Lietuvos Šaulių sąjungos paramos ukrainiečiams grupės vadovas Haroldas Daublys Ukrainoje lankėsi daugiau nei dešimt kartų.
O prieš porą dienų jis sutiko ir į Lietuvą iš šios karo draskomos šalies atvykusių vaikų grupę. Kaip pats tikino, dalis jų kare neteko savo tėvų, todėl labai svarbu parodyti, kad jie nėra vieni.
Neteko tėvų
Sekmadienį į Lietuvą atskrido 16 vaikų iš Ukrainos. Dviejų suaugusiųjų lydima grupė Lietuvoje praleis devynias dienas. Dalyvaujami Šaulių sąjungos organizuojamoje stovykloje, jie galės ne tik pabendrauti su savo bendraamžiais, bet ir bent trumpam pabėgti nuo juos užgriuvusių nelaimių.
14-18 metų paauglius iš Kijevo, Žytomyro, Charkovo bei Donecko sričių karas Ukrainoje palietė tiesiogiai. Vieni jų neteko savo artimųjų dar per Maidano įvykius, kiti jau prasidėjus karui Ukrainos rytuose.
„Vaikus iš Ukrainos Šaulių sąjunga į Lietuvą pakvietė jau trečius metus iš eilės.
Po Maidano įvykių Šaulių sąjunga aktyviai remia ukrainiečius. Taip gimė mintis pakviesti nukentėjusių per Maidano įvykius vaikus į stovyklas Lietuvoje. Vėliau, prasidėjus kariniams veiksmams Ukrainos rytuose, į Lietuvą pakvietėme ir karių ar iš tų teritorijų pasitraukti turėjusių šeimų vaikus.
Visi jie – iš socialiai pažeidžiamos aplinkos, vienaip ar kitaip nukentėję nuo karo Ukrainoje. Ir šį kartą pas mus atvyksta vaikai dėl karo netekę tėvų“, – portalui lrytas.lt pasakojo H.Daublys.
Lietuvoje, pasak paramos ukrainiečiams grupės vadovo, vaikams norima parodyti, kaip atrodo yra laisva ir taiki šalis. O ir jie labai noriai atvyksta pasisvečiuoti mūsų šalyje, mat daugeliui jų tai – pirma kelionė į užsienį.
„Netgi negalime priimti visų norinčių. Nieko nuostabaus – juk jiems tas pats, kas mums prieš daugiau nei dvidešimt metų – galimybė pirmą kartą išvykti į užsienio stovyklą. Didžioji tų vaikų dalis nebuvo nuvykę netgi į Kijevą, ką jau kalbėti apie užsienio šalis. Vaikai atvažiuoja į Lietuvą pamatyti, kaip jie kada nors ateityje gyvens. Jie tikisi, kad gyvenimas pagerės“, – sakė H.Daublys.
Į Lietuvą atvykstantys ukrainiečiai džiaugiasi atrandantys naujų draugų, stengiasi linksmai praleisti laiką. Tačiau kartais karo ir netekčių paliktų randų nepaslėpsi.
„Turėjome įvairiausių situacijų. Netgi tokių, kai iš Ukrainos atvykę vaikai Lietuvoje, pamatę karinį transportą, stebėdavo aplinką ir norėdavo slėptis. Vaikai yra jautresni stresinėse situacijose, tad būtent iš to galima nuspėti, kad jie susidūrė su tragiškais išgyvenimais.
Dalis jų yra iš nepasiturinčių šeimų, dėl ko taip pat tenka atsidurti situacijose, spaudžiančiose širdį. Kai išgirsti, kad vaikas norėtų nupirkti lauktuvių savo šeimos nariams, bet neturi nė euro, be abejo, tai spaudžia širdį. Turėjome tokią situaciją praėjusiais metais. Iš mažo kaimelio atvyko mergina, jos mama turi menkai apmokamą darbą, tėvas žuvo. Šeimos pajamos maždaug 50 eurų per mėnesį“, – pasakojo H.Daublys.
Lietuvoje, pasak pašnekovo, stengiamasi, kad vaikai „atsijungtų“ nuo savo rūpesčių: „Norime parodyti jiems dėmesį. Siekiame, kad jie suprastų, jog Ukraina yra ne viena – remiame ją, palaikome“.
„Niekieno“ zona
Prieš porą mėnesių su parama Šaulių sąjungos atstovai vyko į Ukrainą. Kaip patys tikino, rytinėje šalies dalyje karas vyksta „pilnu tempu“.
„Visur daug kariškių. Gyvenimas smarkiai pasikeitęs. Pagrindiniai logistikos centrai buvo Luhanske ir Donecke, kurie dabar yra užimti separatistų, todėl reikia ieškoti kitų kelių, kuriais būtų vežami visi reikalingi daiktai į Rytuose esančius miestelius ir kaimus.
Kariškiai jaučiasi tvirčiau, kontroliuoja padėtį. Tačiau daug kas yra sugriauta. Kariškiams teko be valdžios pagalbos netgi registruoti gimusius vaikus ar santuokas.
Teko kurti naujas institucijas, steigti ligonines, darželius ar mokyklas, nes dalis jų liko separatistų užimtose teritorijose“, – paaiškino H.Daublys.
Ukrainoje žuvusiųjų ir sužeistųjų kare šeimomis rūpinasi savanorių armija. Tiesa, jų pajėgumai irgi nėra beribiai. Ukrainoje gyvena 40 mln. žmonių, skaičiuojama, kad 2 mln. iš jų yra „vidaus pabėgėliai“ – turėjo priverstinai palikti savo namus ir keltis į kitą vietą. Todėl visiems pagelbėti yra sudėtinga.
„Buvome miestelyje, kuris pusantrų metų buvo „niekieno zonoje“ – tarp Ukrainos karių ir separatistų valdomų teritorijų. Dabar į jį įžengė ukrainiečiai ir imasi viską tvarkyti iš pagrindų. Miestelyje pusantrų metu nebuvo net kaimo parduotuvės. Tik dabar ruošiamasi ją atidaryti.
Nėra ir vaikų darželio, kas daugeliui atrodo elementaru. Štai mūsų šalyje visi tėvai supranta, kad kiekvienam vaikui turi būti užtikrinta vieta vaikų darželyje, dėl to kyla daug ginčų. Tačiau karo zonoje gyvenimas kitoks – ten nėra to, kas mums įprasta ir sutinkama kasdien. Mokytis tie vaikai irgi neturi kur, tik dabar miestelyje viskas pradedama kurti.
Tokiose vietose gyventojai negali sulaukti ir medicinos pagalbos. Ligoninių ten nėra, greitoji taip pat nevažiuoja“, – pasakojo H.Daublys.
Svajonė – gyventi ramiai
Nors kai kuriems ukrainiečiams ir dabar tenka gyventi apšaudomose teritorijose, kraustytis iš ten jie neplanuoja. Esą nelabai turi kur, o ir pagalbos nesitiki sulaukti. Didžiausia svajonė – negirdėti šaudymo.
„Jie daugiau nei 20 metų gyveno valstybėje, kurioje valdžia buvo korumpuota ir vogė viską, ką tik galėjo. Jiems sudėtinga tikėti, kad prasidėjus kariniam konfliktui valdžia jais pasirūpins.
Jie sako: „Šiandien nešaudo, jau smagu gyventi“. Tačiau jie tiki savo šalimi, miestais, miesteliais ir nė už ką nenori jų palikti. Jie laukia kol baigsis karas ir vėl bus galima ramiai gyventi, nesitraukia net iš apšaudomų teritorijų. Sako neturintys kur eiti“, – sakė Šaulių sąjungos narys.
