Muhammadas Trabzonli, Sarah Al Zein ir Jenny Daher gimė ir augo Sirijoje. Prasidėjus karui jie, kaip ir daugelis vietos gyventojų, išgyveno netektis, slėpėsi nuo bombų sprogimo atsitiktiniuose pastatuose, o smukus ekonomikai dar atidžiau skaičiuoja savo pinigus.
Daugelis jų draugų jau paliko nuniokotą šalį ir išvyko svetur. Vieni studijuoja, kiti, gavę pabėgėlio statusą, glaudžiasi aplinkinėse valstybėse ar Europoje.
Vis dėlto šių jaunuolių trijulė bent jau artimiausiu metu išvykti neketina. Tiesa, visų jų priežastys likti – skirtingos.
Paliaubos suteikė viltį
Karas Sirijoje skaičiuoja penktuosius metus. 2011-ųjų pavasarį prasidėjęs konfliktas jau nusinešė daugiau nei 270 tūkst. žmonių gyvybę. Kasdien tūkstančiai pabėgėlių plūsta į aplinkines šalis, iš kurių tikisi pasukti į Europą, JAV ar Kanadą.
Tačiau 22 metų J.Daher studijuoja anglų literatūrą Damasko universitete, leidžia dienas su savo mylimuoju ir stengiasi nepasiduoti niūriai nuotaikai.
„Po penkerių metų gyvenimo karo pragare žmonės pradeda priprasti prie situacijos.
Būna ramių, gražių dienų, kai sprogimai ir šūviai vos girdimi, bet kartais jaučiamės lyg veiksmo filme, kai teroristinės grupuotės nusprendžia paleisti raketas į nekaltus civilius.
Gyvename sostinėje, žinoma, čia saugiau, čia įsikūrę svarbiausi valstybės objektai. Tiesą sakant, nežinau, kokia padėtis kituose Sirijos miestuose.
Žinau, kad Latakijoje ir Chomse taip pat pakankamai saugu. Ypač po to, kai vyriausybės pajėgos atkovojo Chomso pilį, kurią buvo užėmę teroristai. Pati mačiau, kaip jie atakavo civilius gyventojus“, – pasakojo mergina.
Jenny gyvena Damasko Šarki Al Tidžaros rajone, netoli raudonąja zona paskelbto sostinės priemiesčio Džobaro. Ji džiaugėsi, jog paskelbus paliaubas nebegirdi bombų ir raketų sprogimų.
„Bent jau aš negirdėjau. Dabar mieste tikrai ramiau – tikiuosi, kad tai nebus trumpalaikis susitarimas, ir Sirijoje stos taika.
Manau, tam prireiks laiko, bet mums tai suteikia geresnės ateities viltį“, – vylėsi J.Daher.
Stadionas virto baze
Su J.Daher kalbėjomės savaitės pradžioje, jai vos tik sugrįžus iš Damasko centro.
„Paskelbus paliaubas miesto gatvės pilnėja, žmonės eina pasivaikščioti, susitinka su draugais. O juk dar netgi ne savaitgalis“, – pasidžiaugė mergina.
Nors situacija Sirijoje niūri, studentė stengiasi namie nekiurksoti. Kartu su bendraamžiais ji lankosi kavinėse, restoranuose, baruose.
Prasidėjus karui šalies ekonomika gerokai smuko, tačiau jaunuoliai sukasi taupiai.
„Gyvenimas turi tęstis. Esame iš tų, kuriems patinka renginiai ir kavinės.
Čia galima rasti pigių, kuklių ir jaukių vietų, kur užtenka vos 600 Sirijos svarų (2,5 euro).
Kas gali sau leisti, vaikšto į prabangias vietas, leidžia laiką dideliuose prekybos centruose, pietauja sušių restoranuose ar itališkose užeigose.
Prieš šventes parduotuvės dirba iki vidurnakčio, nes žmonių būna labai daug. Visi nori naujų drabužių, šokolado, maisto šventėms.
Jei šventiniu laikotarpiu nori laiką leisti populiariose kavinėse, turi ateiti gana anksti ir užsiimti vietą.
Labai daug vietų dirba iki 4 valandos ryto, ypač savaitgaliais“, – pasakojo J.Daher.
Daugybė studentės draugų laisvalaikiu žaidžia krepšinį ir futbolą. Jos brolis užsiima parkūru, mieste veikia daugybė jogos studijų, taip pat rengiamos nemokamos jogos pamokos.
