Ką apie šį įsisenėjusį konfliktą mano dviejų šalių atstovai, reziduojantys mūsų šalyje?
Interviu „Lietuvos ryto“ dienraščiui Azerbaidžano respublikos ambasadorius Hasanas Mammadzada prieš kelis mėnesius sakė, kad atsirita nauja smurto banga. Pokalbio metu su kritinės būklės šalies ambasadoriumi buvo jausti nerimas. Ir ne be reikalo – blogiausi lūkesčiai išsipildė.
– Regionas, kuriame yra Azerbaidžanas, labai neramus. Kaip vertinate Azerbaidžano padėtį, aplink siaučiant geopolitinėms audroms?
– Visada blogai, kai netoli dega žemė. Beje, Azerbaidžaną vargu ar galima laikyti Turkijos kaimynu. Sovietų diktatorius Josifas Stalinas taip perbraižė Pietų Kaukazo žemėlapį, kad Azerbaidžaną su Turkija sieja tik siauras Nachičevanės anklavo rėželis.
Štai jūs Lietuvoje sukate galvas, kaip bus su pabėgėliais iš Artimųjų Rytų?
O mūsų šalis jau 25 metus ir net ilgiau glaudžia nuo persekiojimų, žudynių pabėgusius žmones. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje priglaudėme pabėgėlius iš Vidurinės Azijos, turkus mecchetus, kuriuos išvarė uzbekai.
Kai liepsnojo Čečėnijos karas, gelbėjome čečėnus, ingušus. Azerbaidžane dabar gyvena 250 tūkstančių pabėgėlių iš Armėnijos, 760 tūkstančių iš Armėnijos okupuotų Azerbaidžano sričių perkeltų žmonių.
Mūsų didžiausias rūpestis – atkurti valstybės teritorinį vientisumą taikiu būdu, bet tokio būdo galimybės baigia išsisemti.
– Lietuva toli nuo Kaukazo, mums sunku suvokti kruvinos nesantaikos tarp armėnų ir azerbaidžaniečių tautų priežastis. Nejaugi viską lemia tik kultūriniai ir religiniai skirtumai? Nejaugi nėra galimybių susitarti šiais laikais, XXI amžiui įsibėgėjus?
– Ne, čia ne religiniai ir kultūriniai skirtumai lemia! Be abejo, skirtumų yra, bet Azerbaidžanas – pasaulietinė valstybė. Baku ir dabar gyvena 30 tūkstančių armėnų, o centre stovi armėnų krikščionių bažnyčia, veikianti.
Progų susitarti buvo ne viena, bet jos išslysdavo labai mįslingomis aplinkybėmis. Dar 1997-aisiais tuomečiam Armėnijos prezidentui Levonui Ter-Petrosianui pasiūlėme kompromisą: jeigu Armėnijos armija pasitrauktų iš okupuotų rajonų, mes sutinkame Kalnų Karabacho sritį pripažinti neutralia teritorija 100 metų.
Tada atidarome sienas, vėl draugaujame, prekiaujame. L.Ter-Petrosianas sutiko, bet pralaimėjo rinkimus ir daugiau niekada nebeiškilo į politikos paviršių.
1999-aisiais panašus susitarimas buvo beveik pasiektas su nauja Armėnijos valdžia. Bet ir vėl – į Armėnijos parlamentą įsiveržė paslaptingi teroristai, nušovė premjerą, kelis parlamentarus. Kažkas labai nenori, kad nesantaika Kaukaze baigtųsi.
– Gal tas „kažkas“ yra Rusija, labai aktyviai įsikišanti į konfliktų sūkurį Kaukaze, kaip Gruzijos atveju?
– Azerbaidžano santykiai su Rusija dabar geri. Nemanau, kad ji yra kaltininkė. Anksčiau, žinoma, visko būta. Azerbaidžanas juk buvo pirmoji posovietinė valstybė, kuri išvijo Sovietų armiją, dar 1992 metais. Išėjo su visa ginkluote, o armėnams viską paliko.
1997 metais Rusija buvo suteikusi Armėnijai 1 mlrd. JAV dolerių paramą ginklams įsigyti.
Mums nerimą kelia pasyvi Vakarų laikysena. Taip, ir ESBO, ir ES struktūros, Jungtinių tautų organizacija (JTO) yra pasmerkusi Azerbaidžano teritorijų okupaciją. Bet tik žodžiais, po kurių nesekė realūs veiksmai.
