93-iosios mechanizuotos pėstininkų brigados karininkas Viktor Matiyko visai į tokį nepanašus.
Pirmojoje pokalbio dalyje V.Matiyko, gynęs Donecko oro uostą, pasakojo apie nuotaikas Ukrainoje iki karo ir jo pradžioje.
Toliau „kiborgas“ pasakoja apie pačius kovos veiksmus ir ukrainietiškos karybos ypatumus.
– Kiek jūsų buvo įsitvirtinę Donecko oro uoste?
– Naujajame terminale ne daugiau kaip 90 žmonių, senajame mažiau. Čia kalbu apie tuos mėnesius, kai pats ten buvau. Ten vyko rotacija – pats asmeniškai vežiojau kareivių pamainas. Ten labai sudėtinga buvo prasiveržti. Juk apsupti buvom iš visų pusių. Sykį mūsų koloną gerokai apdaužė. Vienas šarvuotis BMP ten ir liko stovėti – jam numušė vikšrą. Pats buvau tada kontūzytas. Laimei – niekas tada nežuvo.
– Priedangos iš oro neturėjote jokios?
– Ne, net sraigtasparniai nustojo skraidyti dar 2014 metų vasarą. Po to, kai buvo numuštas keleivinis Malaizijos laineris.
– Aviacija išsigando?
– Taip. Galima sakyti ir taip. Pilotai tiesiog atsisakė skraidyti – tiek lėktuvais, tiek sraigtasparniais. Žinoma, su oro pajėgų palaikymu būtų buvę kur kas lengviau. Artilerija dirbo, nors ir nepakankamai. Ypač paskutinėmis oro uosto gynimo dienomis kilo didelis nepasitenkinimas, norėta kelti klausimą generaliniam štabui, kodėl artilerija veikia taip prastai. Labai situaciją blogino ir vienos po kitų sudaromos paliaubos, kurių separatistai nuolat prašydavo ir čia pat laužydavo.
O dar ir Minsko susitarimai nepagerino situacijos. Pozicijas artilerijai koreguoti mes turėjome geras – kontroliavome dominuojančias aukštumas. Pagaliau ir dispečerių bokštą, iš kurio viskas buvo matyti. Pats ten siunčiau priešakinius stebėtojus ugniai koreguoti. Kodėl ugnis buvo tokia pasyvi ir nesavalaikė – net sunku pasakyti.
– Jūsų priešai atakavo profesionaliai? Skyrėsi vietinių „traktoristų ir šachtininkų“ ir Rusijos kariškių braižas?
– Imkime pavyzdžiu senojo terminalo šturmą, kuris vyko lapkričio 29-30 dienomis. Iškart pamatėme, kad tai ne traktoristai, šachtininkai ar mechanizatoriai, o žmonės specialiai apmokyti. Priartėti jie sugebėjo „mirusiomis zonomis“, prisidengdami sugriautais statiniais. Mūsiškiai jų net nepastebėjo. Įėję į pastatą, bukai koridoriais nevaikščiojo – pramušdavo skylę sienoje ir eidavo tiesiai į kitą patalpą. Ir taip jie priėjo iki pat mūsų pozicijų.
– Durtuvų kautynės įvyko?
– Ne. Retai tai būna šių dienų kare. Buvo vienas atvejis, kai į mūsų pozicijas prasiskverbė žvalgų diversantų grupė ir nutaikė iš arti automatą į vieną užkluptą mūsų karį. Šis kažkokiu būdu sugebėjo automatą išspirti ir bėgdamas surikti, kad įėjo „separai“. Jį pašovė, bet perspėt jis suspėjo. Tai ko gero vienintelis man žinomas fizinio susirėmimo atvejis, o šiaip jie beveik neįmanomi. Išvis manau, kad šių dienų kare raumenų dydis mažai ką lemia – kulkos greičiui jis jokios įtakos neturi.
Tarkime, terminalo šturmo metu susišaudymo atstumas buvo mažesnis nei 100 metrų ir tai jau, galima sakyti, artimos distancijos mūšis. O šiaip aš, tarkime, daug važinėjau BMP šarvuočiu – tiek įgulos vadu, tiek operatoriumi, tiek mechaniku vairuotoju teko pabūt. Tai važiuodami žmonių, kurie šaudė į mūsų pusę, net nematėm. Atstumas virš kilometro.
– Pačioje Ukrainoje netyla diskusijos dėl to ar vertėjo taip ilgai ir fanatiškai laikyti tuos objektus Donecko oro uoste? Yra nuomonė, kad jokios karinės, strateginės reikšmės tai neturėjo. Tiesiog veltui buvo paaukoti geri kariai. Ką jūs apie tai manote?
