniravimasis“, – prasitarė fotografė.
Šiandieniame pasaulyje kareiviai, kaip ir įprasta, treniruojasi rengdamiesi karui. Dabar – Afganistanas, vėliau bus kita valstybė. Tad ar kas nors pasikeitė?
Jei ne tu nukausi, tai tave
Taip, pasikeitė daug kas. Pirmiausia – taikiniai. Žmogus, lydėjęs fotografę į Amerikoje esantį poligoną, paaiškino: „Mano taikinys buvo žalia Ivano figūra su raudona žvaigžde ant šalmo.“ Šis taikinys vaizdavo Sovietų Sąjungos karį – komunistą. Bet juk raudona žvaigždė dingo.
Tad dabar vis dažniau išvysi kitokius taikinius – kitokios figūros, jų oda tamsesnė ir vaizduojami su rytietiškais apdarais. Tai karų musulmoniškose šalyse – Irake ir Afganistane – pasekmė. Ten JAV kariams šaudyti teko dažnai. O koks skirtumas tarp šaudymo į taikinį ir į gyvus žmones? Pasirodo, ne visada toks, kokį įsivaizduoji.
„Niekada nesijaučiau kaltas žudydamas žmones, kurie nusipelnė mirties. Mano nuomone, jie nusipelnė mirties, nes jie ir yra tas priešas. Esu išmokytas taip mąstyti“, – kalbėjo vienas JAV karių.
Kad ir kurioje pusėje būtų kareivis – Amerikoje, Kinijoje, Rusijoje ar Izraelyje, jis visada tikės, kad palaiko teisiąją pusę. Ir jis turi tuo tikėti, o gali ir pats paaukoti savo gyvybę.
„Susitaikiau su mintimi, kad galiu žudyti ir būti nužudytas.
Tai mano pareigos dalis“, – paprastą kario logiką aiškino amerikietis.
Slegia kaltės jausmas
Norėdami išbandyti save tokiomis ekstremaliomis situacijomis kariai gauna neįkainojamos patirties ir jos niekuomet nepamirš. Paradoksalu, bet, nepaisant siaubo, daugelis karių šiuos potyrius nori išgyventi ir vėl – plūstančio adrenalino pojūtis veikia kaip narkotikas.
„Niekada nesijauti toks gyvas kaip tada, kai atsiduri akis į akį su mirtimi“, – tai išgirsi iš daugelio karo veteranų.
Kita vertus, ne vien mirties pavojus išlieka atmintyje. Visada lieka klausimas, ar kariai pasielgė teisingai. Mūšio metu apie tai negali galvoti, bet vėliau užplūsta emocijos.
„Irake vaikas nutaikė ginklą į mus, ir mes jį nušovėme. Po to pastebėjome, kad ginklas net nebuvo užtaisytas. Tuomet klausi savęs: „Ar teisingai pasielgei tokioje situacijoje?“ Stengiesi užgniaužti tokias mintis, bet jos visada sugrįžta“, – pasakojo vienas Irake tarnavęs JAV karininkas.
Kalbėdamas apie atsakomybę dėl savo bendražygių mirties jis atviravo: „Turėjau bandyti apginti šiuos vyrus. Galėjau numatyti tokią baigtį. Turėjau apie tai pamąstyti. Ir šis kaltės jausmas slėgs amžinai.“
Durtuvus keičia kompiuteriai
„Žmonės iš prigimties jaučia ribas, – savo knygoje „Apie žudymą“ aiškino Dave’as Grossmanas. – Mes išmokėme žmones įprasti žudyti, paversdami juos šaltakraujiškais žudikais. Kaip tai padarėme? Per mokymus sukūrėme tokias sąlygas, kad kareiviai išmoktų žudikiško instinkto.“
Pirmojo pasaulinio karo metu siekiant išmokyti kareivius šaltakraujiškai žudyti buvo treniruojamasi su durtuvais. Pakabinamas žmogaus kūną vaizduojantis maišas arba geriausiu atveju netikroviškai atrodanti lėlė ir esi priverstas iš visų jėgų smeigti ant šautuvo pritaisytu durtuvu. Turi įsivaizduoti, kad priešais tave – ne bejausmis maišas, o priešo karys, pasiruošęs tave nusmeigti.
