Frankfurte įsikūręs Berlyno naujienų agentūros operatoriumi dirbantis lietuvis turėjo užduotį surinkti kuo daugiau medžiagos apie situaciją metro stotyje, kur antradienį nugriaudėjo žmonių gyvybes nusinešęs sprogimas.
– Jūs į Briuselį iš Frankfurto vykote automobiliu?
– Taip, nuolat kelyje klausiau radijo. Į Frankfurto, Diuseldorfo ir Kelno oro uostus leidosi lėktuvai, kurie turėjo skristi į Briuselį. Vokietijos policija sutelkė gausias pajėgas priimant ir tikrinant keleivius.
– Kada atvažiavote į Briuselį?
– Vakar 14 val. po pietų jau buvau Briuselyje, tiesa, vykti teko per Olandiją. Niekas sienų tarp Belgijos ir Olandijos nesaugojo, mus aplenkė tik trys pareigūnai su motociklais, o kelias buvo visai tuščias. Privažiavus Briuselį kelyje buvo ženklai, kad važiuoti oro uosto kryptimi negalima, o pats oro uostas yra prie žiedinio kelio.
– Kokia situacija mieste?
– Automobilių buvo labai mažai ir privažiavęs tunelį, kuris veda į miesto centrą, bet dabar buvo uždarytas, buvau priverstas sekti paskui policijos automobilius su švyturėliais. Turėjau užduotį filmuoti tai, kas vyksta prie metro stoties, nes kadrų iš oro uosto jau turėjome.
Atvykęs prie Europos Komisijos pamačiau, kad gausiai renkasi žurnalistai, o žmonės iš pastatų buvo tik išleidžiami, į vidų patekti buvo neįmanoma. Pamačiau apie 30 policijos pareigūnų, kurie skubiai bėgo į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, teko juos vytis. Paskui paaiškėjo, kad tai veikiausiai buvo netikras pavojaus signalas. Visos požeminės aikštelės, esančios aplink ES institucijų pastatus, buvo nuodugniai tikrinamos.
– Ar pavyko patekti į metro stotį, kur vyko sprogimas?
– Pavyko prieiti maždaug 100 metrų atstumu. Policijos pareigūnai buvo aptvėrę teritoriją ir žurnalistų neleido artyn. Jie mandagiai prašė trauktis. Policijos pareigūnai skydais buvo uždengę tą teritoriją, iš kurios buvo išgabenami aukų kūnai. Pareigūnai neleido filmuoti proceso, kaip išnešamos aukos.
Visur ant šaligatvių buvo daug kraujo, nespėta jo nuplauti. Šiandien Briuselyje lyja, tad veikiausiai šie tragedijos pėdsakai jau nuplauti. Šiandien vietos, kuriose nugriaudėjo sprogimai, tebėra uždarytos. Traukiniai pro metro stotį, kurioje įvyko sprogimas, važiuoja nesustodami.
– Ar žurnalistai, kurie dirbo įvykio vietoje, jautėsi saugūs?
– Jų buvo labai daug, dalis bandė prieiti arčiau sprogimo centro, ieškojo, kaip patekti ant stogų ir balkonų. Šiandien mane nustebino tai, kad pareigūnai stabdo įtartinus žmones, prašo parodyti dokumentus, juos apklausia.
Tai vyko ir mano viešbutyje. Pareigūnai tiesiog stabdė žmones gatvėje ir vedėsi į viešbučio fojė, kur vykdė apklausas.
– Ar buvote mieste naktį?
– Taip, buvau porą kartų išėjęs iš viešbučio, bet viskas buvo ramu. Tik keletą kartų aidėjo greitosios pagalbos automobilių sirenos.
– Kokios vietinių gyventojų nuotaikos?
– Važinėjau su taksistu, kuris yra atvykęs iš Maroko. Taksistas pasakojo, kad yra prieš bet kokias teroro atakas ir pridūrė, kad išpuolius planavę teroristai jau padarė viską, ką galėjo.
