Didelio dėmesio sulaukęs bandymas įvykdyti karinį perversmą Turkijoje praėjusį savaitgalį analizuojamas pagal tą pačią schemą. Kokios čia yra versijos?
Perversmo vykdytojai ar bent jau tie, ką dabartinė Turkijos valdžia kaltina įvykdžius perversmą šalyje, yra žinomi. Po to, kai prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas išlaikė valdžią, prasidėjo griežti valymai kariuomenės struktūrose ir teisėsaugoje.
Kiekvieną valandą skaičius asmenų, kurie buvo apkaltinti dalyvavimu perversme ar bent jo palaikymu vis auga, tačiau jau šiandien galima sakyti, kad tai bene vienas didžiausių valymų pastarųjų dešimtmečių Turkijos istorijoje.
Jis aiškiai pranoks to paties R.Erdogano įvykdytą valymą po 2008-2013 metais įvykdyto teismo proceso prieš taip vadinamą slaptą Ergenekon grupuotę. Tada 2013 m. buvo nuteisti 275 asmenys, įskaitant kariuomenės vadovybės narius, žurnalistus, opozicijos politikus. Jie visi irgi buvo apkaltinti galimo perversmo prieš R.Erdoganą organizavimu.
Bet 2016 m. Aukščiausiasis šalies teismas pripažino, jog nepakanka įrodymų šiems asmenims laikyti už grotų, todėl jie buvo paleisti R.Erdoganas to, matyt, neužmiršo.
Po nepavykusio pučo šį savaitgalį jis pareiškė, kad Dievas suteikė galimybę išvalyti Turkijos valdžią nuo netinkamų asmenų. Į karinį perversmą neįsivėlė aukščiausieji kariuomenės vadai, nes R.Erdoganas buvo sustatęs į šias pareigas jam ištikimus asmenis. Bet aukšto rango karininkai, įskaitant prezidento patarėją, tapo pučistais.
Vis dėlto, pareiškus kaltinimus dėl dalyvavimo puče armijos žmonėms, R. Erdoganas neužmiršo ir teisėjų. Suimta jau yra apie 6 tūkstančiai armijos atstovų, iš jų 103 generolai ir admirolai. Už grotų norima pasodinti ir apie 3 tūkst. teisėjų. Iš pareigų be to, pašalinta apie 9 tūkst. valstybės pareigūnų, iš jų apie 8 tūkst. karininkų.
Dauguma sulaukia kaltinimų ne tik už savo veiklą pučo metu, bet ir už dalyvavimą judėjime, kuriam vadovauja šiuo metu JAV gyvenantis islamo dvasininkas Fethullah Giulen. R.Erdogano ir jo šalininkų nuomone, dėl to teisėjai neleido pabaigti iki galo proceso prieš Ergenekon grupuotę, kadangi patys joje arba dalyvavo arba rėmė.
Iki 2013 m. ir F.Gullenas buvo R.Erdogano šalininkas. Jo pagalba buvo labai svarbi pastarajam įtvirtinant savo valdžią šalyje. Tačiau 2013 m. prasidėjo antikorupcinės bylos prieš įtakingus R.Erdogano nuosaikios islamistinės partijos „Teisingumas ir plėtra“ politikus. R.Erdoganas ir jo šalininkai apkaltino F. Gullen vadovaujant šiems procesams per jam ištikimus teisėjus ir prokurorus. Dabar atėjo metas jų atsikratyti.
Dėl pučo R.Erdoganas apkaltino T.Gulleną. Prezidentas tvirtino, kad visos karinio perversmo gijos veda į JAV, į Pensilvaniją. Kai kurie Turkijos Vyriausybės nariai labai konkrečiai bedė pirštu į JAV tvirtindami, kad ši šalis gali stovėti ar bent jau žinojo apie karinio pučo organizavimą. Vienu iš jų argumentu yra ir tai, kad prie karinio perversmo prisidėjo karininkai iš karinės bazės Turkijoje, kur JAV turi labai svarų žodį. Iš šios bazės sąjungininkai vykdo oro antskrydžius prieš „Islamo valstybę“. Iš šios bazės pakilę naikintuvai skrido ir į Marmarį, kur buvo Turkijos prezidentas.
Vašingtonas neigia bet kokį savo galimą dalyvavimą puče , kaip ir Pensilvanijoje gyvenantis F.Gullenas. Turkijos prezidentas reikalauja išduoti jo šaliai F.Gulleną, kas tarnautų ir įrodymu, jog Vašingtonas nedangsto F.Gulleno. Pastarasis kurį laiką priešinosi tokiai įvykių eigai, bet dabar sako, kad sutiktų būti išduotas, jeigu būtų garantuotas jam objektyvus teismo procesas, gal stebint tarptautinei bendruomenei.
