Kaip ten bebūtų buvę, galime kliautis tik Senuoju Testamentu, kuris, žinia, kaip istorinis šaltinis nėra pats labiausiai patikimas. Todėl tiesiog pabandysime palyginti du karinius perversmus, įvykusius šalyse, kurios, šiaip ar taip, yra mūsų turistų taip pamėgtos, kad nuo pigių viešbučių-viskas-įskaičiuota jų neatgraso nei perversmai, nei riaušės.
O kadangi viena iš jų, Turkija, dar yra ir mūsų dabartinė sąjungininkė NATO ir potenciali tolimos (ir vis labiau tolstančios) ateities sąjungininkė ES, tokia lyginamoji analizė darosi dar aktualesnė.
Taigi, pirmasis karinis perversmas buvo prieš trejetą metų, kai demokratiškai išrinktas Egipto prezidentas Mohammedas Morsi tiek nusibodo savo rinkėjams, kad vyriausiasis kariuomenės vadas Abdelis Fattahas el-Sisi pamatė akivaizdų šansą išnaudoti šį nuobodulį.
Sekė ultimatumas prezidentui susitarti su demonstrantais „arba kitaip bus...:“, po to sandoris su teisėjų luomą atstovaujančiu Konstitucinio teismo pirmininku Adly Mansouru, ir Morsi, kartu su visa „Musulmonų brolija“ pateko iš pradžių į teismų suolus, o po to ir už grotų. Sprendžiant iš paskesnių pasaulio galybių reakcijos – viskas tvarkoje, demokratija triumfuoja.
Šviežiausias bandymas papildyti karinių perversmų istoriją vyko kone lygiai po trijų metų Turkijoje, šalyje, kur tokie užsiėmimai ilgą laiką buvo neatsiejama politinio proceso dalis. Lyg ir labai panašūs perversmo dėmenys.
Irgi bent pusei visuomenės savo autoritariniais polinkiais nusibodęs, o šliaužiančia islamizacija ir gąsdinantis prezidentas Ercepas Erdoganas, irgi tylus kariškių ir teisėjų aljansas, tačiau baigtis visiškai kitokia. Turkijos kariuomenė, paskutinis kemalizmo bastionas, visiškai demoralizuota, Erdoganas sėkmingai triuškina paskutinius aktyvius režimo priešininkus. Sprendžiant iš paskesnių prezidentų ir užsienio reikalų ministrų visame margame sviete pareiškimų – viskas tvarkoje, demokratija triumfuoja.
Čia nesinori plėstis į tai, kaip Turkijos kariuomenė, per savo istoriją vertusi daugiau vyriausybių, nei jų demokratiškai išrinkta, galėjo taip nusivažiuoti, kad perversmą organizavo atsainiau nei bet kuri rimta firma naujo produkto pristatymą.
Lygiai kaip ir nesinori to aiškinti tuo, kad prisidėjo ne visi kariškiai, kad socialiniai tinklai padėjo mobilizuotis režimo simpatikams.
Nes tada reiktų laužyti galvą ties visiškai nesuprantamais sprendimais užtverti judėjimą per Bosforą viena kryptimi, o palikti jį laisvą kita, dar labiau nesuprantamais Parlamento rūmų bombardavimais, patį žemiausia reitingą turinčio TV kanalo okupacija, nesugebėjimu areštuoti bent vieną Turkijos lyderį ar kitomis nesąmonėmis, verčiančiomis arba abejoti pietinio NATO flango karine kompetencija, arba kurti įvairias sąmokslo teorijas.
Nesiplėsime ir ties tuo, kiek šitas pučas arba pučo farsas gali atsiliepti Turkijos ateičiai, jos santykiams su kaimynams, NATO ir Europos Sąjunga. Kadangi vargu, ar aiškią tokios perspektyvos viziją turi tiek dabartinis režimas, tiek jo priešininkai. Greičiau tai panašus į Egipto valdžios atvejį noras plaukti mažiausio pasipriešinimo link, paspaudžiant daugiau ten, kur išeina, atidedant spaudimą ten, kur nepavyksta.
Norisi daugiau plėstis ties klausimu, kuris pats užsidavė kiekvieno perversmo aprašymo finale. Aprašant užsienio reakcijas. Pasirodo, netgi šiais laikais, kai nors ir tyliau, nors ir pusbalsiu, tačiau bent jau ne visiškai pianissimo kalbama apie rinkimus, kaip vienintelį legitimų būdą keisti valdžią, apie universalias demokratijos vertybes, apie būtinybę gerbti rinkėjų suteiktą mandatą, yra įmanoma vieną ir tą patį dalyką vertinti visiškai skirtingai.
Ir tada iškyla kitas klausimas – o kaip būtų buvę reaguota į sėkmingą pučą Turkijoje? Irgi – viskas tvarkoje, demokratija triumfuoja?
Ir jeigu yra taip, tai gal verčiau tegul ne fortissimo, tegul tik pusbalsiu, bet bent jau sąžiningai pripažinkime, kad šiandienos sumautame pasaulyje, kuris darosi vis mažiau prognozuojamas, elementarūs nuogi interesai yra ne mažiau svarbūs už vertybes.
Ir kai rinktis tenka tarp blogo ir blogo, renkiesi tą blogį, kuris nugalėjo. Nes tiesiog su juo reiks dirbti. Ir kad visuomet naudinga bent jau šiek tiek palaukti. Nes tie kaimyniniai karaliai, kurie paskubėjo pripažinti Omri teisetu Izraelio monarchu, būtų baisiai apsijuokę jau po savaitės, kai jis sudegė savo paties rūmuose.
