Šią savaitę Rusijos socialiniuose tinkluose ir įvairiuose interneto forumuose vyko įdomios diskusijos, kurias pakurstė Kaukazo regione atsinaujinę susirėmimai.
Buvo žmonių, kurie klausinėjo, ar Kalnų Karabache nereikėtų samdomų karių. Domėtasi, kokių specialybių reikėtų, kiek tokiems kariniams samdiniams būtų mokama.
Tačiau po keturias dienas trukusių įnirtingų susirėmimų neramiame Kaukazo regione susitarta dėl paliaubų, kurios, nors ir trapios, bet vis dar laikosi. Todėl ir savo paslaugas siūliusių samdomų kariškių, regis, neprireikė.
„Jei kalbėtume ciniškai, tai buvo kariūkštis. Bet jis galėjo labai išsiplėsti, jei būtų prisijungę savanoriai iš kitų šalių.
Daug turkų galėjo stoti į Azerbaidžano pusę. O į Armėniją, esu įsitikinęs, būtų telkiami samdiniai iš Rusijos“, – svarstė Maskvos žurnalistas, Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių karštųjų taškų ekspertas.
Žurnalisto minimi Rusijos samdiniai – už pinigus dirbantys kariškiai, kurie jau turi patirties ir Sirijoje, ir Rytų Ukrainoje bei Kryme. Tiktai ar jų darbu džiaugiasi Kremlius?
Atsirado nežinomų dalinių
Dar prieš keletą metų Rusijoje samdiniais dirbo į atsargą išėję sovietų armijos karininkai ir seržantai. Jie nemokėjo ir nenorėjo daryti nieko kita, kaip tik kariauti už pinigus.
Prie jų šliejosi Rusijos karštųjų regionų jaunimas. Antai Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas neseniai prisipažino, kad čečėnai samdiniai ankstesniais metais dalyvavo kariniuose veiksmuose Kalnų Karabache.
Beje, šių samdytų kariškių buvo abiejų konfliktuojančių pusių – armėnų ir azerbaidžaniečių – ginkluotosiose pajėgose. Tiesa, armėnai tai atkakliai neigė: neva su jais musulmonų nebuvo.
Tačiau prieš trejus metus Sirijoje atsirado kitas karinis junginys „Slavianskij korpus“ („Slavų korpusas“). Jį sudarė 267 kariniai samdiniai – daugiausia rusai.
Oficialiai jų uždavinys buvo kariaujančios Sirijos Arabų Respublikos naftos telkinių ir naftotiekių apsauga. Tačiau paaiškėjo, kad šie samdomi kariai dalyvavo susirėmimuose ir su „Islamo valstybės“ kovotojais.
O vėliau, kaip pranešė nepriklausomos Rusijos žiniasklaidos priemonės, daugelis šių samdinių Kryme atliko „mandagių žmonių“ (arba kitaip žaliųjų žmogeliukų) vaidmenį ir nuginklavo ukrainiečių karines bazes.
Įžengė į Ukrainą
2014-aisiais Pietryčių Ukrainoje atsirado iki tol buvęs nežinomas, gerai ginkluotas ir apsirūpinęs dalinys.
Dabar jis vadinamas „Čiastnaja vojenaja kompanija Vagnera“ („Privati karinė Vagnerio bendrovė“) – trumpiau „ČVK Vagnera“.
Kaip rašo Sankt Peterburgo laikraštis „Fontanka“, žmogus, kurio pravardė buvo Vagneris, tarnavo Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos (GRU) specialiojo dalinio būriuose.
Tikrasis jo vardas ir pavardė – Dmitrijus Utkinas. Turėdamas papulkininkio laipsnį buvo išleistas į atsargą. Nuo tada vyras pagal sutartį darbavosi pavojinguose rajonuose, saugojo laivus nuo piratų užpuolimo.
2013 metų rugsėjį šis samdinys kartu su „Slavianskij korpus“ pirmą kartą apsilankė Sirijoje. Tuo metu jis dar nebuvo vadas ir niekas jo nevadino Vagneriu. Patosu nuspalvintą pravardę jis parsivežė po komandiruotės į Siriją.
Vyro įkurta „Čiastnaja vojenaja kompanija Vagnera“ pirmąjį savo darbą atliko Kryme. Grupė nuginkluodavo ukrainiečių bazes, įvesdavo „rusišką tvarką“.
Šį darbą vyras prisimena su ilgesiu: malonus klimatas, gyvenimas ne apkasuose, o ir rizika gana aiški.
Samdomas būrys greitai augo: į karinę bendrovę netrukus įstojo profesionalių karių iš visos šalies. Vienus traukė atlyginimai, kiti atėjo ideologiniais sumetimais.
Kiekvienas į tarnybą įstojęs kariškis pasirašė sutartį, kuri buvo tik simbolinė: buvo aišku, kad jei kas bloga atsitiktų, pinigų pagal ją iš „darbdavio“ nebūtų įmanoma išsireikalauti.
Finansavimas – miglotas
Garantijų kariškiams nebuvo, tačiau „Čiastnaja vojenaja kompanija Vagnera“ viliojo taip pateikdama savo reputaciją: „Tikslus piniginis atsiskaitymas, jokių apgaulių. Įdėti dideli pinigai, solidi amunicija, rimtas pasirengimas.“
Taigi kai niekur nešaudydavo, karinės bendrovės vyrai užsiimdavo naujokų mokymu. Iš pradžių treniruočių bazė buvo Rostovo srityje, paskui perkelta netoli Krasnodaro.
