Klausimas skamba tarsi formalumo nagrinėjimas. Juk jei šalyje realiai kariaujama, jei per artilerijos apšaudymus žūsta kariai, civiliai, miestų gatvėmis važinėja tankai, tai kokių dar priežasčių reikia, kad tai nebūtų paskelbta karu? Pasirodo, esama kliūčių, kurias pašalinus Ukraina smarkiai rizikuotų.
Antiteroristinė operacija – ne tik formalumas
Tai, kas vyksta Rytų ir Pietų Ukrainoje, Kijevas iki šiol vadina antiteroristine operacija (ATO), kuriai vadovauja antiteroristinis centras. Pastarąjį įsteigė Ukrainos saugumo tarnyba, tad būtent ši, o ne kariuomenė formaliai atsakinga už antiteroristine operacija vadinamo karo eigą.
Beje, „baudžiamąja akcija“ ukrainiečių veiksmus Rytų Ukrainoje vadinanti Kremliaus propaganda mėgsta pamiršti, kad 1999-ųjų rugpjūtį Rusijos kariuomenė pati pradėjo Antrąjį Čečėnijos karą, kurį formaliai vadino „antiteroristinę operaciją“ Dagestane bei Čečėnijoje.
Ir tuomet, ir iki šiol Rusija nesutiko su griežtais tarptautinių organizacijų vertinimais, kad Čečėnijoje Rusija nesyk pažeidė žmogaus teises, nesilaikė Ženevos konvencijų ir bombardavo Čečėnijos miestus iš visų turimų ginklų. Būtent už „civilių iš Donecko ir Luhansko bombardavimą“ Kijevą šiomis dienomis nuolat peikia Maskva. Tuo tarpu ukrainiečiai tikina, kad jie ėmėsi tik ribotų veiksmų, būtent todėl šie veiksmai vadinami antiteroristine operacija.
Ir nors didžiąją karo naštą tempė ukrainiečių desantininkų brigados ir nacionalinės gvardijos daliniai, nors kare dalyvauja Ukrainos tankai, artilerija, Ukrainos kariuomenė dar nepanaudojo visos savo turimos jėgos. Mat nebuvo įsakymo. Pirmiausia Ukrainoje arba bent jau dalyje jos, pavyzdžiui rytiniuose regionuose turi būti įvesta karo padėtis.
Iš pirmo žvilgsnio tokia procedūra atrodo paprastai: siūlymą dėl karo padėties įvedimo prezidentui pateikti turėtų Nacionalinė saugumo ir gynybos taryba (NSGT). Įsaką pasirašęs prezidentas per dvi dienas siūlymą teikia parlamentui.
Kariai gautų daug galių
Sulaukus parlamentarų patvirtinimo, kariškiai įgautų dideles galias, pavyzdžiui galėtų suvaržyti piliečių judėjimą, uždrausti partijas arba organizacijas, demonstracijas.
Kariai taip pat galėtų apklausti žmones be teismo, perimti asmenų arba privačių įmonių nekilnojamąjį turtą, o taip pat riboti maisto produktų vartojimą. Be to, kariškiai galėtų kištis į žiniasklaidos darbą – riboti informaciją, keisti pranešimus, uždaryti radijo arba televizijos kanalus ir net teatrus, kurie gali būti panaudoti propagandiniams tikslams skleisti.
Skirtingai nei nepaprastoji padėtis, karo padėtis įvedama neribotam laikui ir atšaukiama prezidento įsakymu. Karo padėties metu šalies piliečiai gali būti verčiami atlikti viešuosius darbus, iškeldinami į laikinas pabėgėlių stovyklas.
karo padėties metu gyventojai išlaiko teises – Ukrainos piliečių negalima kankinti, teisti be teismo, priversti juos liudyti. Tačiau tuo metu taip pat draudžiama rengti rinkimus, referendumus, paleisti parlamentą.
Donbaso regione dalis šių suvaržymų formaliai jau veikia, net ir nepaskelbus karo padėties, tačiau teisiškai vyrauja visiškas chaosas, mat Donecko ir Luhansko sritis valdo apsišaukėlių separatistų sukurti vietinės valdžios organai.
Naudos būtų mažai?
Vis dėlto, įvedus karo padėties režimą didžiausią nepasitenkinimą galėtų kelti verslininkai, tarp jų ir stambieji oligarchai, kurie Rytų Ukrainoje yra sukaupę nemažai turto. tarp tokių oligarchų yra ir garsiausias Ukrainos turtuolis, abiejų pusių palaikymu kaltinamas Rinatas Achmetovas. Idėja, kad kariškiai galėtų Rytų Ukrainoje konfiskuoti jo turtą oligarcho, žinoma, nežavi. O jo įtaka Ukrainos valdžiai – nuo prezidento iki vyriausybės, kaip teigiama, yra itin didelė.
Be to, karo padėties įvedimas apribotų vietos valdžios galias ir dėl to, kaip spėjama, kiltų didelis nepasitenkinimas tose Donecko ir Luhansko sričių teritorijose, kurias iš separatistų rankų pavyko atkovoti ukrainiečių pajėgoms.
Karo padėtis taip pat sukeltų problemų Ukrainos tarptautiniam įvaizdžiui, mat kiltų abejonių dėl šalies patikimumo, ateities. Ukraina, kurios ekonomika vos laikosi padedama tarptautinių kreditorių vargu ar sulauktų susižavėjimo šūkių Vakaruose, jei būtų įvesta karo padėtis.
Galiausiai karo padėtis gali tapti formaliai priežastimi Rusijai pradėti atvirą invaziją – iki šiol Maskva neigia siunčianti separatistams ginkluotę, nors įrodymų jau senokai netrūksta.
Oficialiai priešininke įvardyta Rusija galėtų atsakyti tuo pačiu ir smogti Ukrainos kariniams objektams ne tik Rytų Ukrainoje, bet ir šalies gilumoje.
Tuo tarpu Ukrainos lyderis Petro Porošenka nesyk leido suprasti, kad nepaisant separatistų išpuolių Kijevas žala laikytis Minske pasiektų paliaubų susitarimų. Karo padėtis nubrauktų bet kokias viltis bent jau artimiausiu metu siekti taikos, o silpnai Ukrainai tektų stoti į atvirą kovą su Rusija. Rizikuoti ir viltis Vakarų pagalbos Ukraina vargu ar gali, o viena atvirai kariauti vis dar nėra pasirengusi ir nežinia ar kada bus.