Tačiau sporto mėgėjai Damaske apie nacionalinį futbolo stadioną kalba liūdnai.
2001-aisiais tuometis popiežius Jonas Paulius II čia tikintiesiems laikė mišias, o po metų stadionas priėmė Vakarų Azijos futbolo federacijos čempionatą, kurio finale Irako rinktinė nugalėjo Jordaniją.
Bet dabar dar 1957 metais atidarytame 40 tūkst. vietų sporto komplekse veikia karinė bazė.
Stadionas ribojasi su Damasko priemiesčiu, kuriame vyksta susirėmimai, tad armija pavertė jį ginklų ir technikos sandėliu bei kareivinėmis.
Skatina sėsti ant dviračio
Sirijos sostinėje Damaske sveiką gyvenimo būdą ir sportą propaguoja S.Al Zein. 22-ejų mergina sukasi kaip vijurkas.
Pavyzdžiui, kai prieš pusantrų metų skaitėme apie naujus susirėmimus Sirijoje, prancūzų literatūros studentė surengė pirmąją masinę akciją „Yalla Let’s Bike“ (liet. „Pirmyn ant dviračių“).
Per kitus 18 mėnesių Sirijos sostinėje dviračių mėgėjams buvo surengti dar devyni renginiai, kurie kaskart sulaukė vis didesnio susidomėjimo.
„Siekiame plėsti dviračių kultūrą tiek tarp jaunimo, tiek tarp vyresnių vyrų ir moterų.
Norime įvairaus amžiaus, pažiūrų, aplinkos žmonėms parodyti, kad tai pigesnė, sveikesnė, saugesnė ir aplinkai nekenkianti transporto priemonė“, – „Lietuvos rytui“ aiškino S.Al Zein.
Vis dėlto studentė prisipažino, kad moteriai vienai važiuoti dviračiu Damaske – šioks toks iššūkis.
„Aš gyvenu atokesniame Damasko rajone, kuris yra civilizuotesnis nei kitos vietos. Čia galiu laisvai važinėti dviračiu nepatirdama užgauliojimų.
Moterys dažnai bijo sėsti ant dviračio dėl religinių nuostatų, visuomenės požiūrio. Todėl savo akcija taip pat skatiname lyčių lygybę“, – tvirtino studentė.
Lankosi aibėje renginių
Nemažai jos draugų tikisi gauti stipendiją ir išvykti studijuoti į užsienį, tačiau Sarah nesvajoja apie geresnį gyvenimą svetur. Šviesesnę ateitį sau ir savo šaliai ji nori kurti Sirijoje.
S.Al Zein užsimena, kad jaunųjų aktyvistų ir socialinių iniciatyvų skaičius šalyje pastaruoju metu sparčiai auga.
„Tikiu, jog gimiau čia dėl tam tikros priežasties – kad kurčiau geresnę visuomenę, keisčiau nusistovėjusias normas, karo metu padėčiau tiesti taikos tiltus. Negaliu tiesiog išvykti ir palikti puikių atsiminimų, draugų, šeimos.
Žinoma, kitose Sirijos vietose yra kitaip, bet mano gyvenimo karas labai stipriai nepalietė.
Gyvenu saugioje vietoje, esu jaunas žmogus, su draugais darantis gerus dalykus.
Tiesa, prieš keletą mėnesių atsidūriau pavojingoje situacijoje.
Ėjau gatve ir išgirdau didžiulį bombos sprogimą. Jis buvo taip arti! Puoliau į paniką ir įbėgau slėptis į artimiausią pastatą. Niekada nepamiršiu tos akimirkos.
Tačiau suprantu, kad tai niekis, palyginti su tuo, ką išgyvena mano tautiečiai kituose miestuose ir tie, kurie prarado savo artimuosius. Karo metu niekas nesijaučia saugiai“, – svarstė Sarah.
Mergina prieš kelerius metus nustojo žiūrėti televiziją ir sekti politines naujienas. Jos tikslas – skatinti kultūrinį gyvenimą Damaske.
Ir į mūsų pokalbį prie kompiuterio ji atbėgo iš naujos knygos aptarimo.
Sarah nuolat kviečiama į įvairius renginius – klasikinės muzikos koncertą Damasko operos teatre, džiazo koncertą, naujos parodos atidarymą.
Antrąją straipsnio dalį skaitykite rytoj portale lrytas.lt
