Iš kaimų į Stambulą suplūdę barzdoti turkai – darbo emigrantai po nepavykusio perversmo vis dar švenčia „vienybės šventę“. Euforijos apimtų vyrų rankose – ginklai, jie šaukia „Alahu akbar“ ir pyškina į orą. Kol kas...
Su viename garsiausių Stambulo universitetų Sabanci disertaciją rašančia ir jame dėstančia Ieva Vezbergaite susitikome Turkijai jau paskelbus nepaprastąją padėtį.
Šeštus metus Turkijoje gyvenanti mergina sako, kad tai dar labiau komplikavo situaciją. Žmonėms pasidarė nejauku išeiti į gatvę.
– Kodėl lietuviai, kurie buvo suplanavę su mumis susitikti, vėliau atsisakė atvykti arba be jokių paaiškinimų iš viso nepasirodė. Jie bijo?
– Viena priežasčių gali būti visai paprasta – tiesiog per dideli atstumai. Man pačiai iki centro tenka vykti pusantros valandos. Kita – baimė. Juk matote, kaip tuščia gatvėse, net per ramadaną taip nebuvo.
– Ką jums ir turkams reiškia nepaprastoji padėtis?
– Neseniai turėjau tokią diskusiją su užsieniečiais. Jie nelabai supranta, ką reiškia nepaprastoji padėtis, ir lygina ją su prancūzišku variantu.
Klasikiniu požiūriu nepaprastoji padėtis – tai įvairūs teisių ir laisvių apribojimai. Jie Turkijoje visada egzistavo, taigi su Prancūzija lyginti nereikėtų. Dabartinė nepaprastoji padėtis Turkijai reiškia, kad bus dar labiau suvaržomos piliečių teisės. Bus galima bet kurį žmogų stabdyti be jokio paaiškinimo. Manau, kad pagrindinė priežastis, kodėl ją paskelbė, yra ta, kad tuos milžiniškus skaičius suimtų asmenų galėtų kalinti be jokių pateiktų kaltinimų.
Nuo šiol bus taikomi bendravimo suvaržymai, ribojama susirinkimų laisvė, bus draudžiamos demonstracijos, gali būti įvesta komendanto valanda. Maža to, bet kuris žmogus gali būti apieškotas, taip pat – be jokių kaltinimų suimtas. Valdžia tai vadina prevenciniu suėmimu. Kitaip sakant, bus gera galimybė tęsti valymus, kurie nuo kariuomenės išplito po visą pilietinę, įskaitant ir akademinę, visuomenę. Tai paveikė ir mane tiesiogiai, nes paskelbtas draudimas visiems akademiniams darbuotojams išvykti į užsienį.
Mano darbo vadovė – užsienietė. Ji turbūt bus atleista, bet jau pati ketina išvykti. Jau trečiąjį kartą netenku darbo vadovo. Prieš tai buvęs vadovas kartu su daugiau kaip tūkstančiu mokslo žmonių prieš metus pasirašė peticiją prieš konfliktą Turkijos pietryčiuose ir už tai pateko į nemalonę. Taigi mano studijų procesas ir akademinė veikla yra nuolat trukdoma, o dabar – ypač.
Dabar visų Turkijos universitetų dekanai – iš viso jų 1577 – turėjo atsistatydinti. Kalbėjau su mūsų profesoriais, tai jiems pasiūlyta patiems pasitraukti, kad savo biografijoje neturėtų juodos dėmės, jog buvo atleisti per didįjį valymą.
– Didysis valymas supurtė ne tik kariuomenę, bet ir kitas sritis. Kaip jis atsiliepė jums artimai švietimo sričiai?
– Valymas švietimo sektoriuje apima dvi – vidurinio ir aukštojo mokslo – sritis. Vienas nukreiptas į pagrindinį – vidurinį mokslą, kitas – į aukštąjį.
Valdžios taikiniu tapo viduriniam mokslui atstovaujantis Amerikoje gyvenančio ir perversmo organizavimu kaltinamo Fethullaho Guleno judėjimas „Hizmeth“.
„Hizmeth“ judėjimas yra keliasdešimties metų senumo, jis yra senas ir labai smarkiai paplitęs Turkijoje. Jo lyderis ir Recepo Tayyipo Erdogano partija trisdešimt septynerius metus buvo kartu ir vienas kitą palaikė. Tai buvo sąjungininkai ir tik 2013 metais, per korupcijos skandalą, jų keliai išsiskyrė.
Judėjimas užsiėmė nepolitine veikla, tačiau jo veiklos principas, be abejo, yra proislamistinis judėjimas. Jie steigė įvairius fondus, mokyklas, suteikė nemokamą išsilavinimą neturtingiems vaikams. Tam judėjimui priklauso daug verslininkų. Jis organizuoja netgi vyrų ir moterų santuokas: jeigu esi labai konservatyvus, tau padeda susirasti žmoną ar vyrą. Per F.Guleno judėjimą buvo lengviau susirasti darbą, siekti karjeros. Skelbiama, kad šiam judėjimui Turkijoje priklauso iki dešimties milijonų žmonių. Kad ir kas būtų deklaruojama, tai – nuosaikus islamistinis judėjimas, kuris niekada neketino būti valdžioje. Tai buvo kaip savotiška brolija. O dabar ji paskelbta Guleno teroristine organizacija – FETO.
