Be N.Henino, kuris talkino leidiniui „Le Point“, džihadistai pagrobė televizijos „Arte“ atstovą Pierre’ą Torresą, patyrusį karo korespondentą Didier François ir fotografą Edouardą Eliasą.
Džihadistai prancūzus, kuriuos pagrobė keliaujančius į sukilėlių tvirtovę Alepą, įkaitais laikė dešimt mėnesių, bet tada paleido.
Keturi vyrai buvo išmesti vadinamojoje niekieno žemėje palei Sirijos sieną su Turkija.
Prancūzijoje kalbėta, kad Paryžius sumokėjo pagrobėjams išpirką ar net nusiuntė jiems ginklų.
Šalies prezidentas François Hollande’as tai griežtai neigė, bet išlaisvintiems įkaitams šios aistros neberūpėjo. Jie džiaugėsi sugrįžę namo.
„Islamo valstybės“ stiprybė – ekstremistų gebėjimas pritraukti labai įvairių sluoksnių atstovus: ne tik europiečius, kurie save priskiria prie smulkių gangsterių, bet ir paprastus žemdirbius iš Eufrato slėnio“, – interviu Vokietijos savaitraščiui „Stern“ teigė N.Heninas.
Susirašinėja su pagrobėjais
– Nors dešimt mėnesių buvote „Islamo valstybės“ įkaitas, elektroniniais laiškais vis dar susirašinėjate su grupuotės kovotojais.
Kodėl kartu su kolegomis palaikote ryšį su asmenimis, kurie kelia nemalonius prisiminimus?
– Juk aš vis dar esu žurnalistas. Kai rašau apie ar Raką (džihadistų tvirtovę Sirijoje. – Red.), man svarbu, ką apie ją pasakoja ir „Islamo valstybės“ žmonės. Bet neklausiu, ką jie veikia kiekvieną dieną. Beje, ne visada pirmas su jais susisiekiu. Dažniau informaciją pirmieji atsiunčia „Islamo valstybės“ kovotojai.
– Ką jie rašo? Ir asmeniškai jums skirtas žinutes?
– Taip, kartais ir gana agresyvias. Pavyzdys: „Kai sėdėjai vienutėje, nebuvai toks išdidus ir savimi pasitikintis.
Tada nebuvai toks šmaikštus.“
– Ar tai nesugrąžina jūsų į laikus, kai buvote įkaitas?
– Žinoma, kad taip. Tokiomis žinutėmis jie nori pasismaginti. Savo kalinimą pavadinčiau ypatingu. Kartu su manimi buvo dvi dešimtys žmonių. Kai mane paleido, įkaitais liko dar apie 15. Kad jiems nepakenkčiau, net būdamas laisvėje negalėjau itin atvirai kalbėti.
Islamistai dabar požemiuose laiko labai nedaug įkaitų. Ir tiktai vieną, kurį pažįstu, – anglą Johną Cantlie. Žinoma, neviešinu nieko, kas galėtų sukelti grėsmę jo gyvybei. Bet aš atgavau laisvę.
– Ar neatrodo, kad „Islamo valstybė“ jaučia grėsmę? Juk vis daugiau valstybių kovoja prieš šiuos džihadistus.
– Jie kaip tik laiko tai pergale! Kuo daugiau tautų įsitraukia į kovą, tuo arčiau, remiantis jų pasaulėžiūra, pasislenka didysis apokaliptinis mūšis. Jis esą turėtų įvykti Dabike, nedidelėje Šiaurės Sirijos vietovėje. Šią pranašystę džihadistai paėmė iš senovinių islamistų mokymų – hadisų.
– Vadinasi, kiekviena ant ar Rakos numesta bomba tik sutvirtina ekstremistų pasaulėžiūrą?
– Būtent taip. „Islamo valstybei“ kur kas daugiau rūpesčių kelia raginimai siekti taikos. Jie veikiausiai nusivylę ir manimi, nes tikėjosi paversti mane žmogumi, kuris ragins griebtis keršto.
O kaip aš elgiuosi? Neraginu jų žudyti. Esu įsitikinęs, kad šiame kare žodžiai ir idėjos daro didesnį poveikį nei armijos ir bombos.
Paliko ginklą šalia belaisvių
– „Islamo valstybės“ kovotojus pamatėte iš arti.
Kaip apibūdintumėte savo sargybinius? Kaip paviršutiniškus ar blogus žmones?
– Geriausias pavyzdys būtų vienas mūsų sargybinių prancūzas Mehdi Nemmouche, kuris vėliau Briuselio žydų muziejuje nušovė keturis žmones.
Niekada negirdėjau, kad jis kalbėtų apie Alachą. Jis buvo smulkaus kalibro gangsteris, jo socialinius įgūdžius išugdė prancūziška priemiesčių kultūra.
