Tai – vaizdai iš prieš daugiau kaip 10 metų parašytos Fiodoro Krašeninikovo politinės antiutopijos „Po Rusijos“ („Posle Rosiji“).
Į savarankiškus ekonominius regionus, politinius autonominius darinius subyrėjusi Rusija – baisiausias daugumos rusų košmaras, kuris vos netapo tikrove prezidento Boriso Jelcino valdymo laikais. Vladimiras Putinas rusų akyse tapo vieningos, griežtai centralizuotos valstybės gelbėtoju. Tapęs prezidentu būtent tokiu būdu jis sukaupė tiek politinio kapitalo, kad jo užteko trims valdymo kadencijoms.
Gavo Krymą, bet praras Rusiją
Tačiau dabar prasidėjo pabaiga. Užpuolęs Ukrainą ir atplėšęs nuo jos Krymą V.Putinas pradėjo griauti tai, už ką jį tautos gelbėtoju ir telkėju palaikė rusai, – centralizuotą, griežtai iš Maskvos valdomą valstybę.
Taip mano politinių technologijų konsultantas, Rytų Europos geopolitikos žinovas, signataras Audrius Butkevičius.
„V.Putinas, užpuolęs Ukrainą ir remdamas rusakalbius separatistus, kasa duobę Rusijai, kaip vientisai valstybei. Jis nesuvokė, kad pamatę ginkluotus maištininkus, draskančius Ukrainą, pačios Rusijos regionų įtakingiems oligarchams parodė pavyzdį, kaip tapti savo sričių visiškais šeimininkais, nepriklausomais nuo Maskvos“, – aiškino A.Butkevičius.
A.Butkevičius mano, jog V.Putino Rusija dabar atsidūrė panašioje padėtyje, kaip ir Sovietų Sąjunga jos subyrėjimo išvakarėse.
„Rusijoje juk gyvena ne vien rusai. Tai ir Šiaurės Kaukazas, kur daug naftos, išteklių turtingas Sibiras, Pavolgio ir Uralo tautos. Šių regionų, tautinių mažumų elitas vis garsiau klausia, kuriems galams mums reikalinga Maskva ir V.Putinas, kodėl mes negalime megzti ryšių su Vakarais, Kinija, Japonija tiesiogiai? Kodėl mes turime nešti Vakarų sankcijų prieš Maskvą naštą, nuo jų nukentėti?“ – kalbėjo į posovietinės erdvės aktualijas įsigilinęs A.Butkevičius.
Kaip pašaukė, taip atsilieps
Politikos ekspertas teigė, kad Rusija paveldėjo tokį pat valdymo modelį, kaip ir SSRS. Sąjunginių respublikų santykinis suverenitetas perėjo autonominėms respublikoms ir kitiems nacionalinių mažumų, atokių regionų dariniams.
Ir kaip sąjunginės respublikos Michailo Gorbačiovo laikais, taip ir dabar Rusijos Federacijos autonominiai dariniai vis labiau nori ne formaliojo, o realaus suvereniteto. Kitaip tariant – nepriklausomybės nuo Maskvos.
Akibrokštas, kad atsiskyrimo nuo Maskvos nuotaikas paskatino Ukrainos separatistų kova atsiskirti nuo Kijevo. Nors V.Putino planas buvo visiškai kitoks.
A.Butkevičius priminė ir Lietuvos vidaus aplinkybes praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai griuvo sovietinė imperija – iš pažiūros neįveikiamas milžinas, bet prasigėręs ir vos besilaikantis ant molinių kojų.
„Galima visiškai pritarti sparnuotam Algirdo Brazausko posakiui, kad Lietuvos komunistų partijoje (LKP) buvo tik apie tris procentus tikrų komunistų. Dauguma LKP, taigi regiono partijos, nomenklatūros buvo už nepriklausomybę – t.y. atsiskyrimo nuo Maskvos šalininkai.
Slavų brolybę perskyrė kraujas
Jie jau turėjo sukaupę pakankamai turto, bet Maskvos diktatas varžė, neleido visu juo naudotis. Nomenklatūra iš tiesų buvo daug geriau pasirengusi rinkos ekonomikai, nei žmonės dainavę Sąjūdžio mitinguose.
„Komunistų partijos nomenklatūros atstovai ir su jais artimai susiję asmenys privatizavo gamyklas, steigė bankus. Tuo laikotarpiu jiems buvo naudingi ekonominiai ryšiai su Rusija, bet politiniai saitai – ne“, – sakė signataras.
Jo manymu, panaši padėtis šiuo metu klostosi Rusijos autonomijose. Todėl kuo labiau griežtės Vakarų sankcijos Kremliui, tuo labiau regionai norės tapti nuo jo nepriklausomi. Esą Ukrainoje užveistų žaliųjų žmogeliukų veislė gali išsigimti – pasirodyti pačioje Rusijoje ir atsukti ginklus prieš Kremlių.
A.Butkevičius teigė, jog karas Ukrainoje niekais pavertė kertinį V.Putino ideologijos pamatą – vienyti rusų pasaulį aplink maskvietiškąjį centrą.
„Etniniu požiūriu ukrainiečiai artimi rusams, religijos – irgi. Ryšiai tarp tautų labai glaudūs ir istoriškai, Kijevo Rusia – ir Rusijos, ir Ukrainos lopšys. Bet nepaisant glaudžių sąsajų, kai Kremlius parodė Kijevui tikrąjį veidą, ukrainiečiai negailėdami kraujo puolė ginti ir kartu kurti savo valstybę siekdami visiškos nepriklausomybės nuo Rusijos. Taip gali pasielgti ir dabar Rusijos Federacijai priklausančios sritys“, – pažymėjo pastaruosius dvejus metus daug laiko Ukrainoje praleidęs A.Butkevičius.
Mažai tikėtinas scenarijus
Kitas signataras, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas, diplomatas Mečys Laurinkus teigė, jog Rusijos subyrėjimo į atskirus valstybinius darinius vargu ar tikėtinas.
„Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje tokia tendencija buvo. Dar prieš maždaug dešimt metų kalbėta apie Sibiro atsiskyrimą. Bet tai jau praeitis. Atsiskyrusios autonomijos neišliktų. Rusija gali aptrupėti, bet ne subyrėti“, – įsitikinęs M.Laurinkus.
Buvęs VSD vadovas sakė, kad net jei Rusija išsitaškytų į gabalus, Lietuvai kiltų ne mažesnė grėsmė, nei yra dabar. Esant akistatoje su centralizuota, karinga imperija – didelių valstybių sprogimas kaimyninėms šalims nieko gero nežada.
M.Laurinkus nesiėme pranašauti, kaip baigsis po Minsko ir Miuncheno susitikimų nesėkmės įstrigusi geopolitinė krizė.
„Labai daug priklausys nuo to, ar JAV tieks Ukrainai ginklus. Jeigu bus taip, Rusija dar labiau ginkluos separatistus, darys tai atvirai. Konfliktas tokiu atveju gali užtrukti dar metus ar daugiau“, – svarstė diplomatas.