– Karas visada yra beprasmybė. Mes vykdėme įsakymą. Mums pasakė laikytis, mes laikėmės. Kai atvykome, manėme, kad iš Donecko oro uosto ir eisime vaduoti visą Donecką. Taip neišėjo. Žuvo išties daug žmonių. Mano kuopoje žuvo šeši tuose mūšiuose. Tiesa, ne visa kuopa nuolat buvo – vyko rotacija. Pirmas būrys išvažiuoja, kiti du užima pozicijas. Paskui antras išvažiuoja ir t.t. Ir ne mes vieni ten buvom. Buvo 95 ir 79 desantininkų brigados. Visi vykdė, kas įsakyta. Dėl prasmingumo...
Taip – manau, kad pasitraukti iš ten galima buvo anksčiau. Šiaip ar taip objektas buvo sugriautas. Senajame terminale bent sienos iš plytų buvo. O naujajame – stiklas ir gipso kartonas. Na kaip visuose šiuolaikiniuose tokio tipo statiniuose. Sienos kiaurai skrodžia paprasčiausio automato kulkos. Atvažiuoji su BMP šarvuočiu ir už tokio statinio priedangos nerasi. Tai sustodavau už jau sudegusio sunkvežimio KAMAZ su smėliu, nes iš kitos pusės, kiaurai sienas, skrenda kulkos. Tai priedangai vaikinai dėžių, maišų su plytomis prisinešdavo.
– Priminkite, kiek tiksliai laikėtės?
– Nuo pirmo separatistų ir rusų šturmo, iki kol jis galutinai sugriuvo ir buvo apleistas – 242 dienas.
– Į nelaisvę iš jūsų dalinio kas nors pateko?
– Oro uoste iš mano brigados ne. Žinau, kad ten pateko keli desantininkai. Mūsiškių pateko jau veržiantis iš apsupimo, kai buvo šturmuojamas vienuolynas. Ten į nelaisvę turėjo pasiduoti mūsų žvalgų grupė.
– Jie jau grįžo?
– Taip. Visus iškeitė ne į ką nors kitą, o į rusų kariškius.
– O jūs daug paimdavote belaisvių?
– Ne. Kai dukart buvo užsukusios diversinės grupės, tai iš abiejų po porą žmonių.
– Turite visus vardinius žuvusiųjų sąrašus?
– Taip. Žinoma. Čia ana pusė savų nelabai skaičiuoja. Galiu pateikti pavyzdį. Atvažiavo jų tankas prie dispečerinės bokšto. Mūsiškiai jį pamušė, apgadino. Tankistai iššoko ir bandė slėptis prie to paties bokšto. Juos visus mūsiškiai nušovė. Tanką jie kažkaip nusitempė, o tankistus taip ir paliko gulėt.
Buvo kažkurios eilinės paliaubos ir „separai“ sako: atiduokite mums trijų tankistų kūnus. Mūsiškiai nueina ieškot ir randa tris tankistus atitinkama uniforma, (greičiausiai rusų kariškiai) o priedo dar du jų „separų“ lavonus. Apie tuodu jie nieko ir patys net nežinojo. Taigi, vietoje trijų, kurių prašė, gavo penkis. Žmonės jiems yra mėsa ir tiek.
– Sakot, pasitraukti iš oro uosto reikėjo anksčiau?
– Žinoma. Ten į tuos terminalus, tiksliau, kas iš jų liko, sunku prasibrauti. Važiuoji, esi matomas iš visų pusių, apšaudomas. O pats oro uostas ir dabar neveikia. Mes kažkiek atsitraukėme ir matėme toliau patį pakilimo taką. Ten joks lėktuvas negali nusileisti. Per tuos mėnesius, kai atidavėme griuvėsius, niekas nepasikeitė. Joks lėktuvas neatskrido ir neatskris.
Mes juk susprogdinome pakilimo taką. Pats dalyvavau operacijoje, kai privežta ir susprogdinta buvo krūva KAMAZ'ų su trotilu. Susprogdinti buvo ir požeminiai kolektoriai. Ir artilerija į tą ataką nuolat nusitaikiusi. Tiek haubicos, tiek savaeigiai pabūklai, tiek GRAD sistemos. Tankai čia pat. Niekas niekur ten nepasidės ir nepajudės. Nėra oro uosto, kaip reiškinio. O kieno vėliava virš griuvėsių – ne tiek svarbu.
– Daug prieštaringos informacijos apie tai, kiek užsienio karinių patarėjų padeda Ukrainos kariuomenei. Kiek jų matėte?
– Priešakinėse pozicijose nė vieno. Poligone esu matęs Izraelio armijos kariškį. Jis rodė, kaip naudotis šaunamaisiais ginklais, teisingai judėti. Kai kam naudinga, o tiems, kas buvo grįžę iš Ilovaisko katilo, jau juokinga. Reikia suprasti, kad skiriasi mūsų karių parengtis. Savanorių ir šauktinių. Aš, tarkime, prieš kovos veiksmus poligone praleidau mėnesį. O kai kuriuos jaunuolius atseit pamokydavo savaitę ir jau siųsdavo. Na tai ir yra buvę, kad vienas mano vaikinukas sau pats koją persišovė iš baimės bei nepatyrimo.
