Daešistai – taip dabar pratinama juos vadinti, vengiant žodžio „valstybė“, – šaudo, pjausto, prievartauja ir „netikėlius“ musulmonus, ir beveik visus, kas pamišusio džihadisto akiai staiga pradeda nebepatikti.
M.Adomėnas juos net gretina su siautėjusiais enkavėdistais. Tikra teisybė. Ne viena „Daesh“ („Islamo valstybės“ pavadinimo trumpinys, reiškiantis „fanatikų grupė, primetanti savo valią kitiems“) organizuota žudynių orgija primena Rainius.
Atkreipiau dėmesį į minėtą straipsnį ne todėl, kad man yra naujiena naujos veislės teroristų kuriami baisumai Artimuosiuose Rytuose ar kur kitur, bet dėl rašinio kontrasto su kitų Lietuvos politikų mintimis.
Dabartiniai mūsų politikai, esantys valdžioje ar jai oponuojantys, rašydami ar kalbėdami apie „Daesh“, Siriją, Iraką ir visą to regiono marmalynę, kažkodėl pradeda dabartine bloga Rusijos politika ir ja pabaigia, taip ir nepaaiškindami, ar reikia su ta nelemta „Daesh“ kovoti.
Mačiau kelis lietuviškos TV politinius forumus Artimųjų Rytų bei juose vykstančių karų tema, bet taip ir neišgirdau nė vieno sakinio, kad „Daesh“ yra blogis, o jo skubiai neįveikus naujausia terorizmo forma (būtent tokia dabar yra „Daesh“) Europą ištiks didesnė bėda nei maras viduramžiais. Šis blogis plinta taip sparčiai, jog netrukus savo mastu pranoks ir Vangos pranašaujamą.
Politikas M.Adomėnas, kitaip nei daugelis jo kolegų net toje pačioje TS-LKD partijoje, pradeda nuo esmės – „Daesh“ veiksmai yra genocidas, tam ir reikia užkirsti kelią. O kas tai padarys – dvi ar viena tarptautinė koalicija, Vakarai su Rusija ar be jos – jau nebe toks svarbus klausimas. Kitaip tariant, visuomenei, tiek Vakarų, tiek ir Rytų, jis mažiausiai įdomus. Deja, dar daugeliui politikų koalicijų sudėties klausimas yra svarbesnis už „Daesh“ grėsmę.
Tai, kaip politiniai interesai, didieji užkulisiniai žaidimai, klaidingas prioritetų pasirinkimas ilgainiui nustelbia realios grėsmės pavojų, patyrėme per visą dvidešimtąjį amžių. Visi matė, kaip panosėje pradeda veistis rudasis maras, deja, didieji politiniai žaidimai paleido džiną iš butelio, kuris atsisuko prieš pačius žaidėjus.
Apie tai parašyta tūkstančiai studijų, bet neatrodo, kad dabartiniai politikai iš jų mokytųsi.
„Daesh“ atsirado daug žinančios, daug patyrusios ir sudėtingus visuomeninius procesus sugebančios prognozuoti Vakarų Europos akyse.
Tačiau kaip atsitiko, kad iš pradžių vos ne pašaipą kėlusi negausi karinga organizacija staiga sulaukė ypatingo dėmesio net iš Jungtinių Tautų tribūnos?
Kyla du klausimai: ar Vakarų Europa nėra tokia įžvalgi, kokią vaizduoja, ar tai yra politinių žaidimų kūrinys, kuris vėl atsisuka prieš patį kūrėją? Ko gero, iš tikrųjų vos ne iš įvairių teroristinių nuolaužų susilipdžiusios organizacijos gimimas buvo pražiopsotas ir prie to lipdymo netiesiogiai prisidėjo regiono valstybės, bet, kaip dažniausiai ir atsitinka, prarado kontrolę.
Vienaip ar kitaip, dabar matome gausią jaunų, energingų galvažudžių kompaniją, kuri privertė iš sutrikimo tankiai mirkčioti ne vienos įtakingos valstybės politinę galvą.
Paslaptingiausias dalykas „Daesh“ sistemoje yra motyvacija. Sprendžiant iš to, kas skelbiama apie didesnį nei didelį kalifatą ir kaip elgiamasi su kitatikiais, tarp kurių kartais atsiduria ir patys musulmonai, atrodytų, jog visos baisybės daromos „tikrojo“ islamo, kokį jį įsivaizduoja „Daesh“, labui.
Vis labiau aiškėja, jog tai akių dūmimas. „Daesh“ gretose pilna galvažudžių, kurie, atvykę iš šimto valstybių, nėra beraščiai primityvai, kad nesuprastų kuriamo kalifato absurdiškumo. Jie išmano naujausias komunikacijos technologijas, yra išsilavinę, bet pasirinko žmonių žudymą ir kankinimus – ne taip seniai taip elgėsi mokyti naciai su kaliniais savo laboratorijose.
Kokia jėga traukia ar stumia į tokį kelią? Tikrai ne politinės, ekonominės ar socialinės aplinkybės. Tikrieji „Daesh“ siautėjimo motyvai kol kas yra paslaptis, kurios neįminus virusas plėsis greičiau, nei jį įveikti spės susibūrusios valstybių koalicijos.
Kokios galimybės yra pažinti tikrąją „Daesh“ esmę? Deja, nors gyvename komunikacijos stebuklų pasaulyje ir žinia apie kurios nors valstybės sienos pažeidimą apskrieja Žemės rutulį pažeidėjui dar nespėjus palikti teritorijos, apie tikrąsias grėsmes sužinome dažniausiai iškraipytai ir pavėluotai. Kodėl?
Todėl, kad visos žinios apie žmogiškos kilmės grėsmes yra politizuotos. Pirmiausia politikai nusprendžia, ar vienas ar kitas visuomeninis reiškinys yra grėsmė, ir tik po to, kai posėdžiaujančiųjų interesai sutampa, teikiasi informuoti visuomenę.
Šitaip atsitiko ir su „Daesh“. Gimė ji 2006 m., mankštinosi tose pačiose nuo 1970 m. kažkodėl vis dar nesunaikintose modžahedų stovyklose, labai anksti pradėjo kliedėti apie pasaulinį kalifatą, tačiau Vakarų ir Rytų politikai rūkė kaljaną ir paslaptingai šnabždėjo: palaukime, neskubėkime, pamatysime, kas bus. O kai tai, „kas bus“, įvyko, jau buvo per vėlu.
Faktiškai tik po Rusijos išsilaipinimo Sirijoje, kad ir ką svarstytume apie Maskvos tikslus, ir po „Daesh“ vis dažniau rengiamų žudynių Europoje pradėjome gilintis, kas yra ta vis labiau populiarėjanti smogikų organizacija. Ir, ačiū Dievui, susigriebėme, ar politikuodami nepasiklydome tikrų ir tariamų grėsmių pasaulyje.
Nusimetęs politiko akinius M.Adomėnas bent jau sąžiningai aprašė, ką „Daesh“ daro su krikščionimis.
