„Nėra pavojaus, nes nieko čia nebėra, – naujienų agentūros „The Associated Press“ žurnalistę ramino šūvių garsus tolumoje išgirdęs karys. – Nėra kovotojų, nė vienos sielos. Čia nebėra net gyvūnų. Tik betonas.“
Dabar Sirijoje paskelbtos paliaubos, tačiau Chimse kovos sustojo dar 2014 metų gegužę. Tada paskutiniai 1,2 tūkst. sužeistų sukilėlių ir civilių, išbadėjusių nuo metus trukusios apsiausties pasitraukė iš savo pozicijų.
Kruvinas Chimso miestas, anksčiau vadintas „revoliucijos sostine“ pasidavė prezidento Basharo al-Assado pajėgoms.
Kai trečiame pagal dydį Sirijos mieste valdžia vėl sugrįžo į režimo rankas, sukilėliams buvo suduotas rimtas smūgis.
Vienu metu opozicijos pajėgos kontroliavo beveik 70 proc. Chimso.
Mieste iki karo gyveno apie 1,2 mln. žmonių, bet žiaurios kovos ir vyriausybės pajėgų antskrydžiai sunaikino didžiąją dalį Chimso. O jame likę žmonės buvo marinami badu apsiausties metu, kol visiškai pasidavė.
Pasibaigus apsiausčiai daug šeimų sugrįžo apžiūrėti savo namų, tačiau daliai jų teko tik fotografuoti jų vietoje likusius griuvėsius. Tik labai maža miestiečių dalis nusprendė likti.
Kariai ir toliau patruliuoja gatvėse, kuriose griuvėsiai vietomis jau apaugę žole. Kitose vietose betono luitus dar dengia baltas pelenų sluoksnis. Sugriuvusių namų pašonėse išrikiuoti sudenginti automobiliai.
Ištisi miesto rajonai liko be parduotuvių, elektros ar vandentiekio.
Miestui atstatyti reikės milžiniškų pastangų ir lėšų, tačiau jokie darbai tikriausiai neprasidės, kol šalyje vis dar vyksta karas.
Nors paliaubos kol kas veikia, nėra prošvaisčių, kad jos padės nutraukti jau penkerius metus vykstantį konfliktą.
Tačiau ir dabar kai kurios Chimso gatvės po truputį atgyja. Baba Amro rajone moterys vaikšto su vaikais, o berniukai žaidžia futbolą gatvėje.
Kai kuriuose atstatytuose namuose gyventojai jau šluoja balkonus.
Tačiau už 300 metrų gatvę užkerta nugriuvęs elektros stulpas. Už jo plytinti rajono dalis dar neišvalyta nuo minų, tad į ją įžengti draudžiama.
Buothayna Hawlani neseniai į Chimsą sugrįžo su savo vyru ir šešiais vaikais. Jų namas buvo apiplėštas ir sudegintas. Jo sienas suvarpė kulkos, o stogas įgriuvo.
Tad šeima šiuo metu paprašė kaimyno leisti apsistoti jo apleistame name. Tačiau B.Hawlani kasdien sugrįžta į savo namą jo tvarkyti ir prižiūrėti vištų, kurios gyvena kieme.
„Mes likome be nieko, negalime net gyventi savo name. Tai labai skaudina“, – skundėsi sirė.
Tiesa, nors namai gali būti atstatyti, karo žaizdos išliks.
„Mano pusbrolis tapo kankiniu. Kaip aš galiu jiems atleisti? Ar jis mirė veltui? Tikrai ne“, – apie kovotojų nužudytą giminaitį kalbėjo B.Hawlani.
Septyniasdešimetis Abu Sameras al-Kardounas dar prisimena laikus, kai Chimsas buvo skirtingų ir tolerantiškų žmonių gyvenamas miestas.
Tačiau vėliau karas jį pavertė ekstremistų ir sukarintų grupuočių kovos lauku.
„Anksčiau čia visi gyveno kartu – musulmonai, sunitai, alavitai, krikščionys, drūzai. Niekada neklausinėjome apie žmonių religiją, – pasakojo vyras. – Prašau Dievo, kad šis nugintų problemas ir mūsų šalis ir vėl būtų tokia, kaip anksčiau.“
