Nepriklausomas šios šalies karinis ekspertas ir laikraščio „Novaja gazeta“ apžvalgininkas Pavelas Felgenhaueris atvirai prabilo apie tai, su kokiomis problemomis ir sunkumais susiduria Rusijos ginkluotosios pajėgos, kodėl didžiausia grėsmė šaliai kyla iš Vidurinės Azijos ir kodėl Rusijos politikai reguliariai grasina sunaikinti JAV. Pokalbį skelbia žurnalas “The Village“.
Apie ginkluotųjų pajėgų modernizaciją
— Pernai pavasarį visi pamatėme „mandagius žmones“ (Lietuvoje jie vadinami „žaliaisiais žmogeliukais“). Tuo metu kurį laiką atrodė, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos gali atrodyti kaip šiuolaikinės ir efektyvios. Ar ir tiesų taip yra?
— Nereikia painioti ginkluotės, ekipuotės ir disciplinos. Mandagūs, įsakymus vykdantys kareiviai gali būti apginkluoti lankais ir vėzdais. Antra vertus, šiuolaikiniais ginklais apginkluota kariuomenė gali būti ir orda. Tai tiesiogiai nesusiję dalykai.
Taip, Rusijoje yra gerai parengtų specialistų. Tam tikras mūsų ginkluotųjų pajėgų disciplinos lygis buvo palaikomas visada – negalima teigti, kad jos kada nors būtų tapusios marodierių ir banditų minia (nors istorijoje buvo ir tokių atvejų). Tačiau ginkluotosios pajėgos, apskritai paėmus, ir toliau yra atsilikusios ir nepasirengusios šiuolaikiniam karui.
Priimta perginklavimo programa iki 2020 metų, nes dabartinės ginkluotosios pajėgos nėra šiuolaikiškos. Buvo rimtų mėginimų jas modernizuoti, tačiau didelių laimėjimų kol kas pasiekti nepavyko, ką rodo kariniai veiksmai Donbase, kur kariaujama taip, kaip ir prieš 50 metų.
Tai nereiškia, kad taip kariauti negalima. Įmanoma, juo labiau, jei ir tavo priešas lygiai toks pat. O štai su šiuolaikinėmis Vakarų ginkluotosiomis pajėgomis rusams mūšio lauke geriau nesusidurti, kitaip liks tik šlapia vieta.
— Koks procentas modernizuotų dalių Rusijos ginkluotosiose pajėgose, kiek jose „mandagių žmonių“?
— “Mandagūs žmonės“ – tai tik „specnazas“ (specialiųjų operacijų pajėgos – Red.), kuris užėmė Simferopolio oro uostą. Jie disciplinuoti ir gana gerai parengti.Taip, jie stulbinamai skyrėsi nuo kazokų ir plėšikų, vilkinčių įvairaus tipo maskuojančią aprangą: anksčiau, per Čečėnijos karus, mūsų „specnazas“ atrodė kitaip, kadangi žmonės patys sau pirkdavo ekipuotę ir uniformą.
Kryme visi buvo aprengti to paties tipo „skaitmeniu“ (kamufliažo tipas), todėl iškart buvo aišku, kas jie ir iš kur. Tačiau kareivių apginklavimas ir ekipuotė vis tiek neatitiko šiuolaikinio lygio. Ne tokie jų ginklai, ne tokie šarvai, ne tos ryšio priemonės.
Iš esmės niekas nepasikeitė. Pas mus negamina šiuolaikinių šaulių ginklų (rankinių šaunamųjų ginklų: pistoletų, šautuvų, automatų, granatsvaidžių ir kt. – Red.), negamina normalių šovinių, nei artilerijos sviedinių. Vis dar šaudo senais. Nėra normalaus masiškai gaminamo snaiperio šautuvo, o ir pačių snaiperių nėra. Yra saujelė FST (Federalinės saugumo tarybos – Red.) specialistų – jie turi užsieninius ginklus ir kulkas . Šį bei tą pavyko nusipirkti užsienyje, bet tik iš dalies ir labai nedaug.
