Iki dantų apsiginklavęs marokietis turėjo aiškų tikslą – greitajame traukinyje „Thalys“, kuriuo vyko 554 žmonės, surengti kuo kruvinesnes žudynes.
O išpuoliui 25 metų Ayoubas el-Khazzani buvo pasiruošęs. Jis turėjo ir „Kalašnikov“, ir šimtus šovinių, ir pistoletą „Luger“, ir peilį.
Dabar galima tik įsivaizduoti, kiek aukų būtų tekę laidoti, jei ne keturi narsūs vyrai – trys amerikiečiai ir britas, vos išgirdę pirmuosius šūvius, puolė ant užpuoliko ir jį parvertė ant žemės.
Netrukus traukinys sustojo artimiausioje stotyje ir A.el-Khazzani buvo areštuotas, keli sužeistieji atsidūrė ligoninėje. Šimtai keleivių kartojo: „Pasisekė.“
„Maniau, kad žūsiu. Esu pakankamai girdėjęs apie tokius išpuolius, kad žinočiau, jog teroristai žudo tol, kol nebelieka nė vieno gyvo“, – prisimena amerikiečiams, tarp kurių buvo ir kariškių, nuginkluoti marokietį padėjęs britas Chrisas Normanas.
Bet netrukus paaiškėjus, kad A.el-Khazzani šįmet greičiausiai lankėsi Sirijoje, o jo pavardė buvo įrašyta į kelių ES valstybių saugumo tarnybų duomenų bazes, pasipylė klausimai.
Kaip užpuolikas galėjo įsinešti ginklus į traukinį? Jei jis buvo žvalgybininkų įskaitoje, kodėl jo niekas nesekė? Kaip ateityje apsisaugoti nuo panašių atakų?
Bent jau dabar akivaizdu, kad ir vėl padėtų tik stebuklas. Mat panašūs klausimai buvo keliami po visų pastarųjų metų džihadistų, susijusių su grupuote „Islamo valstybė“, atakų, o atsakymų į juos iki šiol nerandama.
Kadangi įprastos kovos su terorizmu priemonės, regis, neveikia, europiečiai atsidūrė svarbioje pasirinkimo kryžkelėje.
Vakarai turi klausti, kokiu keliu geriau žengti: visuotinio sekimo ir saugumo ar pagarbos privatumui ir kartu didesnės rizikos? O gal yra trečiasis maršrutas?
Belgija – prekeivių rojus
Po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių Niujorke ir Vašingtone pasaulio oro uostuose buvo smarkiai sugriežtinta apsauga – juk teroristai buvo užgrobę keleivinius lėktuvus.
2009 m., kai nigerietis Umaras Faroukas Abdulmutallabas lėktuve, skrendančiame iš Amsterdamo į Detroitą, pabandė – laimei, nesėkmingai – susproginti prie apatinių prisisiūtą bombą, oro uostuose pasirodė kūno rentgeno skeneriai.
O Londone dar nuo teroristinės Airijos respublikonų armijos (IRA) siautėjimo laikų nėra šiukšliadėžių – fanatikai jose mėgdavo palikti sprogmenis.
Taip ir dabar, po nepavykusios atakos Prancūzijoje, jau kalbama apie būtinybę sugriežtinti saugumą traukiniuose.
Marokietis A.el-Khazzani į greitąjį traukinį, kuris švilpė iš Amsterdamo į Paryžių, įlipo Briuselyje, todėl belgai, kaip ir prancūzai, jau pradėjo incidento tyrimą remdamiesi kovos su terorizmu įstatymais.
Belgijos pareigūnai jau paskelbė, kad nuo šiol didžiausiose šalies traukinių stotyse budės kur kas daugiau saugumo pareigūnų nei anksčiau.
Ne tik dėl to, kad ginklais apsikarstęs užpuolikas netrukdomas įlipo į traukinį. Manoma, kad ir ginkluotė bei amunicija Belgiją pasiekė būtent geležinkeliu.
„Į Belgiją visada buvo įmanoma atvežti ir čia parduoti šaunamųjų ginklų. Jie čia perkami.
Mūsų šalis – vienas pagrindinių ginklų kontrabandos centrų Europoje, nes čia gyvena daugybė imigrantų iš Balkanų regiono. 90 proc. ginklų juodojoje rinkoje, ypač – automatai „Kalašnikov“, keliauja iš Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Kosovo“, – aiškino Europos strateginio saugumo centro Briuselyje vadovas Claude’as Moniquet.
Tiesa, daugelis ginklų į Belgiją įvežama automobiliais. Bet gali būti, kad šiuo atveju jie šalį pasiekė traukiniais.
Visur sargybinių nepristatysi
Tad iš pirmo žvilgsnio kalbos apie griežtesnę patikrą traukiniuose – tiek bagažo, tiek galimai piktų kėslų turinčių keleivių – gali skambėti logiškai.
