Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho yra vienas iš kruviniausių susidūrimų ne tik šiame regione, bet ir visoje posovietinėje erdvėje.
Nuo pat jo pradžios 1988 m. pasirodė įvairūs aiškinimai: nemažai mokslininkų akcentavo politinius ir ekonominius faktorius, tuo metu kiti nagrinėjo konflikto genezę dar iki Kaukazo prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Visgi verta nepamiršti ir Rusijos įtakos Kalnų Karabacho konflikte.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo išaugęs Azerbaidžano – Armėnijos konfliktas pasiglemžė daugiau nei 30 tūkst. žmonių gyvybę.
Bendras Prancūzijos, Rusijos ir JAV bandymas sutaikyti dvi Pietų Kaukazo valstybes taikos derybomis nepasiteisino. Armėnija laikosi pozicijos, jog krikščionys armėnai po Azerbaidžano nepriklausomybės paskelbimo turi teisę gintis nuo musulmonų azerų, tuo tarpu azerbaidžaniečiai laikosi teritorinio vientisumo principo.
Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais Azerbaidžane būta pokyčių – stebimas ekonomikos augimas naftos išteklių dėka. Baku pritraukia dideles užsienio investicijas, o tuo naudodamasis Ilhamas Alijevas stiprina savo valstybės kariuomenę. 2015 metais Azerbaidžanas skyrė 4,8 milijardų JAV dolerių kariuomenei, tai sudaro visą Armėnijos biudžetą.
Tad, matyt, nėra netikėta, jog Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas prieš metus pareiškė, kad kaimyninė valstybė pereina į naują puolimo lygį, pasitelkdama gausiai aprūpintą kariuomenę. Tuo tarpu Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mammadiarovas 70-osios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijos metu kaltino armėnus dėl okupuotų Azerbaidžano teritorijų teigdamas, jog po 1994 m. paliaubų sutarties Armėnija užėmė 17% Azerbaidžano teritorijos.
Į šį konfliktą yra įsipainiojusios ir kaimyninės valstybės. Rusija turi karinę bazę Armėnijoje, abi valstybės yra pasirašiusios tarpusavio gynybos sutartį. Visgi didžioji kaimynė parduoda ginklus ne tik Armėnijai, bet ir Azerbaidžanui. Turkija, kuri yra NATO narė, palaikydama Azerbaidžaną, yra uždariusi sienas su Armėnija.
Apskritai santykiai tarp Pietų Kaukazo ir Rusijos, lyginant regiono valstybių santykius su Europos Sąjunga, skiriasi dramatiškai. ES pasirodė jau po Sovietų Sąjungos žlugimo, tuo tarpu Rusijos įtakos regione esama jau porą šimtmečių, ji čia įsitvirtino dar po Gruzijos užkariavimo 1801 metais.
Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, naivu tikėtis, kad Rusija nebeturi jokių užmačių Pietų Kaukazo regione, tai tik įrodė 2008 m. Gruzijos – Rusijos konfliktas. Didžioji kaimynė naudoja gana paprastą ir atpažįstamą strategiją „skaldyk ir valdyk“, kai teritorijas bandoma kontroliuoti palaikant separatistinius judėjimus.
Puikūs to pavyzdžiai – Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos, kurioms Rusijos daroma įtaka silpnina Gruziją, o tuo pačiu ir visą Pietų Kaukazo regioną.
Rusija dar 1993 m. JT Saugumo Taryboje teigė turinti teisę būti regionine jėga buvusiose Sovietų Sąjungos teritorijose, o tai, pasak jos, įmanoma tik užtikrinus galimybę Rusijos kariuomenei laisvai judėti jose.
Tokią veikimo strategiją galima pavadinti „kietosios galios instrumentu“, kai karinė galia naudojama siekiant išsaugoti įtaką Pietų Kaukaze. Beje, tokia taktika pasiteisino aneksuojant Krymą. Verta išskirti ir „minkštosios galios instrumentą“, kuomet Rusija, pasitelkdama dujas, naftą ir energetinius šaltinius bando daryti įtaką ne tik Pietų Kaukazui, bet ir kitoms buvusioms Sovietų Sąjungos narėms.
Švedijos politologas Bertil Nygren taip pat išskiria „socialinius ir kultūrinius instrumentus“, kai Rusija gina savo piliečius, spaudą, televiziją ir radiją rusų kalba regione.
Rusijos santykiai su Armėnija ir Azerbaidžanu gana gerai atsiskleidžia būtent Kalnų Karabacho konflikte. Bendra Armėnijos prorusiška pozicija gali būti aiškinama atsižvelgiant į šalies gaunamą Rusijos palaikymą konflikte su Azerbaidžanu ir apskritai didelę Rusijos įtaką šiai Kaukazo valstybei.
Be to, kadangi Azerbaidžanas kariniu požiūriu daug stipresnis, Armėnija neturi kitos išeities kaip tik palaikyti glaudžius santykius su Rusija. Ne veltui šioje Pietų Kaukazo valstybėje įkurta ir Rusijos karinė bazė, o šalis visada reiškia paramą didžiajai kaimynei tarptautinėse organizacijose. Tarsi atsilygindama Rusija bando užtikrinti politinį ir ekonominį Armėnijos saugumą.
Rusijos – Azerbaidžano santykiai tuo tarpu nėra tokie draugiški kaip su Armėnija. Rusija, palaikydama pastarąją Kalnų Karabacho konflikte, prarado įtaką Azerbaidžane. Šis atsisakė Rusijos siūlymo šalies teritorijoje dislokuoti savo karius, nepritarta bendros įmonės kūrimui naftai Pietų Kaukaze išgauti.
Būtent turima nafta ir dujos Azerbaidžanui leidžia būti nepriklausomam nuo Rusijos, šių gamtinių išteklių suteikiamo savarankiškumo pagrindu ir bandoma derėtis ne tik su didžiąja kaimyne, bet ir su Europos Sąjunga.
Apskritai verta atkreipti dėmesį į tai, jog po Sovietų Sąjungos žlugimo pati Rusija Kaukazo teritoriją mato kaip vientisą regioną: nėra skaidymo į Šiaurės ir Pietų Kaukazo valstybes.
Visgi dirbtinė koncepcinė dviejų regionų idėja atsirado dėl pačios Rusijos negebėjimo įsitvirtinti Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane, skirtingai nei Šiaurės Kaukaze. Turint omenyje Rusijos norą išsaugoti įtaką buvusiose sovietinėse valstybėse, jos vaidmuo Kalnų Karabacho konflikte neturėtų mažėti – bandoma įgyti kuo didesnius svertus. Jėgų išskaidymo politika leidžia Rusijai būti pagrindine žaidėja Armėnijos – Azerbaidžano santykiuose.
Kokia nauda Rusijai įšaldyti ne tik Kalnų Karabacho konfliktą, bet ir palaikyti kvazivalstybių Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybes? Susiskaldymo regione palaikymas leidžia silpninti ne tik Armėniją bei Azerbaidžaną, bet ir visą Pietų Kaukazo regioną.
Rusija nėra suinteresuota, jog visos trys valstybės taptų ekonomiškai turtingos ir politiškai stabilios. Būtent kaimyninių valstybių stabilumas kelia didžiausią grėsmę Rusijai: tautos Šiaurės Kaukaze gali pasukti didžiajai kaimynei nepalankiu didesnio savarankiškumo keliu, ką gruzinai, armėnai ir azerbaidžaniečiai padarė prieš porą dešimtmečių – bandyti labiau atsiriboti nuo Rusijos įtakos.