Mūsų tankai – šlamštas, visi tai žino, ir todėl kuriami iš esmės nauji tankai – „Armato“ platforma. Sovietinė tankų gamyba pateko į aklavietę, tai pripažinti sunku dėl įvairių priežasčių, bet visi tai puikiai suprato. Mūsų tankus mielai perka tik tos šalys, kur nėra problemų su gimstamumu. Donbase iš tos ir iš kitos pusės kovoja mūsų technika ir dega kaip žvakutė.
Mūsų aviacija šiaip ar taip negali efektyviai palaikyti pėstininkų dalių – naktį ir prasto oro sąlygomis. Mes turime problemų su šiuolaikiniais lėktuvų varikliais, atsilikimas vis didėja. Su aviacijos elektronika problemos, mes taip ir nepadarėme gero šiuolaikiško radaro.
Radarus kuria įvairiose šalyse, bet detalės jų komplektavimui gaminamos vienoje vietoje – Jungtinėse Valstijose. Pavyzdžiui, yra detalė aktyviajai fazuotajai gardelinei antenai, ją gamina tik amerikiečiai – „Raytheon“. Mes ją pirkdavome, bet daugiau neišeis. O su savo gamyba nieko nesigauna.
Jūs girdėjote apie GPS prisitaikymą? Artilerijos ugnis valdoma kompiuteriu pagal taikinio koordinates, siunčiamas iš GPS (angl. Global Positioning System – Globalinė padėties nustatymo sistema – Red.), kurias nustatė danguje esantis nepilotuojamas lėktuvas. Man teko tai pamatyti asmeniškai prie Libano sienos per 2006 metų karą, kada Izraelio baterija apšaudė Pietų Libaną.
Tokiu būdu pavyksta šaudyti labai tiksliai įprastiniais pigiais artilerijos sviediniais. Tačiau Rusijoje tokių dalykų nėra, ir mes taip nemokame. Ir dar mes negalime panaudoti GPS ir todėl sukišome labai daug pinigų į GLONASS (Globalinė navigacinė palydovinė sistema – Red.). Trumpai – problemos rimtos.
Nors mes pradėjome nepilotuojamų lėktuvų „Forpost““atsuktuvinę“ gamybą (rusų tarpe paplitęs terminas „atsuktuvinis surinkimas“ – rus. „otviortočnaja sborka“ – reiškiantis įrenginio surinkimą iš atskirų stambių mazgų – Red.) pagal Izraelio licenciją, faktiškai tai dvidešimties metų senumo „IAI Searcher“.
Naudodamiesi jais mes galime nors šiaip taip koordinuoti salvinės ugnies sistemų ugnį. Tai įgalino sutriuškinti 2014 metų rugpjūčio pabaigoje Ukrainos kariuomenės Pietų grupę ties Ilovaisku ir Saur-Mogila. Apskritai, tuos nepilotuojamus lėktuvus turi milijonas šalių, ir juos jau turėjo Gruzija per 2008 metų karą.
Kitaip tariant, iš tikrųjų mūsų ginkluotosios pajėgos Pakistano lygio. Žinoma, jos turi branduolinį ginklą, raketų, povandeninių laivų. Tiesa, kiek iš jų realiai yra tinkami, jei kiltų karas, niekas gerai nežino, bet juk specialiai jų irgi niekas netikrins.
Visos rimtos modernizacijos Rusijos istorijoje rėmėsi Vakarų technologijomis, kuriomis pasinaudoti dabar bus sunkiau. Neaišku, ar pavyks pasiekti ko nors rimtesnio. Karinėje srityje ir taip visą laiką kainos auga, o dabar prasidės didelė infliacija. Už tuos pačius pinigus pavyks nupirkti penkis kartus mažiau, negu planavome, o kai kurių dalykų apskritai nepavyks padaryti.