Jis ne citavo kažin kokias džihado giesmes, o niūniavo vaikų televizijos kanalų daineles. M.Nemmouche žavėjosi Prancūzijos televizijos laida apie garsias kriminalines bylas. Visą mėnesį kas vakarą jis savo nešiojamajame kompiuteryje žiūrėdavo šią laidą, o ryte žavėdamasis ją atpasakodavo.
Susidariau įspūdį, jog M.Nemmouche atvyko į Siriją ne tam, kad čia mirtų kaip kankinys, o kad taptų kriminalinio šou žvaigžde.
– „Islamo valstybė“ – savotiškas realybės šou per televiziją?
– Taip. Tuo remiasi ir „Islamo valstybės“ propaganda: džihadas – puiku, be pinigų, draugės, darbo esi niekas. Ir jie žada padaryti didvyriu, nuspalvinti gyvenimą nuotykiais, duoti pinigų, moterų, leisti valdyti kitus žmones.
Jeigu būčiau nusivylęs paaulys, kuriuo niekas nesirūpina, taip pat patraukčiau į Siriją.
– Ar visi „Islamo valstybės“ kovotojai, kurie jus saugojo, buvo į visuomenės pakraštį nustumti menkystos?
– Dauguma. Pateiksiu pavyzdį. Koridoriaus gale buvo mūsų vienutė, kurioje buvo laikoma 15 žmonių. Kalašnikovu apsiginklavęs sargybinis kartą mus vieną po kito nuvedė į dušinę.
Ir sargybinis čia paprasčiausiai paliko savo ginklą. Įkaitams! Ir jo net nepasigedo!
– Ar tai nebuvo proga pabėgti?
– Problema buvo tai, kad nežinojome, kur esame. Tik numanėme, kad „Islamo valstybės“ teritorijų gilumoje. Be to, trys iš mūsų – amerikietis reporteris Jamesas Foley, danas fotografas Danielis Rye ir aš – kartą jau bandėme pabėgti.
Galiausiai visus mus sučiupo. Tiesa, man pavyko praleisti naktį dykumoje. Bet po to man labai aiškiai buvo pasakyta, kad kitąsyk geriau nebandytume sprukti.
– Ką tai reiškia?
– Nenorėčiau apie tai kalbėti.
– Tai sužadina atsiminimus?
– Tiesiog nenoriu suteikti šiems žmonėms pergalės jausmo. Jie manęs nepalaužė, nepalauš ir dabar.
Esu toks, koks buvau iki pagrobimo.
Planavo bėgti, bet nedrįso
– Jei „Islamo valstybės“ kovotojai tikrai mąsto taip primityviai, kaip teigiate, kaip tuomet paaiškinti šios grupuotės sėkmę?
– Žinoma, svarbiausių judėjimo lyderių ratui priklauso pora protingų, sumanių, gudrių žmonių.
Jie labai gerai sutaria ir atranda bendrą kalbą su įvairiais savo užimtų teritorijų klanais.
Bet „Islamo valstybės“ stiprybė – džihadistų gebėjimas pritraukti labai įvairių sluoksnių atstovus: ne tik tuos jaunuolius iš Europos, kuriuos galima vadinti smulkiais gangsteriais, bet ir paprastus žemdirbius iš Eufrato slėnio.
Įvairių kultūrų lydinys sudaro didžiąją „Islamo valstybės“ stiprybės dalį. Tai mielai demonstruojama jų vaizdo juostose.
– Ar jus, įkaitus, laikė įvairiose vietose?
– Taip. Buvau pagrobtas ar Rakoje, vėliau pervežtas į Alepą, kur ir keliavome. Čia kurį laiką buvo laikomi visi įkaitai. Kai 2014 metų pavasarį nuosaikūs maištininkai iš ten išvijo „Islamo valstybę“, mus staiga išgabeno ant sunkvežimių pakrovimo platformų.
Važiavome daugybę dienų, kol vėl atsidūrėme ar Rakoje.
– Kaip atrodė kelionė?
– Važiavome tik naktį, konvojumi. Dažniausiai laukais ir dykumų keliais, o mašinų šviesos buvo išjungtos, kad būtų išvengta oro antskrydžių. Šios kelionės metu būta nelaimingo atsitikimo.
Automobilis, kuriame sėdėjau, kaime pervažiavo vyriškį, einantį per gatvę. Tuo metu su manimi buvęs džihadistas iš Belgijos mestelėjo: „Tegul Alachas pasiima jį į savo rojų.“ Ir kelionė lyg niekur nieko tęsėsi toliau.
– Ar po nepavykusio mėginimo pabėgti negalvojote dar kartą pabandyti?
