Į visų rūšių žiniasklaidą vos ne kasdien plūsta pasigyrimai apie išradimus karinėje technikoje, puikuojasi moderniausi bombonešiai, jau nebepramušami tankai, vietoj karių – apsiginklavę robotai, o apie komunikacijų kontrolę moksleiviai geriau paaiškina negu profesoriai.
Tačiau ką visos tos naujovės reiškia močiutei išėjusiai į promenadą su anūkais Nicoje? Iki dantų apsiginklavusios valstybės tokios galingos, o nesugeba apsaugoti elementariausios miesto šventės. Teroristams nereikia kosminių galių, pakanka skutimosi peiliuko lėktuve, vilkiko, kirvio vagone, prie savižudžio pritvirtintos savadarbės granatos.
Ir šimtai lavonų Europos viduryje – ir ne tik joje. Po terakto vienas ir tas pats siužetas: kančia valstybės vadovų veiduose, biblinės tonacijos pasipiktinimo tekstas, apgailestavimai, kad dar ne viskas kovoje su velniu gerai, patikinimai imtis griežtų ir dar griežtesnių priemonių.
Po dviejų savaičių pradedama pamiršti, kažkokie pokemonai pasirodo esą įdomesnis dalykas, vėl naujas teroro aktas ir vėl ta pati malda. Močiutė su anūkėmis jau palaidota, tik iš kokios nors nuotraukos akyse matosi klausimas: tokie galingi ir tokie silpni. Kontrastas tarp mūsų demonstruojamų galių, sugebėjimų, pasiryžimų ir realios situacijos labai didelis.
Kas atsitiko Nicoje? Paprasčiausios viešo saugumo klaidos, už kurių slypi kokios nors policijos nuovados vadovo klausimas: o kodėl mes vieni tai turime daryti, jeigu yra struktūros, kurios tikriausiai yra atsakingos už terorizmo prevenciją? Taip, struktūrų kautynėse su terorizmu Europoje daug, tiek tiesioginėje kovoje, tiek žvalgyboje, kad tokios kovos realiai neprireiktų, bet kažkodėl efektyvi veikla nesiklijuoja ir baigta.
Po kiekvieno tragiško įvykio, susijusio su terorizmu, skelbiama, jog nereikia ieškoti kaltų, svarbiausia – nebedaryti klaidų ateityje. Žinoma, kitais kartais bus kruopščiai tikrinamos visos prie švenčiančių žmonių prisiartinusios transporto priemonės, deja, teraktų organizatoriai yra išradingesni ir žino beveik visas specialių tarnybų silpnas vietas.
Norint bent kiek sėkmingiau dirbti prevencinį darbą, reikalinga ne vien šiuolaikinė visa girdinti ir visa matanti technika, bet ir elementari klasikinė, tegu ir senovinė, agentūrinė veikla.
Ji ir yra didžiausia Europos žvalgybinių tarnybų problema. Iš kabinetų reikia išeiti į lauką. Dirbti bendruomenėse, į kurias policija kai kuriuose Europos miestuose ne nosies nekiša, mokėti kalbas ir dialektus, pažinti psichologiją, tradicijas ir papročius, kurie, deja nebūtinai yra kultūrinis paveldas.
Reikia gerai susipažinti su didele indoktrinacijos praktika, kas konkrečiai paskatina eilinį, niekuo anksčiau neišsiskyrusį pilietį staiga radikalizuotis, pakišti po dalgiu net savo artimuosius. O. Bin Ladeno gaudynės truko ilgai ir sunkiai, nors tai darė galingiausia pasaulio tarnyba. Keitėsi tyrėjų grupės, metodika, priemonės.
Nusivylimą rezultatais keitė individualus užsispyrimas žūt būt padaryti darbą iki galutinės pergalės. Efektyvi šiuolaikinė technika buvo po ranka bet kuriuo atveju, bet labiausiai padėjo pakeista agentūrinio darbo koncepcija. Seni išbandyti metodai dažnai būna labiau patikimi. Visos šiuolaikinės demokratinių valstybių žvalgybinės tarnybos turi daug vidinių problemų, apie kurias retkarčiais tik JAV leidžia sau atvirai kalbėti. Tarnybų reformos nebespėja paskui sparčiai besikeičiantį pasaulį.
Išmokę dirbti vienaip, darbuotojai nebesugeba prisitaikyti pasikeitus aplinkybėms. Aštri naujų kvalifikuotų darbuotojų problema. Neantraeilės ir motyvacijos subtilybės. Teroristų frontas, jeigu jį taip galima pavadinti, agresyvus, fanatiškas ir negailestingas. Kovotojams su terorizmu elgtis toki pat būdu neleidžia demokratinės taisyklės.
Politikai, kurie formuoja tarnyboms užduotis, nori greito rezultato, nevengiant pro pirštus pažiūrėti ir į neleistinus metodus. Darbuotojai pakliūna į spąstus, nes politikai dažniausiai skandalo atveju nusiplauna rankas. Tapti iešmininku specialiose tarnybose labai lengva.
Rimta problema net vienos valstybės viduje – veiklos koordinacija ir keitimasis informacija. Jeigu žmonės bent apytikriai žinotų, kokios yra tarnybų veiklos taisyklės ir informacijos funkcionavimo vingrybės, jiems plaukai ant galvos pasišiauštų. Žinybiškumas kovoje su terorizmu yra žvalgybų vėžys.
Štai kodėl po kiekvieno kraujo praliejimo net Europos širdyje girdime abstrakčius apgailestavimus ir matome bejėgius rankų skėsčiojimus: nežinome kaip kovoti su teroristais.
Bet visų bjauriausia problema – geopolitiniai žaidimai ir užblokuotos žvalgybinių tarnybų galimybės. Pasaulyje yra daug valstybių, turinčių kovoje su terorizmu didelę patirtį, tačiau dėl politinių barjerų ta patirtimi neįmanoma pasinaudoti.
Omeny turiu Rusiją. Jos patirtis kovoje su fundamentalistiniais kalifatais yra labai didelė. Deja, objektyviai apie tai gali kalbėti Prancūzijos senatorė, neseniai apsilankiusi Lietuvoje, be ne Lietuvos politikas. Pastarasis bemat bus priskirtas prie naudingų idiotų.
Sirija ir nuožmi kova prieš „Daeš“, o ne Paryžius ar Nica, yra lemiama vieta pradėti terorizmo pabaigos istoriją. Tam reikia selektyvios ir pragmatinės politikos. Dabartiniai Europos politikai tai supranta, bet bijo garsiai pasakyti.
Jie viliasi patyliukais ir be didelių komplikacijų užbaigti savo politines kadencijas ir išeiti į pensiją. Štai kodėl Nicos promenados dalyviai dar ilgai nesulauks iš savo valdžių aiškaus atsakymo.