Kiekvienais metais Rusija apsipirkdavo Jungtinėse Valstijoje, nupirkdama karinės produkcijos už pusantro-du milijardus dolerių. Tai ne tik komplektavimo detalės, bet ir didelio tikslumo staklės. Visas pasaulis pereina prie didelio tikslumo ir sudėtingo profilio detalių trimačio (3D) spausdinimo, naudojant metalų miltelius.
O pas mus ligi šiol neišmokstama naudotis SPV (skaitmeninio programinio valdymo) staklėmis, ir viską papildomai dildėmis apdoroja dėdės Vasios. Na iš kur tada atsiras šiuolaikinės ginkluotosios pajėgos? Jos ir ne šiuolaikinės. Tai greičiau regimybė.
Žinomas garsusis W.Churchillio posakis: „Rusija ne tokia stipri, kaip tu bijai, ir ne tokia silpna, kaip tu tikiesi“. Ne taip viskas blogai buvo su ginkluotosiomis pajėgomis anksčiau, ne taip viskas gerai dabar.
— O kas įsuko Rusijos armijos modernizacijos procesą – į caro nemalonę patekęs Anatolijus Serdiukovas ar Sergejus Šoigu? (buvęs 2007-2012 ir dabartinis gynybos ministrai – Red.)
— Ginkluotąsias pajėgas modernizavo buvęs Generalinio štabo viršininkas Nikolajus Makarovas. Serdiukovas nelindo į visus šiuos reikalus, bet sutiko vykdyti reformas ir suteikė Makarovui galimybę veikti radikaliai. Kai 2012 metais atėjo Šoigu, prasidėjo ritimasis žemyn. Naujų reformų nėra; iš dalies demontuojama tai, kas padaryta. Vadovaujant Šoigu situacija tapo žymiai prastesnė, negu buvo vadovaujant Serdiukovui.
Prie Serdiukovo ėmėsi pačio svarbiausio – karo mokslo. Karo mokslas Rusijoje – visiškai košmariškas dalykas. O kada tu iš menkai išsilavinusių karininkų gauni menkai išsilavinusius generolus, atsiranda didelė problemа. Rusija, apskritai kalbant, labai provinciali šalis, esanti nuošalyje nuo pasaulinės pažangos, o ginkluotosios pajėgos – ypač.
Rusijos kariškiai buvo izoliuoti dar nuo caro laikų. Jie visai nesupranta, kas tai yra šiuolaikinis karas. Jie žino, kad yra naujų techninių daikčiukų, skaitmeninių įtaisų, bet praleido visas revoliucijas karyboje. Jie iki šiol mokomi remiantis Antruoju pasauliniu karu, jis iki šiol yra pavyzdys bet kam.
— Tačiau įvykius Kryme vadino šiuolaikinio hibridinio karo pavyzdžiu.
— Tai pramanytas dalykas, baubas. Karo Kryme nebuvo, nes niekas ginklu nesipriešino.
Žinoma, ten buvo tam tikrų logistikos problemų, bet jos buvo lengvai išsprendžiamos, kadangi šalia buvo laivynas. Operacijos laivyno apsaugai sustiprinti buvo parengtos iš anksto, slapta ten privarė papildomų pajėgų, nors ten jau ir buvo jūrų pėstininkų. Kai tau nesipriešina, visada paprasčiau. — O ar įmanomas dabar didelio masto konfliktas, atitinkantis 50 metų senumo dvasią?
— Žinoma, įmanomas. Tik paprastai, kada vyksta šiuolaikinės, modernios armijos susirėmimas su nemodernia, tai panašu į ispanų konfliktą su indėnais. Arba į ietimis ginkluotų zulusų pasipriešinimą kulkosvaidžiais apsiginklavusiems anglams.
Pasirodo, kad didelės masės žmonių būna bejėgės: per įsiveržimą į Iraką 2003 metais milžiniška Saddamo Husseino armija pasirodė esanti niekam tikusi.