– Taip, apie tai galvojome nuolat. Bet dažniausiai mus laikė požemiuose, buvome labai saugomi ir apsupti aukštų mūrinių sienų. Galimybių iš ten pasprukti nebuvo.
Be to, net jeigu būtų pavykę, kokia kryptimi reikėjo bėgti?
Juk privalėjome kaip nors pasiekti saugesnę teritoriją. O tokia būtų pasitaikiusi už kokių šimto kilometrų. Ir ar tai pavyktų saujai baltaodžių, vilkinčių oranžinės spalvos kombinezonus?
– Ar kada nors turėjote ryšį su išoriniu pasauliu?
– Pirmą kartą žinutę galėjau pasiųsti, kai buvo išlaisvintas pirmasis mano grupės įkaitas. Po šešių savaičių paleido ir mane. O šiaip visus tuos dešimt mėnesių buvau visiškai atskirtas nuo išorinio pasaulio.
Sargybiniai pranešė tik dvi žinias: apie Nelsono Mandelos mirtį ir apie F.Hollande’o meilės romaną. Pastaroji juos itin nudžiugino.
„Štai kas atsitinka moraliniu požiūriu smukusioje šalyje“, – piktdžiugiškai paaiškino sargybiniai.
Nėra pagrindo baimintis?
– Tuoj po to, kai buvote išlaisvintas, „Islamo valstybės“ kovotojai nužudė vieną pirmųjų su jumis laikytų įkaitų.
– Pirmoji žmogžudystė jau buvo įvykdyta šešios savaitės iki mano paleidimo į laisvę.
Jie nužudė rusą Sergejų Gorbunovą. Apie jo mirtį ne iš karto buvo paskelbta viešai.
„Islamo valstybės“ kovotojai ruso sušaudymo nuotraukas panaudojo, kad mus terorizuotų ir darytų spaudimą per derybas dėl mūsų išlaisvinimo. Mane apėmė nusivylimas, nes iki tol dar turėjau vilties, kad kokiu nors būdu įmanomas susitarimas dėl mūsų visų išlaisvinimo.
– Kokiais būdais įkaitų grupė slopino ją slėgusį nepaprastai didelį stresą?
– Įvairiai. Kartais kai kurie pradėdavo ginčytis, ar, pavyzdžiui, nereikėtų dar kartą bandyti pabėgti. Maždaug trečdalis mūsų grupės įkaitų atsivertė į islamą.
– Manydami, kad tokiu būdu pagerins savo padėtį?
– Ne, sargybiniai iš pat pradžių paaiškino, kad atsivertimas į islamą mūsų likimo nepakeis. Taip ir buvo. Kai kurie įkaitai buvo išlaisvinti, bet kiti – nužudyti.
Manau, dauguma mūsų grupės įkaitų, priėmusių islamą, taip stengėsi rasti vidinių jėgų visa tai ištverti. Tai buvo dvasinis darbas.
– Ir visiškai neprarasti savitvardos?
– Į bėdą patekęs žmogus privalo kuo nors tikėti. Jam reikalingas tikėjimas.
– Kas jums suteikė jėgų?
– Mintys apie vaikus ir šeimą. Tačiau tokie apmąstymai, žinoma, suteikia ir skausmo. Jie prilygsta kankinimams.
Vėliau kai kuriuos išgyvenimus perkėliau į vaikų knygą, kurią parašiau, kai buvau išlaisvintas.
– Laisvėje gyvenate jau beveik dvejus metus. Ar patirti išgyvenimai vis dar neduoda ramybės?
– Dabar jie nebe tokie stiprūs kaip nelaisvėje.
Norėčiau įlieti šiek tiek racionalumo į svarstymus dėl „Islamo valstybės“. Jaučiu, kad daugelis žmonių yra įbauginti. O aš esu tas normalus tipas, kuris sako: „Paklausykit manęs. Pažįstu tuos niekšus. Nėra jokio pagrindo jų baimintis.“
– Turite omenyje, kad Vakarai, Europa, turėtų elgtis protingiau ir nuovokiau?
– Taip. Pavyzdžiui, pabėgėlių krizė – stiprus smūgis „Islamo valstybės“ propagandai. Pastaroji remiasi dviem teiginiais: kad geras musulmonas neturi gyventi Europoje ir kad Europa diskriminuoja musulmonus. Dėl to musulmonai turi išvykti į kalifatą.
„Islamo valstybės“ lyderiai yra apimti panašios euforijos kaip JAV įkūrėjai ar sionistai. Jie stato savo svajonių valstybę. Tačiau šimtai tūkstančių bėga iš šio tariamo rojaus. Žmonės vyksta į bedievę Europą ir bent jau Vokietijoje yra sutinkami išskėstomis rankomis!