„Keliavimas traukiniais visiškai nekontroliuojamas. Žmonės į traukinį lipa su lagaminais, krepšiais. Ir jei jie nesielgia įtartinai, niekas to lagamino nepatikrins“, – teigė C.Moniquet.
Vis dėlto ekspertas pripažįsta nemanantis, kad taisyklės pastebimai pasikeis: „Juk reikėtų užtikrinti saugumą visose maršruto stotyse – ten, kur kas nors gali įlipti. Keturios, penkios, dešimt, penkiolika stočių – tai neįmanoma.
Be to, jei būtų tikrinamas bagažas, į traukinių stotį reikėtų atvykti valanda dvi iki kelionės – kaip į oro uostą. To aš neįsivaizduoju – juk žmonės traukinius renkasi būtent dėl greičio.“
Panaši situacija – visoje Europoje. Prancūzai ir britai atidžiai tikrina tiktai traukiniais „Eurostar“, kurie keliauja tarp abiejų šalių, vykstančius keleivius ir jų bagažą.
Tiesa, Ispanijoje nuolat tikrinamas tolimais maršrutais vykstančių traukinių keleivių bagažas. Priežastis rimta – 2004 metais per sprogdinimą Madrido Atočos stotyje žuvo 191 žmogus.
Bet tai išimtys. Jeigu kelionės traukiniais taptų tokios pat kankinamos kaip skrydžiai, žmonės paprasčiausiai nusisuktų nuo geležinkelių.
„Pamėginkite įsivaizduoti skenerius ir patikros punktus kiekvienoje stotyje.
Net jei būtų imtasi tokių priemonių, ateityje užpuolikai rinktųsi vis kitus taikinius. Atakų grėsmė kiltų autobusuose, metro, parduotuvėse, teatruose, baruose, bažnyčiose, futbolo stadionuose. Ar visur pristatysime sargybinių ir skenavimo aparatų? Manau, kad atsakymas akivaizdus“, – tvirtino C.Moniquet.
Duomenų bazėse – ne visi
Ekspertas, anksčiau dirbęs Prancūzijos žvalgyboje, įsitikinęs, kad Vakarai galėtų ne kaskart pavėluotai reaguoti į vis naujas atakas ar bandymus surengti išpuolius, o iš esmės pakeisti požiūrį į kovą su terorizmu.
Nuo pat 2012-ųjų, kai Pietų Prancūzijos mieste Tulūzoje ir aplinkiniuose regionuose Mohamedas Morah, akivaizdžiai taikydamasis į Prancūzijos kariškius ir žydus, nušovė septynis žmones, tendencija panaši.
Kiekvieną sykį po atakos paaiškėdavo, kad užpuolikai buvo žinomi saugumo tarnyboms – taip buvo ir po sausio žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje, ir vasarį Kopenhagoje.
Bet būtent šis faktas, kad žmonės, į kuriuos specialiosios tarnybos jau buvo atkreipusios dėmesį, vis tiek įvykdė teroro išpuolį, labiausiai ir baugina.
Ypač dabar, žinant, kad maždaug pusė europiečių, kurie pastaraisiais metais išvyko į Siriją ar Iraką ir prisidėjo prie „Islamo valstybės“, į žvalgybininkų duomenų bazes buvo įtraukti tik po to, kai buvo pastebėti pačių ekstremistų skelbiamuose įrašuose.
Pastarieji išpuoliai, regis, liudija, kad policija ir žvalgyba laiku negali sustabdyti jau nustatyto teroristo.
Tad ko reikės laukti, jei į saugumiečių radarą dar nepakliuvę džihadistai nuspręs vykti ne į Artimuosius Rytus, o užpulti civilius Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ar kitose Vakarų Europos šalyse?
Reikėtų agentų armijos
Tiesa, šiuo atveju esama sumaišties. Mat visuomenė įsitikinusi, kad tarnybų pastebėtas asmuo yra ir nuolat sekamas. O taip tikrai nėra.
Į žiaurią „Islamo valstybės“ avantiūrą Sirijoje ir Irake yra ar buvo įsivėlę maždaug 6 tūkst. Europos šalių piliečių. Tokį skaičių sudaro žmonės, kurie ten nuvyko, žuvo, toliau kaunasi, yra pakeliui į namus ar jau grįžę.
„Jei turime reikalą su 6 tūkst. aktyvių džihadistų, reikia skaičiuoti ir tuos, kurie į statistiką neįtraukiami, – įvairius pagalbininkus, užtarėjus, šalininkus ir radikalius dvasininkus.
O tai reiškia, kad Europoje yra 10–20 tūkst. pavojingų asmenų“, – teigė C.Moniquet.
Anot jo, norint vykdyti nuolatinį, bet įprastą įtariamo džihadisto sekimą, reikia maždaug 20–30 agentų komandos, taip pat – daugiau nei 10 automobilių.
Bet jei įtariamasis išvyksta į užsienį, būtinų agentų skaičius išauga iki 50–80. Be to, reikėtų paskubinti bendradarbiavimą su kitų šalių tarnybomis.