Taip, tokia armija gali gintis mažomis grupėmis, kaip neblogai tai darė „Hezbollah“ per Antrąjį Libano karą. Bet tupint apkasuose ir ginantis negalima nugalėti. O kai į tave kaip šaudykloje pliekia iš didelio tikslumo ginklų ir pataiko ne į teritoriją, o ten, kur reikia, tu negali pulti. Tai labai greitai demoralizuoja. To neįmanoma atlaikyti, žmonės paprasčiausiai palieka techniką likimo valiai ir sprunka.
Apie grėsmes
— Gruodį buvo paskelbta nauja Rusijos karinė doktrina. Ką iš jos galima spręsti?
— Karinė doktrina – tai netiesioginių veiksmų dokumentas. Kada 1993 metais rašė liberalią konstituciją, ten papildomai įtraukė normą, jog Rusijoje turi būti karinė doktrina ir kad tai turi būti atviras dokumentas.
O jeigu jau ji atviras dokumentas, tai niekas į ją rimtai nežiūri – į doktriną visada buvo žiūrima kaip į dokumentą, į kurį galima nusispjauti. Kartą aš paklausiau vieną iš Generalinio štabo viršininkų, kaip jis naudoja tą doktriną. Jis atsakė, kad niekaip nenaudoja, kadangi popierius pernelyg kietas.
Karinė doktrina – tai, iš esmės, didelis pranešimas spaudai, kai kurių realių dalykų atspindys kreivame veidrodyje. Bet planuojant realius dalykus ji nenaudojama. Yra tiesioginių veiksmų dokumentų – tai Gynybos planas ir Ginkluotųjų pajėgų panaudojimo planas. Anksčiau apie juos nebuvo galima nė užsiminti, dabar galima. Bet postringauti apie juos nėra prasmės, kadangi jie paženklinti didžiausio slaptumo laipsnio grifu – OB.
Postringauti apie planus vadovaujantis karine doktrina – tai tas pats, kas postringauti apie Rusiją, paskaičius jos konstituciją. Mes turime puikią konstituciją, joje daug ko prirašyta. Ir ką?
—A galimos kautynės su NATO, esant dabartinėms sąlygoms?
— Taip, mes tam rengiamės, kitaip kam vykdoma perginklavimo programa? Į ją mesti tokie pinigai. Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas atvirai kalbėjo, kad mūsų ginkluotosios pajėgos rengiasi pasauliniam karui. Tai praktiškai neišvengiama.
— O kokiu laiku?
— Aš manau, 2025 metais. Perginklavimo programa buvo pradėta vykdyti galvojant apie tai, kad po 2020 metų reikia būti pasirengus arba pasauliniam karui, arba serijai stambių regioninių konfliktų – vadinamųjų karų dėl išteklių.
Mūsų politika grindžiama tuo, kad suveiks „Malthusian trap“ – Malthuso spąstai. Bus baisi pasaulinė krizė, trūks išteklių, ir todėl Rusijos vaidmuo didės, bet kartu su juo didės ir rizikos. Visas pasaulis gali mus užpulti, kad atimtų gamtinius išteklius didelėje mūsų teritorijoje ir Arktyje. O mes pasistengsime kaip nors atremti tą puolimą iš visų pusių.
Didžiausias priešas – aišku, JAV. Šiek tiek mažesnis – Kinija. Turi būti iš visų pusių, per visą perimetrą nubrėžta gynybos linija, Ukraina turi būti šioje pusėje. Ukrainos praradimas – tai tos linijos pralaužimas: mes atsiduriame absoliučiai beginkliai mirtino pavojaus akivaizdoje. Todėl Ukrainą reikia išsaugoti, panaudojant bet kokias pajėgas.
Pagrindinė problema, su kuo dabar sutinka visi kariškiai – tai, kad įvykiai Ukrainoje prasidėjo labai nelaiku, mes nesuspėjome persiginkluoti. Geriau jau taip būtų nutikę 2018-2020 metais.
— Kaip į tai reaguoja NATO?