Apginti Ukrainos teritorinį vientisumą Vakarai ėmėsi ryžtingų žingsnių – paskelbė sankcijas Rusijai. Bet juk ir Azerbaidžane tokia pati padėtis – ir nieko nesiimama. Jaučiame, kad kažkodėl taikomi dvigubi standartai.
– Iš šalies tikrai sunku perprasti interesų sampyną tokiame regione, kaip Kaukazas. Didelė tikimybė suklysti ir ypač net ir netyčia užgauti jautrias vienos ar kitos pusės stygas. Kokia padėtis Kalnų Karabache dabar, jūsų požiūriu?
– Kraštas sugriautas, skurstantis, atskirtas nuo pasaulio. Kad jums, lietuviams, būtų aiškiau, palyginsiu tarpukario Lietuvos ir Azerbaidžano dabartinę padėtį. Nuo Lietuvos tarpukariu buvo atplėšti Vilniaus ir Klaipėdos kraštai. Juos siekėte susigrąžinti bet kokia kaina ir pagaliau pavyko.
Dabar Azerbaidžane tokios nuotaikos, kokios buvo ano meto Lietuvoje, kai lietuviai skandavo: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“.
Vakarams pats laikas žodžius patvirtinti veiksmais, paspausti Armėniją, kad ji sėstų prie derybų stalo pasirengusi grąžinti mūsų žemes, kurias užgrobė.
Mes – už taikų konflikto sprendimą. Bet kantrybė gali baigtis. Tada reikia turėti omenyje, jog Azerbaidžano tik karinis biudžetas toks, koks visas Armėnijos biudžetas.
* * *
Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Ara Avazianas sako, kad ginkluotas konfliktas tarp Azerbaidžano ir Kalnų Karabacho jau rimsta.
- Kas vyksta regione?
– Balandžio 5-osios vakare ugnis nutraukta. Susitarimas pasiektas tarpininkaujant ESBO Minsko grupės šalims bei kitoms Europos Sąjungos valstybėms.
Įtakos turėjo ir tarptautinių organizacijų dalyvavimas. Esame dėkingi Lietuvos užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, kuris telefonu susisiekė su Armėnijos užsienio reikalų ministru Edvardu Nalbandyanu. Armėnija yra šio susitarimo stabilumo garantas.
- Kas kaltas dėl kilusių susišaudymų?
– Neabejotinai Azerbaidžanas. Tos šalies gynybos ministras, kiti pareigūnai ir žiniasklaidos priemonės patvirtino faktą, kad puolimą pradėjo Azerbaidžanas. Ši valstybė buvo ankstesnio karo iniciatorius ir dabar iš naujo sukėlė susirėmimus.
- Ar konflikte Kalnų Karabache dalyvavo Armėnijos piliečiai ir kiek jų ten yra?
– Ten dalyvavo Armėnijos savanoriai. Ambasados žiniomis, jų ten nuvyko apie tūkstantį prasidėjus naujam konfliktui. Kiek žmonių dar tebėra konflikto zonoje, duomenų dar neturime.
- Kaip savanoriai iš Armėnijos buvo nugabenti į Kalnų Karabachą? Ar jiems ten atsidurti padėjo valstybė?
– Jie patys nuvažiavo autobusais. Savanoriška nevyriausybinė gynimo organizacija susikūrė per pirmąjį karą, kai Azerbaidžanas užpuolė Kalnų Karabachą. Veikloje dalyvauja keli tūkstančiai žmonių. Tai labai aktyvi visuomeninė organizacija.
- Ar yra žuvusių per susišaudymus?
– Azerbaidžanas tvirtina, kad žuvo 30 žmonių, o Armėnijos žiniomis – žuvusiųjų daugiau negu 300.
- Koks tikslas Azerbaidžanui būti pulti Kalnų Karabachą? Argi tuo nėra suinteresuota Rusija?
– Rusija pirmoji pasiūlė nutraukti karo veiksmus, dalyvavo sprendžiant konfliktą ir prisidėjo prie susitarimų nutraukti ugnį. Azerbaidžanas turėjo tikslą išvaryti armėnus iš Kalnų Karabacho. Vienintelė šalis, kuri skatino Kalnų Karabacho konfliktą, yra Turkija.