„Skaičiuokite patys. Jei norime, kad visi Europoje gyvenantys įtariamieji ar netgi įtartini ekstremistai būtų sekami, visame žemyne tuo turėtų užsiimti net 120–150 tūkst. žvalgybininkų. Misija neįmanoma!“ – konstatavo C.Moniquet.
Daugiau dėmesio integracijai
Buvęs žvalgybininkas įsitikinęs, kad kovotojų su terorizmu negalima užversti tokiu beprotišku krūviu. Esą geriau priimti naujų įstatymų, kurie išplėstų specialiųjų tarnybų galias.
Pavasarį Prancūzijoje buvo patvirtintas įstatymas, leidžiantis žvalgybos tarnyboms vykdyti masinį skaitmeninį įtariamųjų sekimą. Pareigūnai nuo šiol gali nuolat stebėti galimų džihadistų veiklą internete ir ieškoti radikalumo pėdsakų.
Tokias priemones jau tradiciškai kritikuoja žmogaus teisių gynėjai. Bet ne tik – keli garsūs žurnalistai įspėja, kad būtent pilietinių teisių apkarpymo ir siekia Europoje išpuolius rengiantys džihadistai.
„Dabar galiojantys įstatymai yra geri, reikia tik efektyviau veikti. Be to, negalima pamiršti, kad saugumas reiškia ir 16 mln. Europos musulmonų saugumą, o išpuolių prieš šiuos žmones jau buvo“, – rašė amerikietis žurnalistas Paulas Hockenos.
Jo nuomone, Vakarų lyderiams į saugumą derėtų pažvelgti plačiau – esą įmanoma integruoti į visuomenę jaunus musulmonus ir įtraukti juos į darbo rinką.
„Be to, žingsnis į priekį būtų ir visos ES žvalgybos tarnyba.
Juk džihadistai veikia visame žemyne“, – pažymėjo P.Hockenos.
Tiesa, ES narės jau dalijasi žvalgybos duomenimis apie teroristines grėsmes per Europos išorės veiksmų tarnybos padalinį „IntCen“. Bet pastarajam trūksta galių – visavertė Bendrijos žvalgybos tarnyba ir efektyviau veiktų, ir leistų sutaupyti.
Vis dėlto tokie svarstymai greičiausiai ir liks tik vizija. Reikėtų keisti ES sutartį, o didesnės bloko narės tikrai vertina savo nacionalines tarnybas.
Grėsmė Šengeno susitarimams
Dėl pastarųjų mėnesių išpuolių grėsmė iškilo ir vienai kertinių ES vertybių – laisvam žmonių judėjimui, įtvirtintam 1995 metų Šengeno susitarimuose. Europiečiai gali nuo Lisabonos iki Helsinkio nuvažiuoti taip ir nesustabdyti prie šalių sienų – pasas nereikalingas.
Bet būtent tokia laisve pasinaudojo A.el-Khazzani, kuris į traukinį praėjusį penktadienį įlipo Belgijoje. Be to, marokietis prieš išpuolį laisvai keliavo po visą Europą.
Belgijos premjeras Charles’is Michelis jau paragino tikrinti ir traukinius, ir automobilius šalies pasienyje.
Atsiliepė ir Vokietijos vidaus reikalų ministras Thomas de Maiziere – pasiūlė persvarstyti Šengeno susitarimus. Tiesa, dėl kitos priežasties – dešimčių tūkstančių į ES plūstančių migrantų.
Vos atplaukę į Italiją ar Graikiją, žmonės patraukia toliau, nes nėra sienų. Patraukliausi maršrutai baigiasi Vokietijoje ir Švedijoje. Berlynas šiemet laukia net 800 tūkst. prašymų suteikti prieglobstį – keturiskart daugiau nei 2014 metais.
„Vokietijos narystė Šengeno zonoje nebus garantuota, jeigu kitos šalys nepasidalys prieglobsčio prašytojų naštos“, – pareiškė Th.de Maiziere, taip leisdamas suprasti, kad vokiečiai gali uždaryti valstybinę sieną.
Be to, masinė migracija taip pat susijusi su terorizmu. Kartu su tūkstančiais pabėgėlių į ES greičiausiai traukia ir į minią įsimaišę „Islamo valstybės“ parengti džihadistai.
Tai jau ne pirmas kartas, kai Šengeno susitarimai aižėja. Panašių kalbų buvo ir 2011-aisiais, vos prasidėjus Arabų pavasariui Šiaurės Afrikoje.
O Europos Komisija ir tada, ir dabar aiškina, kad dėl laisvo judėjimo suvaržymų negali būti jokios kalbos. Mokslo tyrimai yra įrodę, kad Šengeno susitarimai pritraukia daugiau turistų, padeda importuotojams ir eksportuotojams.
Tačiau kritikai gali atitarti – sutartys palankios ir teroristams. Tad atrodo, kad ES gali jau greitai tekti ieškoti kompromiso.