— Dabar mumyse mato visiškai akivaizdžią grėsmę. Prieš porą savaičių vyko gynybos ministrų posėdis, ir jie patvirtino programą: ruošis karui su Rusija. Balsavo visos šalys, tarp jų Vengrija ir Graikija. Numatytos rimtos konkrečios priemonės. NATO atrodo, kad Baltijos šalys – pati pavojingiausia kryptis, todėl kuriamas Europos greitojo reagavimo korpusas su štabu Lenkijoje.
Kol kas europiečiai pasirengę atsiųsti 30 tūkstančių kareivių, ir šios dalys bus išbarstytos po nacionalines valstybes, bet štabas bus nuolatinis. Dar sukurs šešis papildomus štabus išilgai rytinio NATO pakraščio, kad būtų galima koordinuoti atvykstantį pastiprinimą su vietinėmis pajėgomis. Per operacijos Afganistane kulminaciją buvo 140 tūkstančių kareivių, čia kartu su amerikiečiais gali būti tiek pat.
Pajėgoms sutelkti reikia mėnesio-pusantro. Kalbama apie kovinės parengties padidinimą: metas buvo laikomas taikiu, kovinė parengtis buvo silpna, dabar atvirkščiai. Karas – tai sudėtinga logistinė ir technologinė problema, o ginkluotosios pajėgos skiriasi nuo taksi iškvietimo, naudojantis mobiliąja programėle. Užsakei, ir po penkių minučių atvažiavo – su jomis taip nedirbama. Kalbama apie dienas, paras, savaites ir mėnesius.
Didelės žmonių masės perkėlimas reikalauja didelių pastangų ir pasirengimo. Privesti ginkluotąsias pajėgas iki aukšto kovinės parengties lygio – labai brangu, o ilgai laikyti taip pasirengusius karius irgi negalima.
— Jeigu Rusijos armija ir NATO dalys susidurs, ar tai bus panašu į indėnų priešinimąsi ispanams?
— Taip. Įvairiose šalyse skirtingas apsiginklavimo ir pasirengimo lygis, tačiau veikti kartu jie daugiau mažiau apmokyti.
Čia ir yra NATO esmė – išmokyti visus vienos komandų kalbos, standartizuoti kalibrus ir įrangą. Žinoma, Europos pajėgos silpnesnės už amerikiečių, bet veikti su jais kartu jos gali. Kilus konfliktui Pabaltijyje (Baltijos šalyse – Red.) prie NATO prisijungs ir neutralūs švedai su suomiais.
Žinoma, amerikiečiai yra stipresni už mūsų pajėgas įprastinės ginkluotės naudojimo prasme. Be branduolinio ginklo panaudojimo nėra jokių šansų.
— O ar galimas konfliktas su Kinija? Milijonas kinų kareivių pasienyje palei Amūrą – viso labo tik dėl pagąsdinimo?
— Nepanašu, kad kinai tam ruoštųsi. Visi pagrindiniai jų išgvildenti variantai numatyti tam atvejui, jei pablogėtų santykiai su JAV Taivano užgrobimo atveju.
Kariauti su mumis jiems nėra jokios prasmės. Sovietiniais laikais Tolimuosiuose Rytuose buvo ištisa gynybos sistema ir daug kariuomenės, o dabar ten jos beveik nėra. Kinijos grėsmės niekas neatšaukė, bet ji atrodo mažai tikėtina.
— Ar “Islamo valstybė“ kelia grėsmę Rusijai?
— Vidurio Azijoje situacija yra potencialiai nestabili, ypač Uzbekistane. Neaišku, kas bus, kai mirs prezidentas Islamas Karimovas, kuris neturi įpėdinių. Nuskurdę, siaubingai užguiti gyventojai, kurių dauguma – musulmonai. Sovietų laikais islamas gana stipriai visur buvo užgniaužtas, bet Ferganos slėnyje jis išliko.
