Gal atsakyti į šiuos klausimus mums padės istorinė patirtis, klausia Jaroslavas Korobatovas portale kompravda.eu/daily.ru.
Broliai Vaineriai (Arkadijus ir Georgijus, rašytojai, detektyvų meistrai, daugelio knygų ir kino scenarijų bendraautoriai. – Red.) taikliai pastebėjo: negirdėtų nusikaltimų nebūna. Kažkas panašaus kažkur kažkada jau yra atsitikę. Ir mes gerai prisimename, kad prieš islamiškąjį terorizmą egzistavo kitas ne mažesnio masto destruktyvus reiškinys – revoliucinis teroras Rusijoje.
Jo mastas buvo neįtikėtinas: nuo 1901-ųjų iki 1911-ųjų metų, surengus teroro išpuolius, buvo nužudyta ir sužeista apie 17 tūkstančių žmonių. Bet prieš revoliuciją teroro banga atslūgo...
Viena iš rusiškojo terorizmo ištakų tyrėjų yra Maskvos valstybinio universiteto ekonomikos mokyklos socialinių ir humanitarinių mokslų katedros docentė (buvusi Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos akademijos vadovaujanti mokslo darbuotoja) Jekaterina Ščerbakova.
Į savižudžių sprogdintojų gretas veržiasi atskalūnai
– Iš karto reikia paaiškinti, kad tai ne tik skirtingos epochos ir skirtinga ideologija, – sako J.Ščerbakova. – Narodovolcai ir eserai naudojo individualų politinį terorą, kurio aukomis tapdavo konkretūs valdžios atstovai. Šių laikų teroristai rengia eilinių taikių gyventojų masines žudynes. Anuomet revoliucionieriai aukodavosi: jie puikiai suvokė, kad bus arba nužudyti teroro akto metu, arba nubausti mirtimi teismo sprendimu. Šiandieniniai teroristai dažniausiai niekuo nerizikuoja: juk bombą galima susprogdinti per atstumą, būnant visiškai saugioje vietoje.
– Bet ar galima išskirti bendrus paveldimus asmenybės bruožus tų žmonių, kurie potencialiai tam yra pasirengę?
– Bendra tai, kad jie neturi ką prarasti. Revoliucionierius, žinoma, įkvėpdavo kilni idėja. Bet jeigu pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad tai irgi buvo atskalūnai. Jie negalėjo sau rasti visuomenėje nišos. Tipiškas pavyzdys – pirmasis rusų teroristas Karakozovas. Tai mokslų nebaigęs studentas, jis atvažiavo į Peterburgą iš Penzos provincijos. Už nesusimokėjimą už mokslą buvo išmestas iš universiteto. Kaip jis galėjo užsidirbti mokslams? Tik iš kapeikinių privačių pamokų. Bet tada jam būtų reikėję ištisas dienas, nuo ryto iki vakaro, repetitoriauti, o tada jį būtų išbraukę iš studentų sąrašo jau už nepažangumą. Grįžti į Penzą jis nenorėjo. Dirbti rankomis jokio darbo jis nemokėjo. Tačiau jis ne paprasčiausiai liko be vietos gyvenime – jis dar turėjo idėjų. Jis suspėjo perskaityti kažkiek knygų!
– Bet jeigu mes kalbame apie Paryžiaus ar Belgijos teroristus: jie gi gyveno iš Prancūzijos ir Belgijos valstybės pašalpų. Ir tikrai ne paskutinę duonos plutą krimto....
– Esmė ne duonos plutoje, o savirealizacijos (savasties suvokimo. – Red.) galimybėje. Jeigu žmogus turi įdomų darbą ar paniręs į mokslus, jei jis brangina šeimą ir vaikus – jis šimtą kartų pagalvos prieš užsidėdamas šahido diržą. O šitiems meilės gyvenimui nėra. O čia atsiranda svarbus dalykas, kuris leis jiems pademonstruoti savo išskirtinumą! Kas juos gali sustabdyti?
– Kas šiuos žmones gali sustabdyti? Jėga, žiaurumas, įtikinėjimas?
– Iš pradžių valdžia privalo neskatinti jų griebtis radikalių priemonių. Paimkime kad ir Verą Figner, ją gi „Liaudies laisvės“ žvaigžde padarė valdžios kvailumas. V.Figner pradėjo nuo to, kad mėgino gydyti ir mokyti valstiečių vaikus. Minties apie revoliucionierės darbą tuomet nebuvo. Tai buvo širdies polėkis. Ji metė Ciuricho universitetą ir išvažiavo su seserimi į kaimą. Bet daug kam trukdė dviejų sąžinę turinčių žmonių buvimas kaime. Jas pradėjo guiti. Pirmas skundą parašė tėvelis, vietinės cerkvės šventikas: į Dievą netiki, caro negerbia. Jas išgrūdo iš kaimo... galų gale viskas baigėsi imperatoriaus Aleksandro II nužudymu.