Man kažkaip pavykdavo nepasimesti. Net tada, kai „separai“ buvo antrame terminalo aukšte ir mes turėjome bataliono vado užduotį prašaudyti tą aukštą, išnaudojant visą šaudmenų atsargą iš BMP patrankos, o mano operatorius ėmė ir neteko sąmonės. Atšaudžiau pats ir išvažiavom sėkmingai. Bet šiaip – su šauktinių paruošimu problemų tikrai yra. Nepatyręs karys iš streso ir šovinių per daug išeikvoja.
Kalašnikovas juk toks automatas, kad geriausia šaudyti pavieniais šūviais. Seriją paleidus – vienas šovinys pataikys – kiti vis tiek per aukštai nuskris.
– Ką pasakytumėte apie savo karo medikus ir pačią sistemą?
Mes batalione turėjome gerą mediką. Šaunus vyras. Ne tik pats gydė, bet atvažiuodavo į kiekvieną kuopą, reguliariai mokė teikti pagalbą ir t.t. Kariai buvo išmokomi ir žaizdas užkimšinėt, ir lašines statyti. Sužeistąjį paprastai veždavo kokius 50 km. Nuo raudonosios zonos. Aš dukart patyriau kontūziją, tai mane abukart vežė į civilines ligonines – kartą į Krasnoarmeiską, kitą – Selidovo. Vėliau jau atsirado ir karo lauko ligoninė netoliese.
Galite pakomentuoti garsiai nuskambėjusią Ukrainos kariuomenės nesėkmę – Debalcevo atidavimą?
Ten buvo sužeistas mano draugas, o kad tai vienareikšmė nesėkmė – nepasakyčiau. Ten miestelis nedidelis. Nieko ten nėra, išskyrus geležinkelio mazgą. Prieš karą teko pro ten pas tėvus važinėti ir automobiliu, ir traukiniu. Daug rusų ten buvo užmušta – labai daug. Po to jie juk niekur daugiau rimtai ir nebelindo.
Suprato, kad toliau būti taip šienaujamiems – neverta. O juk jų planas buvo užgrobti Ukrainos pietines sritis. Pasidaryti sausumos kelią į Krymą. Putinas tikėjosi, kad žmonės jį pasitiks su gėlėmis ir Charkove, ir Dnepropetrovske, ir Chersone, ir Odesoje. Taip nebuvo.
– Tenka iš pačios Ukrainos girdėti atsiliepimų, esą iš Kijevo atvykstantys generolai, kurie perimdavo vadovavimą vienai ar kitai operacijai, neretai viską tik sugadindavo. Ką jūs apie tai manote?
– Ten, kur kariavau aš – to nebuvo. Kiekviena operacija aplink oro uostą buvo labai kruopščiai planuojama, dalyvaujant visiems jos dalyviams – pėstininkams, desantininkams, „Pravyj sektor“ kovotojams ir t.t.
– O ką galite pasakyti apie „Pravyj sektor“? Kiek teisingas jų, kaip aršių nacių įvaizdis?
– Aš į kovos veiksmus įsitraukiau 2014 m. spalio 30 dieną – jie ten jau buvo. Mano nuomonė apie šiuos žmones vienareikšmiai teigiama. Daro kas pasakyta ir nesiginčija. Reikia važiuoti ten – reiškia ten. Jei reikia eiti į mirtį, eina į mirtį. Kariai. Ir nėra ten jie tokie rusų nekentėjai, kurie trokšta kuo daugiau rusų nužudyti. Tai nesąmonės. Ten tarp jų ir rusiškai kalbančių pilna.
– O Ukrainos pajėgos ryšį juk laiko irgi rusų kalba?
– Taip. Dažniausiai. Net buvo įdomių atvejų. Mes girdime „separų“radijo pokalbius. Kartais į juos įsiterpdavome, paerzindavome. Tada jie net įsižeisdavo – sakydavo: mes pas jus nelendam, jūs pas mus nelįskit.
– Žurnalistų daug atvykdavo į priešakines pozicijas?
– Daug. Pats keliskart daviau interviu. Net nusibodo į pabaigą. Siųsdavau kitus, kurie dar norėjo pasirodyti.
– Kaip patekote į Lietuvą?
– Reabilituotis. Charkove yra Lietuvos garbės konsulatas. Jis organizavo, kad jau atitarnavę kariai, kurie buvo vienaip ar kitaip sužeisti, galėtų reabilituotis Lietuvoje.
Be to į Charkovą atvyko savanorių pagalbininkų, kurių dauguma priklauso Lietuvos šaulių organizacijai. Taip ir susipažinome. Jie mus čia ir globoja. Važiavo šauliai ir kitur į Ukrainą, pagalbą vežė.