Yra Uzbekistano Islamo judėjimas (UIJ) –kovotojai salafitai (pagal „Salaf“ – arab. „protėviai“ – Red.), absoliutus hardcore (angl. slengas – ekstremalus, unikalus). Jų bazės buvo įsikūrusios Afganistane, bet 2001 metais atėjo amerikiečiai ir išmušė juos į Vaziristaną (kalnų regioną Šiaurės Vakarų Pakistane kuris ribojasi su Afganistanu – Red.), ir visą tą laiką jie ten veikė. 2014 metų vasarą buvo užpultas Karačio oro uostas – tai būtent UIJ darbas.
Jie yra gerai parengti, kieti islamo kovotojai, patyrę amerikiečių nepilotuojamų lėktuvų smūgius. UIJ netgi pripažino „Islamo valstybės“ kalifą, o šis jų lyderį paskyrė savo emiru Vidurinėje Azijoje. Kitaip tariant, UIJ – tai, iš esmės, „Islamo valstybės“ skyrius – būrio dalis.
Tiesa, kol kas „Islamo valstybė" tempia žmones iš visų pasaulio kraštų į savo konfliktą Artimuosiuose Rytuose, bet aš nemanau, kad UIJ į jį velsis. Afganistane jie taip pat nepradės tvarkytis ir aiškintis, paliks jį puštūnams, o štai įžengti į Uzbekistaną, jeigu ten prasidės destabilizacijos procesas, jie yra pasirengę. Uzbekistane gali įvykti Islamo revoliucija, kaip Egipte. Tačiau Uzbekistanas skiriasi nuo Egipto tuo, kad ten nėra Egipto armijos – ji didelė ir rimta jėga. O uzbekų armija nei didelė, nei rimta. Pritrėkšti islamistų ji nepajėgs.
Destabilizacija Vidurinėje Azjoje – tai realiausia ir didžiausia iš visų grėsmių. Tai dešimtys milijonų pabėgėlių, Baikonūro ir tokių strateginių objektų, kaip „Sary-Šagan“ poligono ir objekto „Okno“ prie Piandžo praradimas – jų netekimas neatitaisomas. Tai pilotuojamų skrydžių į kosmosą nutraukimas. Mes nustosime būti kosminė valstybė. Jei Uzbekistanas kris, o mes būsime įklimpę Ukrainoje, tai mūsų laukia didelės problemos kariaujant dviem frontais.
— Neseniai Niujorke buvo sulaikyti trys Rusijos šnipai. Ką tai sako apie Rusijos žvalgybos darbą?
— Nieko neįprasto. Tokie dalykai laikas nuo laiko vyksta, tačiau kada buvo draugystės su Vakarais periodas, ir mes, ir jie spręsdavo tokius klausimus neviešai. Dabar visos pamazgos pilamos taip, kad matytų publika.
Apie naują Šaltąjį karą
— O kaip Rusijos branduolinis ginklas? Pernai metais Frunzės krantinėje Maskvoje buvo atidarytas naujas Nacionalinis valstybės gynimo valdymo centras.
Mūsų politikai reguliariai grasina nušluoti JAV nuo žemės paviršiaus. Ir tuo pačiu metu neseniai paaiškėjo, kad nukrito paskutinis balistinių raketų startų aptikimo sistemos palydovas.
— Branduolines pajėgas mes lyg ir turime, bet niekas netikrins, kiek jos prarūdijusios. Pasitaikė atvejų, kada raketos paprasčiausiai sugesdavo.
Į SPRN – sistemą, perspėjančią apie raketų paleidimą – pastaruoju metu investuota daug pinigų, kad ji būtų atgaivinta. Pakeitė visą kompiuterinį tinklą: jo nebuvo galima modernizuoti atskiromis dalimis, tiktai sukurti iš naujo.
Sistema buvo kuriama praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje remiantis sovietinėmis IBM universaliųjų kompiuterių kopijomis. Duomenys buvo įvedami iš perfokortų, ir buvo iš anksto parengta dešimt branduolinio karo scenarijų. Tikrai labai sena sistema – žinoma, tai reikėjo keisti, ir todėl paleido mūsų „Skynet“.