– Savižudis sprogdintojas – tai įtikinėjimų ir manipuliacijų auka ar tai dažniausia pačio žmogaus pasirinkimas?
– Jeigu kalbame apie XIX–XX amžiaus pradžią, tai jie patys buvo pasirengę mirti už idėją. O jei kalbėsime apie šiandieninius teroristus, aš nesu tikra, kad ir čia taip pat. Turint galvoje šiuolaikinius metodus, žmonėms galima įteigti ką tik nori. Ir svarbiausia, kad smegenis galima praplauti net išprususiems, mąstantiems žmonėms. Na, o jei žmogus pats galvoti neįpratęs, iš jo galima lipdyti kaip iš plastilino.
– Kokios žmogaus širdies stygos paliečiamos, kad jis būtų priverstas priimti tokį sprendimą?
– Tai labai individualu, kas ką labiau domina: meilė Tėvynei ar Dievui, kovos su pasauliniu blogiu ar kovos už visa tai, kas gera, prieš visa tai, kas bloga, idėja (kaip teroro aktų organizatoriai manipuliuoja savižudžių sprogdintojų sąmone – žr. skyrelį „O tuo metu“).
Kodėl teroristai nekovojo prieš masines represijas?
– Kodėl revoliucinis teroras išsikvėpė dar iki revoliucijos pradžios? Ar šis receptas gali būti pritaikomas dabartinėmis sąlygomis?
– Tai, kad kovinės organizacijos praktiškai nustojo egzistuoti – didžiulis politinės policijos ir politinės provokacijos nuopelnas. Į teroristų grupes buvo infiltruoti agentai, kurie kartas nuo karto darė taip, kad teroro išpuoliai būtų neveiksmingi. Maža to, teroras kaip kovos forma buvo diskredituotas ir jo patrauklumas naujos kartos akyse sumažėjo beveik iki nulio. Po to, kai tapo žinoma, jog eserų Karinės organizacijos vadovas Azefas buvo apmokamas policijos agentas, daugelis romantikų ūmai pasitraukė iš aktyvios veiklos. Aukotis liaudies labui – prašom, o tapti išdavystės auka nenorėjo niekas. Ir mūsų saugumo pajėgos privalo dirbti šia kryptimi dar efektyviau, nei Rusijos imperijos politinė policija. Mūsuose reikalinga gera politinė prognozė, kad mes būtume per žingsnį priekyje ir galėtume užkirsti kelią išpuoliams.
– Visada domino klausimas: kada po revoliucijos prasidėjo masinės represijos, valdžios savivalės buvo žymiai daugiau, nei prie caro. Kur gi dingo žmonės, kurie už liaudį buvo pasiryžę paaukoti gyvybę? Teroro aktų juk nebuvo, bent jau plataus masto...
– Pirma, šie žmonės buvo išskinti dar per revoliuciją. Tai, vis dėlto, vienetinės prekės. Politinis teroras, bent jau tuo laikotarpiu, galėjo tapti tam tikra mada. Bet žmonės, kurie ėjo vykdyti teroro akto tam, kad dalyvautų madingoje srovėje, nebuvo tvirtai apsisprendę. O antra, teroro aktai kaip priemonė daryti spaudimą valdžiai veikia tik tuo atveju, jei tai valdžiai žmonių gyvybė turi kokią nors vertę. Prieš totalitarinį režimą šis būdas neveiksmingas.
Kaip įskiepijamas noras tapti gyva bomba
Voriko universiteto profesorius Markas Harrisonas pamėgino suvokti, kaip pasikeičia teroristo sprogdintojo sąmonė. Mokslininkas pabrėžė, kad teroristai paprastai yra niekuo neišsiskiriantys jaunuoliai. Jie dažniausiai prastai suvokia tas idėjas, dėl kurių aukoja savo gyvybes.
Kas juos verčia taip elgtis? Pasirodo, kad visai ne nusivylimas. Jų sąmonėje formuojamas netikros tapatybės jausmas.
Paimkime kad ir paauglių savižudybes. Dažnai būna, kad mergina aistringai trokšta tapti fotomodeliu, bet yra negraži. Paprastai laikui bėgant ji išmoks gyventi pasaulyje tokia, kokia yra. Bet būna, kad egoistiškas paauglys nenori susitaikyti su savimi tokiu, koks yra. Jam lengviau pasitraukti iš gyvenimo, kadangi tada nebebus kūno, kuris iš tikrųjų jam nepriklauso ir nepatinka. O štai jo puikusis ir unikalusis virtualusis „aš“ liks.
Būsimam teroristui taip pat kalama į galvą jo išskirtinumo idėja. Jam vis įkyriai kartojama apie jo ypatingą tikėjimo kankinio misiją. Apie tai, kad jis yra pasirinktasis religinės tiesos nešėjas.