Girdėdama kai kurių Turkijos valdžios atstovų kaltinimus Vašingtonui dėl galimo dalyvavimo kariniame puče prieš R. Erdoganą, šią versiją, kaip labiausiai jų nuomone, teisingą, plačiai skelbia ir Rusijos žiniasklaida bei analitikai. Jie dažnai kartoja Turkijos politikų argumentus ir vienu žodžiu tvirtina, kad po tokių veiksmų R. Erdoganas neturės kito kelio kaip atsisukti veidu į Rusiją, su kuria santykiai buvo pašliję po to, kai Turkijos pilotas numušė Rusijos karinį lėktuvą, kaip tvirtina kirtus Turkijos sieną. Primena, kad rugpjūčio mėnesį turėtų įvykti Rusijos ir Turkijos vadovų susitikimas.
Kad būtent F.Gulleno judėjimo nariai buvo suinteresuoti santykių pabloginimu su Rusija, šios šalies analitikų teigimu, rodo ir faktas, jog karinis turkų pilotas, numušęs rusų lėktuvą, taip pat dalyvavo šioje organizacijoje, o dabar prisidėjo prie pučo.
Beje, prieš keletą savaičių R.Erdoganas padarė keletą labai ryžtingų, bet gana netikėtų žingsnių užsienio politikoje, kurie irgi galėjo turėti savo pasekmes. Jis atsiprašė prezidento V.Putino už numuštą Rusijos karinį lėktuvą, pareiškė, kad yra pasirengęs svarstyti glaudesnius santykius su Izraeliu, su kuriuo buvo susipykęs po Gazos įvykių ir davė suvokti, kad yra pasirengęs apriboti ryšius su islamistais , tiek nuosaikiaisiais tiek ir susibūrusiais į Al-Nusra Frontą, kuriuos dėl to ir apsupo dabar Sirijos pajėgos, remiant Rusijai, šiauriniame Sirijos mieste Alepe, netoli Turkijos.
Būgštavimų, kad Turkija, NATO narė, gali atsisukti į Rusiją neslepia ir Vakarų šalys. O Turkija buvo labai svarbi Šiaurės aljanso šalis iki Sirijos įvykių Juodosios jūros regione. Sirijos įvykių kontekste Turkija labai svarbi, projektuojant ir Vakarų šalių veiksmus šiame regione. Bet čia dalyvauja ir daugiau žaidėjų, ne tik NATO šalys bei Rusija.
Pavyzdžiui, kai pirmomis pučo valandomis pasklido informacija, kad R. Erdoganas yra nuverstas, Damaske ir kitur Sirijoje, kur valdo prezidentas Basharas al-Assadas, kilo džiaugsmo banga. Jie kaltino R.Erdoganą parama islamistams kovoje prieš Damaską. Priešingai, valstybės, kurios taip pat dalyvavo kovos fronte prieš prezidentą Assadą, tokios, kaip Saudo Arabija bei Kuveitas, labai būgštavo dėl R. Erdogano nušalinimo.
Įvairios nuotaikos kilo ir kitose regiono valstybėse. R.Erdoganas buvo, kaip rakštis dabartiniam Egipto prezidentui generolui Abdul Fatah Al Sisi, nes visada palaikė jo nuverstą islamo partijos „Musulmonų brolija“ lyderį Mohamedą Mursi. Todėl pasirodė informacija, kad ir Egiptas bei Jungtiniai Arabų Emiratai, o taip pat su šiomis šalimis susiję karininkai galėjo būti suinteresuoti R.Erdogano nušalinimu, nes šios valstybės vienu iš rimčiausių priešų laiko organizaciją „Musulmonų brolija“.
Bet yra ir dar viena versija, kuri primena greičiau „sąmokslo teoriją“. Ši versija sako, jog tai pats R.Erdoganas galėjo inscenizuoti šį perversmą, siekdamas turėti laisvas rankas ir visuomenės paramą, formuojant valdžios vertikalę pagal savo poreikius.
Šia versijai palanki informacija yra tai, ką pasakė eurokomisaras Johanessas Hanas. Jis teigė, kad nepatikimų asmenų sąrašai gulėjo Turkijos aukščiausios valdžios stalčiuose dar iki pučo, o tada galima spėti, kad reikėjo tik preteksto tam įgyvendinti.
Šiai versijai palanki ir informacija apie tai, kaip stebuklingai išsigelbėjo nuo mirties arba suėmimo tiek šalies prezidentas, tiek ir premjeras. Suimti prezidentą viešbutyje Marmaryje, Turkijos kurorte kariuomenės daliniai vėlavo apie pusvalandį. Vėliau prezidento lėktuvą iš Marmario lydėjo du kariniai maištininkų lėktuvai, bet jie nesiryžo šalies vadovo lėktuvo numušti. O, kodėl pučistai nesuėmė premjero, iki šiol yra labai daug spėliojama. Viskas kol kas yra suverčiama mistiniam stebuklui.
Kaip ten bebuvo, aišku tik tiek, kad R.Erdogano valdoma Turkija po šio nepavykusio pučo bus daug labiau autoritarinė, o jos užsienio politika kol kas gana nenuspėjama. O tai ir kelia daugiausia nerimo Vakarų pasaulyje, svarstant, kokia bus ši NATO šalis.