Viskas slapta: nežinoma, kaip ilgai ją rengė. Greičiausiai, buvo panaudoti užsienietiški komponentai. Pažiūrėsim, kaip gerai visa tai veiks – pakeitus darbas gali sutrikti ir pasipilti klaidos.
Tai, kad mes nebeturime palydovinės grandies, reiškia, jog sutrumpėja sprendimo dėl evakuacijos priėmimo laikas. Amerikiečiai turi 45–50 minučių sprendimui dėl aukščiausiosios vadovybės evakuacijos priimti. Jie sėda į sraigtasparnius ir po to naudoja skraidančią vadavietę.
Mes irgi evakuacijai turime sraigtasparnių, bet Maskvoje problemos su „vozdūškomis“ (rusų šnek. kalboje vartojamas žodis, reiškiantis orines elektros arba telefono linijas – Red.): visur tarp aukštų namų ištempti šviesolaidžiai. Frunzės krantinėje padarė aikštelę ant vandens, kur nėra skrydžiui trukdančių laidų.
Vasarą turi paleisti vieną palydovą pakeitimui. Jeigu jis bus prarastas, tai naują pagaminti bus labai sudėtinga, nes viskas buvo kuriama iš užsieninių dalių. Pastaruoju metu visi rimti palydovai buvo kuriami, panaudojant prancūziškas platformas. 90 procentų komplektuojamų detalių – užsieninės.
— Dmitrijus Rogozinas tiesiai kalbėjo, kad JAV gali sunaikinti iki 90 procentų mūsų branduolinio potencialo viso labo per porą valandų. Ar tai tiesa?
— JAV kol kas nesvarstė Rusijos kaip priešo, nors dabar jie mus tokiu laiko su dideliu džiaugsmu. Amerikos kariškiams ir kariniam pramoniniam kompleksui naudinga turėti priešą Rusiją vietoje „Islamo valstybės“. Kam prieš „Islamo valstybę“ atominiai povandeniniai laivai? Rusija kaip priešas taip pat žymiai geresnis už Kiniją: jos branduolinė triada silpnesnė už mūsiškę. Tie generolai, kurie dabar vadovauja amerikiečių ginkluotosioms pajėgoms, pradėjo tarnauti dar per Šaltąjį karą. Jiems viskas suprantama ir įprasta.
Grasinimuose, kad kils branduolinis karas, nėra nieko naujo. Tai Šaltojo karo laikų taktika, visi šie dalykai turi nusistovėjusius terminus, kurie paprasčiausiai yra užmiršti. Tai „brinkmanship“ – „balansavimas ant karo slenksčio“. Terminą sugalvojo dar Johnas Fosteris Dullesas, kuris praeito amžiaus 6-ajame dešimtmetyje buvo JAV valstybės sekretorius, kol prezidento pareigas ėjo D.Eizenhaueris.
Viena šalis grasina branduoliniu karu, ir kadangi tai MAD (mutual assured destruction – garantuotas bendras susinaikinimas) – kita šalis nusileis, kad atsitrauktų nuo konflikto slenksčio.
Šios politikos meistras buvo didelis Putino draugas JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris, kuris labai sumaniai, naudodamasis šiuo balansavimu, apmulkino mūsiškius per „Paskutinio teismo dienos karą“ („Jom Kipur karą“ – taip žydai vadina 1973 metų Izraelio karą su arabais – Red.) Artimuosiuose Rytuose 1973 metais. Jis keletą dienų aiškino sovietų vadovybei, kad jo šefas Richardas Nixonas – išprotėjęs antikomunistas, nuolat prisigeria viskio (kas, apskritai, yra tiesa) ir yra pasirengęs paspausti branduolinį mygtuką. Tai veikė: mes nusileidome ir gerokai nustojome savo įtakos Artimuosiuose Rytuose.