Pilkai „pelytei“ arba eiliniam trejetukininkui perspektyvos išsiskirti iš pilkos masės ir tapti „pateptuoju“ – saldūs nuodai, kurie apnuodija smegenis. Kai jis pripras prie savojo Mesijo vaidmens (paruošimo etapas gali trukti apie metus), tada atsidurs to paties paauglio padėtyje.
Norėdamas išlikti gyvas jis turi atsisakyti pats savęs, savo kaip ypatingo asmens statuso ir pripažinti, kad yra niekam tikęs žmogus, nepateisinęs vyresniųjų kolegų lūkesčių.
Antrasis variantas – eiti ir susisprogdinti, jaučiantis supermenu. Paryžiaus ir Belgijos savižudžiai sprogdintojai pasirinko antrąjį kelią.
Teroro aktų ekonomika
Verslas panaudojant savižudžius sprogdintojus – neįtikėtinai pelningas dalykas
Rusijos imperijos slaptajai policijai (vadinamajai ochrankai. – Red.) pavyko infiltruoti į teroristų revoliucionierių grupes dešimtis savo agentų-provokatorių. Garsiausias iš jų buvo eserų Karinės organizacijos vadovas Jevno Azefas. Jis sumaniai žaidė dvigubą žaidimą.
Viena vertus, jis įdavė policijai daugybę savo bendražygių. O kita vertus (kad nebūtų išaiškintas) slapta nuo „ochrankos“ rengė ir vykdė didelį atgarsį visuomenėje turėjusius teroro aktus. Jo grupei priskiriamos vidaus reikalų ministro ir žandarų korpuso vadovo V.Plėvės bei Maskvos generalgubernatoriaus didžiojo kunigaikščio Sergijaus Aleksandrovičiaus žmogžudystės...
Kodėl J.Azefas išdavinėjo vienus ir žudė kitus? Jį domino tik pinigai. Jo alga, kurią gaudavo iš „ochrankos“, pavertus dabartiniais pinigais, buvo daugiau kaip 1,5 milijono rublių (19,5 tūkst. eurų). Be to, jo žinioje buvo Karinės organizacijos kasa. Ten irgi buvo kaupiami didžiuliai pinigai.
Pavyzdžiui, norėdamas suorganizuoti pasikėsinimą į imperatorių Nikolajų II, J. Azefas nusprendė inžinieriui Sergejui Buchalo padedant pagaminti aeroplaną. Jo gamybai jis gavo sumą, ekvivalentišką 50-iai milijonų dabartinių rublių (apie 650 tūkst. eurų). Pasikėsinta nebuvo, pinigai išgaravo...
J.Azefą demaskavus visuomenė pradėjo tikėti, kad teroro aktus organizuodavo ne kilniaširdžiai nutrūktgalviai, o nešvarios sąžinės žmonės. Kovinių grupių nariais norinčių tapti žmonių srautas smarkiai sumažėjo. Galima tik įsivaizduoti, kokiais didžiuliais pinigais disponuoja pastarųjų teroro aktų organizatoriai. Kiek milijonų nusėda jų kišenėse? Sunku pasakyti. Tačiau verslas panaudojant apmulkintus naivius islamo kankinius, be jokios abejonės, neįtikėtinai pelningas dalykas.
Sekso ekskursija į „aną pasaulį“
Teroristų savižudžių panaudojimo taktiką pirmasis istorijoje parengė asasinų karalystės įkūrėjas Hassanas-i Sabbahas. Ši valstybė atsirado XI amžiuje dabartinio Irano, Sirijos ir Libano teritorijoje. Kalnų tvirtovėje Alamuto slėnyje Hassanas-i Sabbahas įkūrė diversantų rengimo mokyklą. Kad fanatikai nebijotų mirti, buvo sugalvota paprasta ir veiksminga metodika. Būsimiems teroristams rengdavo ekskursijas į ... „aną pasaulį“.
O iš tikrųjų kandidatui prikimšdavo narkotikų ir „sapnuojantį“ perkeldavo į dirbtinai sukurtą „rojaus sodą“. Ten vynas tekėjo upėmis, stalai lūžo nuo skanėstų, o puolusios moterys vaizdavo rojaus mergeles – hurijas ir meilinosi vėplai karžygiui.
Ir tuo pačiu jį įtikinėjo, kad po to, kai jis žus mūšyje su netikėliais kitatikiais, jis tuojau pat sugrįš į šią jaukią kompaniją. Po to asasinui vėl duodavo narkotikų dozę, ir kada jis užmigdavo, nunešdavo atgal į kareivines. Po šio žavaus „išdūrimo“ teroristai jau nebebijodavo mirti ir buvo pasirengę įvykdyti bet kokį savo vado įsakymą.
Parengė Leonas Grybauskas