Ir nors mokymai su durtuvais išliko iki šių dienų, dabar dažniau pasitelkiamos technologijos. Juk dažnai kariui nė nepavyksta iššauti iš savo ginklo, o ką jau kalbėti apie kautynes su durtuvais – tokių atvejų moderniaisiais laikais yra pasitaikę vos keli.
Ir šiais laikais šaudantys kariai dažnai net nemato savo priešo – tik abstrakčias, dažnai judančias figūras. O tokias juk mokomasi nušauti pirmiausia lazerinėse šaudyklose – prie tikro ginklo pritvirtinta elektronika leidžia šaudyti taip, lyg būtum kompiuteriniame žaidime: taikiniai gali būti kompiuterinės figūros.
Specialūs prie ginklų ir karių ekipuotės tvirtinami davikliai, kitaip vadinami MILES įranga, leidžia poligone pajusti dalį tikro mūšio kvapo. Imitaciniai šoviniai, sprogimai, dūmų uždangos ir sužeistuosius vaidinančių šūksniai – tai sukuria mūšio chaoso atmosferą. O pypsintys MILES įrangos davikliai praneša, kad karys sužeistas arba nukautas.
Kodėl šaudo ne į kojas?
Į viską, kas vyksta pratybose, šiandien žiūrima atsižvelgiant į konfliktų zonose sukauptą patirtį. Todėl neatsitiktinai, be taiklaus šaudymo, labai svarbu pabrėžti moralės normas, kurios labai svarbios per karių mokymus.
Kareiviai buvo mokomi priimti protingus sprendimus, laikytis karo taisyklių. Vis dėlto, kad ir ko mokytum, pats žudymas gali kelti įvairių emocijų – nuo ekstazės iki skausmo, galimos ir sunkios psichologinės traumos. Būtent todėl efektyvesni yra tie taikiniai, kurie yra ne abstraktūs apskritimai, o primenantys žmogaus kūną.
Šiuolaikiniuose taikiniuose kartais nepastebėsi ir rankų – tik filmuose herojai gali drąsiai pyškinti į rankas ir kojas nenužudydami priešo.
Kario, kaip, beje, ir policijos pareigūno, užduotis naudojant tarnybinį ginklą yra paprasta – sustabdyti taikinį.
Rizika, kad taikydamasis į galūnes arba galvą nepataikysi, sukelsi nereikalingų kančių, didelė, todėl kariai taikosi į centrinę kūno dalį – krūtinę.
Galvoji tik apie tai, kaip sustabdyti priešininką, kol jis pats to nepadarė tau arba tavo saugomiems asmenims. Pacifistai dažnai mėgsta pašiepti karius, kad jie yra bejausmiai, bukai klauso įsakymų ir nieko negalvoja. Yra paprasta priežastis.
„Turi sukurti tiek juodą, tiek baltą pasaulį. Reikia vengti pilkos spalvos, nes tai gali sukelti problemų“, – aiškino vienas amerikiečių pulkininkas.
Kuria specialius miestelius
Tad pirmoji kario užduotis – pataikyti į taikinį. Iš didelio atstumo realistiški taikiniai ir tikri žmonės kartais net nesiskiria. Išmokyti elgtis šaltakraujiškai kariai žino, kad negalima žudyti pasiduodančių, sužeistų priešininkų ar abejoti įsakymais.
Naujieji konfliktai vyksta ne miškuose, o miestuose ir miesteliuose, dažniausiai su nelygiaverčiais priešininkais, įsimaišiusiais tarp civilių.
Būtent todėl JAV, Izraelyje, o dabar ir Lietuvoje dygsta treniruočių miesteliai, kuriuose atkuriama šiuolaikinio karo atmosfera. Civiliams karių pratybos atrodo kaip suaugusiųjų žaidimai, o tokie miesteliai – karių pramogų parkai su atrakcionais.
Pavyzdžiui, Izraelyje sukurtas vienas didžiausių tokių miestelių su šimtais pastatų.
Suprantama, taikiniai taip pat nėra primityvūs smėlio maišai – teroristų simbolika apkaišioti manekenai, atrodantys lyg kaliausės ir netgi judinami pasitelkus elektroniką. Karuose jau dalyvavę žmonės gali nebent viltis, kad jiems teks šaudyti tik į tokius taikinius, o ne į gyvus žmones. Realybė, regis, patvirtins, kad pamokas, išmoktas poligonuose, dar teks pritaikyti praktiškai.
