„Pirmoji amerikiečio reakcija į tvirtinimą, kad „Ukrainoje mes kovojame su Amerika“, panaši į galimybę užspringti mėsainiu. Keista, pagalvos jis, mes beveik visiškai atleidome SSRS lendlizą, nuo 1993 iki 2013 metų suteikėme daugiau kaip 20 mlrd. dolerių neatlygintiną finansinę paramą, statome ir plėtojame vienokius ar kitokius bendrus projektus. Visa Rusija sėdi ant amerikietiškų „iPhone“, valiutų keityklose keičia amerikietiškus dolerius ir važinėjasi fordais, o, pasirodo, Rusija kovoja su JAV...
Tačiau padėkime 84 proc., kurie „stojasi ant kojų“, ir praskleiskime rūko uždangą. Na, ir kas, jei išties Rusija nuspręs „kautis su JAV“ Ukrainoje – o tai bylotų apie karo paskelbimą, – kas tada būtų? Na, be to, kad Rusijos ekonomika būtų sunaikinta dar iki karinių veiksmų pradžios? Deja, Rusijos teritorijos tada nebus. Net ir Rusijos nebus. Nebus ir dviejų trijų normalių Rusijos kartų. O gal nebus niekada.
Taigi pirmasis variantas – tai nebranduolinis pasipriešinimas. Tarkime, priešininkas panaudos tik savo taktinį ginkluotės arsenalą, be branduolinės amunicijos. Todėl grįžkime šiek tiek atgalios – į 1990 metus, į „Audrą dykumoje“. Koalicijos armija (apie 400 tūkst.) prieš Irako armiją (650 tūkst.).
Tuo momentu Irako armija buvo aprūpinta ne prasčiau nei SSRS armija, nes gavo moderniausią ginkluotę mainais į naftos dolerius. Tačiau per dvi savaites trukusius mūšius Irako armija buvo visiškai sutriuškinta, o nuostoliai, ekspertų vertinimu, siekė 100 tūkst. karių. Buvo faktiškai sunaikinta Irako priešraketinė struktūra, prarasta beveik pusė aviacijos ir šarvuotosios technikos.
JAV kariuomenės nuostoliai siekė... 298 žuvusiuosius, iš kurių tik 147 žuvo nuo priešo ugnies. Specialiomis betoną pramušančiomis bombomis buvo sunaikintas netgi asmeninis Saddamo Husseino bunkeris. Buvo atliktas karinių kampanijų istorijoje precedento neturintis armijos perkėlimas oru iš vieno žemyno į kitą.
2003 metų karas buvo dar labiau apgailėtinas. Husseino armija tiesiog nustojo egzistuoti, taip pat ir visa aviacija bei šarvuotoji technika. Per visą laikotarpį JAV armijos praradimai siekė 183 kariškius. Irako armija per 21 dieną prarado 847 tankus, 777 šarvuočius ir pėstininkų kovos mašinas ir 10 tūkst. žuvusių karių.
Stebint 2014 metų amerikiečių kampanijas, nesunku pastebėti, kad šiuolaikinė Rusija – tai 1990 metų Irakas. Ir 1,2 mln. kovoti galinčių Rusijos karių su karine praėjusio šimtmečio lygio technika vargu ar sugebės kelti rimtą grėsmę JAV armijai, jau nekalbant apie NATO. Atsitiko taip, kad kalbant apie paskiras ginkluotės rūšis, tokias kaip bepiločiai aparatai arba ypač tikslūs ginklai, kuriems naudojamos „slaptosios“ technologijos, JAV armija turi absoliutų pranašumą.
Pavyzdžiui, raketa „AGM-158 JASSM“ skrieja iki 1000 kilometrų, yra beveik nepastebima, o jos pataikymo į tikslą paklaida – 5 metrai. Iš viso tokių raketų JAV ginkluotėje yra apie 5 tūkst. Visai priešraketinei ir antžeminei infrastruktūrai sunaikinti Maskvos srityje užtektų 500–600 tokių raketų. Arba prieštankinės „AGM-114 Hellfire“, kurių JAV armija turi apie 60 tūkst. – tris kartus daugiau, nei Rusija turi šarvuotosios technikos, kurių dalis – ir sandėliuose.
„Tačiau gal Rusija turi šiuolaikinių lėktuvų ir malūnsparnių?“ – pasipriešins Putino gerbėjai? Deja, turi, bet maždaug 10 kartų mažiau nei JAV armija. Taip pat ir laivynas. Dar 1982 metais, per garsiąsias pratybas, JAV laivynas imitavo didelio desanto išlaipinimą SSRS Tolimųjų Rytų pakrantėje. Pasirodo, amerikiečiams pavyko taip suklaidinti Raudonąją armiją, kad „agresyviosios NATO“ laivai galimoje desanto vietoje faktiškai atsidūrė nepastebėti – SSRS pražiopsojo visą amerikiečių laivyną. Kas ten dabar vyksta, galima spręsti iš apleistų karinių bazių nuotraukų.
Jeigu būtume tikslesni, tai, remiantis karinių analitikų prognozėmis, taktinė kova tarp Rusijos ir JAV pasibaigs per pirmąsias dvi savaites ir visai ne Rusijos naudai. Tuo tarpu karinė komunikacija ir „ant kojų besistojanti“ infrastruktūra bus sunaikinta per dešimtmetį.
Na, gerai, sutinka 84 proc., bet dar yra ir „radioaktyvieji pelenai“. ОK, sako Dėdė Semas, prigavote. Esant branduoliniam paritetui realią grėsme JAV kelia tik jūrinės balistinės raketos. Antžeminiai kompleksai „Topol“ šiuo metu yra nuolat stebimi palydovų, o amerikietiškų „Trident“ raketų karinių elementų sistema išplėtota taip, kad leidžia pataikyti į tokią raketą 100 metrų tikslumu, ir tai deda kryžių ant visų topolių per 15 pirmųjų karo paskelbimo minučių. Tokį pat kryžių ji stato ir ant šachtinių bazių kompleksų. Kodėl? Todėl, kad „Trident“ raketos skrydžio laikas trumpesnis nei Kremliaus sprendimo suduoti branduolinį smūgį priėmimo grandinė.
Povandeniniuose laivuose galima arba nieko nekalbėti (praleiskime legendą apie povandeninį laivą „Taifun“ Gibraltare – jau vienas toks paskandintas prie Bermudų salų), arba iš viso nieko. JAV povandeninių laivų gelmių žvalgybos sistemos daug geresnės nei Rusijos ir jos nuolat kontroliuoja visų „Akula“ ir „Delfin“ dislokavimą. Priėmus sprendimą 80 proc. atominio povandeninio Rusijos laivyno net nesuspės išplaukti.
O kas dar liko? Viskas labai paprasta – 32 kreiseriai, aprūpinti raketomis SM-3 ir galintys perimti visus objektus, judančius į tikslą artimiausiame kosmose. Iš viso apie 670 raketų, kurioms kelią užkirs priešininkų balistinės raketos dar iki to momento, kai bus įjungti jų paleidimo blokai.
Regis, Kiseliovas suklydo, kad yra dvi šalys, kurios priešininką gali paversti „radioaktyviaisiais pelenai“. Tokia šalis šiandien yra viena, ir tai JAV. Deja, bet kokiu atveju realus, o ne „televizinis“ Rusijos karas su JAV pasibaigs per dvi savaites visišku Rusijos, kaip valstybės, išnykimu“, – rašo apžvalgininkas V.Ševčukas.