Anot jo, musulmoniškame rajone gyvenantys teroristai visa tai ketino padaryti Paryžiuje, bet užspeisti Belgijos policijos suprato, kad jiems iki Prancūzijos sostinės nuvykti nepavyks, tad sprogdino Briuselyje.
Vietiniai musulmonai yra labai pasipiktinę ir smerkia teroristus. Jie nori gyventi ir dirbti taikiai. Klausiau taksisto, ką jis mano apie kitų išpuolių tikimybę, jis man atsakė, kad tai, ko gero, yra viskas, ką ekstremistai galėjo padaryti. Pasakojo, kad trys bombos buvo paruoštos sprogdinti siekiant atkartoti Paryžiaus teroro aktus.
– Koks rytas išaušo Briuselyje?
– Rytas ramus, žmonės bando grįžti prie kasdienių darbų. Gatvėse jau ne tiek daug pareigūnų, ginkluotų automatais, kur kas mažiau matyti ir karių.
– Ar mieste jaučiatės saugiai? Kiek ilgai planuojate likti Briuselyje?
– Taip. Jaučiuosi visiškai saugus. Briuselyje planuoju pabūti iki ketvirtadienio vakaro.
– Jūs esate dirbęs daugelyje karštųjų taškų. Kuo šių dienų terorizmas panašus į tuos teroro aktus, kurie vyko Čečėnijos ir Rusijos karo metu?
– Briuselio įvykiai labai panašūs į tai, kas rudenį nutiko Paryžiuje. Tuo metu man teko dirbti Prancūzijos sostinėje. Čia viskas taip pat, kaip Paryžiuje, tik mažiau aukų ir brutalumo, mažiau panikos. Policija ir kariuomenė dirba ne taip agresyviai, kaip Paryžiuje.
Įvykius Maskvos teatre, Beslano mokykloje ar Paryžiuje ir Briuselyje vienija tai, kad teroro aktus įvykdė būtent su islamu susiję teroristai.
Daug metų dirbau karštuosiuose taškuose ir pastebiu, kad kuo toliau, tuo sunkiau suprasti, kuris musulmonas yra radikalus, o kuris – ne.
– Kodėl anksčiau tai suvokti buvo lengviau?
– Anksčiau jie daugiau reiškėsi. Pavyzdžiui, Čečėnijoje vykdavo šariato teismai, bausdavo už alkoholizmą, daužydavo lazdomis kojų padus, o dabar viskas kitaip: keli vaikinai gyvena musulmoniškame rajone, užsisako picos, geria kavą, nevartoja alkoholio, netriukšmauja ir net kaimynai nežino, ką jie planuoja, niekas nežino, kas dedasi jų galvose.
Atsakomybę už išpuolį Sirijoje prisiėmė „Islamo valstybė“, bet dažniau kalbama apie tai, kad dažniausiai verbuojami teroristai yra Europoje gimę ir jos šalių pilietybes turintys jauni musulmonai. Kur slypi didžiausias pavojus?
Europiečiai nieko nežino, kas vyksta islamo pasaulyje. Europa turi integruoti musulmonus. Teroro aktams pasiryžta atstumti, neintegruoti žmonės. Juk čečėnas Šamilis Basajevas buvo paprastas kompiuterių pardavėjas Maskvoje, kol neįsitraukė į terorizmą. Europiečiai dar nesuvokia, kad jie nepažįsta islamo civilizacijos.
– Bet panašu, kad šiuo metu Europa elgiasi gana pasyviai?
– Taip, mane labai stebina Vokietijos pozicija. Jie sako: „Taip, pas mus atvažiavo milijonas, taip, pas mus jie gauna ginklų, bet jie čia nieko nesprogdins, nes nori gyventi ramiai.“
Vokiečiai įsitikinę, kad pas juos nieko blogo negali nutikti.
– Po Briuselio ir Paryžiaus, jūsų nuomone, kur gali įvykti kitos atakos?
– Grėsmių yra visur, bet aplink Vokietiją tikrai yra padidintos rizikos zona. Iš čia patogu išvažiuoti ir vėl grįžti.