Tvirtinama, kad „Čiastnaja vojenaja kompanija Vagnera“ mokėjo 80 tūkst. rublių (daugiau kaip tūkstantį eurų) per mėnesį, jei buvai užnugaryje – poilsio metu ir tobulindamasis. O 120–180 tūkst. rublių (1,5–2,3 tūkst. eurų) atseikėdavo esantiems priešakinėse linijose – t.y. dalyvaujantiems mūšiuose. Ir pridėdavo po 60 tūkst. rublių (773 eurus) už kiekvieną savaitę, praleistą kovojant.
Sutartis buvo sudaroma metams. Įprastas darbo režimas – mėnuo tarnyboje, 10 dienų namie. Gyvenimo kaina – pažadėtieji papildomi 3 mln. rublių (38,6 tūkst. eurų) šeimai.
Iš kur atkeliaudavo karinei kompanijai skirti pinigai, neaišku.
Kaip rašė dienraštis „Fontanka“, finansavimas – didžiausia „Čiastnaja vojenaja kompanija Vagnera“ paslaptis.
Dauguma samdinių nežinojo net savo vado pavardės, tik vardą. O apie tai, kas jiems moka, neturėjo absoliučiai jokios informacijos.
Keitė kovos lauką
Tvirtinama, kad po Krymo Vagnerio suburti samdiniai persikėlė į Rytų Ukrainą.
Kokiuose mūšiuose ten dalyvavo, sunku sužinoti, nes viskas įslaptinta.
Iš padrikų duomenų ir informacijos nuotrupų galima suprasti, kad ši kompanija dalyvavo ir įvedant tvarką nepripažintos Luhansko respublikos kariuomenės daliniuose, kazokų junginiuose, kai jie tapo nekontroliuojami.
„Iš pradžių prie Luhansko buvo švarus darbas, nukreiptas į priešą. O po to teko viduje konstitucinę tvarką įvesti – šukuoti per plačiai užsimojusius vadus ir kazokėlius“, – aiškino samdiniai.
Kai Rytų Ukrainoje mūšiai aprimo, „Čiastnaja vojenaja kompanija Vagnera“ nusibeldė į Siriją.
Apie tenykštį darbą kovotojai pasakojo nedetalizuodami: „Ką ten veikėme? Buvome pirmoji banga. Koregavome aviacijos ir artilerijos ugnį, išstūmėme priešą. Paskui mus žvaliai įžengdavo specialusis Sirijos dalinys, o po jo – Rusijos televizijos žurnalistai su kameromis ir pertraukdami vienas kitą ėmė iš jų interviu.“
Kiek šios kompanijos kovotojų žuvo Sirijoje, gali pasakyti jo kadrų skyrius, pats Vagneris ar prezidento administracijos skyrius, rengiantis įsakus apie apdovanojimus po mirties, rašo „Fontanka“. Žurnalistai kalba apie dešimtis.
Bendrovė, 2015-ųjų rugsėjį įžengusi į Siriją, ją paliko tų pačių metų gruodžio pabaigoje, bet kaip sako grįžusieji: iš 93 karių gyvų ir nesužeistų teliko trečdalis.
Dokumentais patvirtinti aukas sudėtinga, nes net vieno būrio kovotojai ne visada žino vienas kito pavardes ir vardus.
Oficialiai jų nėra
Smalsumas – nepageidaujamas samdinio bruožas. Dauguma jų net nežino, su kuo petys į petį kovojo. Nekalbama ir apie tai, kas turėjo kokį darbą, profesiją.
Oficialiai Rusijoje neegzistuoja jokių samdomų armijų, o už dalyvavimą jose numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Bet 2012 metų balandį tuo metu dar premjero pareigas ėjęs dabartinis prezidentas Vladimiras Putinas, atsakydamas į Valstybės Dūmos deputatų klausimus, pareiškė, kad dėl „Privačios karinės Vagnerio bendrovės“ sukūrimo galima pagalvoti, ar nevertėtų įstatymo keisti.
2014-ųjų rudenį Valstybės Dūmai buvo pateiktas įstatymo projektas dėl privačių profesionalių karinių bendrovių legalizavimo.
Tiesa, jos būtų buvusios skirtos Rusijos pareigūnams už Rusijos Federacijos ribų saugoti nesikišant į konfliktus. Taip pat naftotiekiams, jūriniams laivams saugoti ir kitokiems uždaviniams, kurie nesusiję su dalyvavimu kautynėse, vykdyti.
Tačiau šis dokumentas iki šiol guli neišnagrinėtas, o Rusijos vyriausybė tokias privačias karines organizacijas vis dar vertina nepalankiai.
Net teigiama, kad iš Sirijos grįžus „Slavianskij korpus“ samdiniams jų vadą sulaikė Rusijos Federalinė saugumo tarnyba ir nubaudė už kariškių įdarbinimą. Regis, samdinių darbas Sirijoje nesutapo su Kremliaus vizija.
Vis dėlto kalbama, kad kandidatų į Vagnerio suburtą samdinių bendrovę daugiau, nei yra laisvų vietų jiems priimti.
Į leidinio „Fontanka“ žurnalisto klausimą, kas verčia žmones rizikuoti gyvybe dėl 240 tūkst. rublių (per 3 tūkst. eurų) per mėnesį, vienas samdomų kovotojų atsakė labai liūdnai.
„Išskyrus Maskvą ir Sankt Peterburgą, niekur nėra jokio darbo. Jei pasiseks, 15–20 tūkst. rublių (193–257 eurai) per mėnesį laikomi neblogais pinigais, o produktų kainos tokios, tarsi gyventume Antarktidoje. Jeigu privačios karinės kompanijos būtų oficialios kaip užsienyje, būtų nuostabu. O savo šalyje esame niekas ir bevardžiai“, – kalbėjo vienas samdinys.