Per Šaltąjį karą šį metodą aktyviai naudojo Vakarai, kadangi įprastinės ginkluotės požiūriu jie buvo silpnesni už Varšuvos sutarties organizaciją, o branduolinės – stipresni. Dabar viskas atvirkščiai.
Įprastinės ginkluotės prasme Rusija gerokai silpnesnė – ir kokybiškai, ir kiekybiškai. Todėl mums lieka tik branduolinio atgrasinimo priemonė. Naudoti branduolinį ginklą nevalia, kitaip iš Rusijos liks tik gaisravietė, ir todėl mes grasinsime jį panaudosią, skatindami Vakarus padaryti nuolaidų ir eiti į kompromisus, kad būtų išvengta blogiausio.
Tai laiko patikrinta taktika – taip pat, kaip ir „proxy“ karai (pažodžiui karas „pagal įgaliojimą“ – kitaip tariant, karas kitų rankomis, kurį inicijuoja galinga valstybė, pati jame tiesiogiai nedalyvaudama – Red.).
Tai, kas dabar vyksta Donbase – tai „proxy“ karas, kaip Vietnamas, Afganistanas ir konfliktas Artimuosiuose Rytuose. Sugrįžo Šaltasis karas, grįžo ir Šaltojo karo taktika. Juo labiau, kad yra žmonių, kurie tarnybą pradėjo 1970-80 metais ir visa tai puikiausiai prisimena. Kaip Putinas.
— O kas bus toliau su Ukraina?
— Laikysis nestabilios paliaubos, o paskui vėl paaštrėjimas. Pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje. Dabar reikalinga operatyvioji pauzė visoms šalims. Žiemos kampanijos laikas baigiasi, paskui prasidės vasaros kampanijos laikas.
Rusijos tikslas suprantamas – atgauti Ukrainos kontrolę. Rusiją domina ne Debalcevė, o Kijevas. Ir kol tikslas nepasiektas, konfliktas tęsis. „Proxy“ karai gali tęstis ir dešimtmečius. Niekas neleis Ukrainai būti Vakarų sąjungininke, kad amerikiečių ir vokiečių tankai ir raketos stovėtų prie Poltavos.
Taikdarių iš užsienio Donbase nebus, tai aišku seniai, o rusų taikdarių dabartinis Ukrainos režimas ten neleis. Be to, jie iš esmės niekuo nesiskiria nuo ESBO stebėtojų, jie turi mandatą tik savigynai, o ir šiaip jie yra linkę pasiduoti, taip patikimiau: greičiausiai, išgyvensi.
Mūsų taikdariai 2008 metais kariavo, bet iš principo, taikdariai ne kariauja, o patruliuoja demilitarizuotoje zonoje. Jie neverčia laikytis taikos susitarimų, o tik stebi.
— Kaip įvykiai Ukrainoje turės įtakos šaukimui į karinę tarnybą Rusijoje?
— 2008 metų krizė leido išspręsti JAV ginkluotųjų pajėgų komplektavimo problemą, o mūsų kariškiai dabar puoselėja viltį, kad dėl nedarbo bus lengviau verbuoti samdinius sutartininkus (pagal sutartį tarnaujančius karius, rus. „kontraktnik“ – Red.). Žmonės, netekę vilties dėl krizės, patrauks užsirašyti į karą. Taip bus ar ne – aš nežinau, juo labiau, kad pas mus taip ir nesukurta normali verbavimo sistema ir netgi iki galo nesuprantama, kas tai yra. Todėl su sutartimis mes turime didelių problemų ir yra didelė kaita (kadrų – Red.).
Todėl taip, kol kas Ukrainoje negalima išsiversti be šauktinių, kurie atgaline data perrašomi kaip sutartininkai. Tarnybos laiko dabar niekas neilgins, nors sunku pasakyti, kas bus jau kitą rudenį. Viskas priklauso nuo padėties.
— Vadinasi, taikos nebus?
— Kol kas ne. Taikaus konflikto sprendimo šiuo metu nenusimato.
Parengė Leonas Grybauskas