Todėl man sunku patikėti tais kaltinimais, neva šis dvasininkas organizavo perversmą. Judėjimo nariams politiškai artimiausia ne kokia kita, o būtent AKP – E.T.Erdogano proislamistinė partija.
– Kiek tiesos, kad „Hizmeth“ – tai sukarintas judėjimas?
– Nesąmonė. Turkijos karinės pajėgos yra labai profesionalios. Tai antra pagal dydį NATO armija. Jos laikosi kemalistinės – Ataturko ideologijos pakraipos. Jos pagrindinis principas, kad Turkija – demokratinė respublika ir bet kokiam sultanizmui padėtas taškas. Remiantis Ataturko principais, suverenitetas yra tautoje, o ne sultone. Ji, aišku, paveikta nacionalizmo, kuris vadinamas turkiškuoju ir turi savo pasekmių, kai kalbame apie kurdų konfliktą.
Kemalizmo idėja labai populiari armijoje. Turkijos modernioji armija visada buvo formuojama kaip provakarietiška, moderni ir technologine, ir ideologine prasme. Sekuliari armija, remianti demokratines jėgas. Visų perversmų arba jų bandymų metu armija nuosekliai laikėsi pozicijos, kad islamizmas neturi brautis į Turkijos politiką. Visada, kai tai atsitikdavo, armija įsikišdavo. Panašu, kad ir dabar armija įsikišo, jei iš tiesų vyko tas vadinamasis perversmas.
- Visame pasaulyje dabar pilna įvairiausių sąmokslo teorijų. Pradedant diskusijomis, ar tikrai perversmą organizavo armija, baigiant versija, kad prie jo nagus prikišo pats prezidentas. Ką apie tai kalba turkai?
– Sunku patikėti, kad F.Guleno judėjimui priklausantys žmonės galėtų patekti į armiją. Ji labai populiari ir labai gerbiama Turkijoje. Į privalomąją tarnybą išvykstantiems vaikinams surengiama didžiulė, vestuvėms prilygstanti šventė.
Tapti karininku reikia labai gerų pasiekimų. Kadangi Turkija turi dvejopą švietimo sistemą – vadinamąsias mokslo ir religines mokyklas, tai pastarosios visą laiką Turkijoje buvo laikomos kaip profesinės mokyklos. Jose įgyto išsilavinimo neužteko stojant į universitetus ar Karo akademiją. Ir tik neseniai R.T. Erdoganas pakeitė tvarką, ir religinių mokyklų absolventai jau gali ten stoti. Bet kiek kartų turi pasikeisti, kiek metų turi praeiti, kad tie asmenys galėtų įstoti į karo mokyklas, gauti laipsnį ir tapti karininkais ar admirolais. Turkija turi per 100 generolų ir admirolų. Tai – labai aušto rango karininkai, ir gauti šį laipsnį jiems užtruko daugybę metų. Todėl nesueina galai, kaip galėtų F.Gulenas taip greitai infiltruoti į armiją savo žmones.
– Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius yra sakęs, kad sąrašai tų žmonių, kuriuos R.T.Erdoganas ketino suimti, jau per Kalėdas buvo žinomi Briuselyje. Ką tai reiškia?
– Kad ir ką galvotume apie tą perversmą, ar tikėtume sąmokslo teorija, kad pats R.T.Erdoganas jį suorganizavo, bet perversmas buvo išties neįprastas. Kodėl buvo uždaryti Stambulo tiltai? Kuo jie čia dėti? Juk yra daug svarbesnių objektų. Maža to, kodėl eismas jais buvo uždarytas tik į vieną pusę? Yra detalių, kurios neaiškios. Pagaliau kad ir kas būtų organizavęs tą perversmą – armija ar nuo jos atskilusi dalis, ar F.Gulenas (nors tuo mažiausiai tikiu), tai labiausiai pasitarnavo R.T. Erdogano raganų medžioklei, kuriai jis ne vienus metus ruošėsi ir ją jau seniai vykdo. Juk anokia naujiena, kad jau senokai atliekami teisėjų, prokurorų ir policijos gretų valymai. Jie prasidėjo dar 2011 metais, kai buvo reorganizuota teismų ir prokurorų valdymo administracija. Tuomet su tuometiniu ministru pirmininku R.T .Erdoganu priešakyje ji paskirdavo valdybą, kuri paskui rinkdavo teisėjus ir prokurorus.
Antrasis valymas vyko 2013-aisiais, po korupcijos skandalo. Tada prasidėjo F.Guleno judėjimo narių medžioklė: buvo uždarytos mokyklos ir pan. Gal tie sąrašai ir buvo parengti, bet tai nebūtinai yra įkaltis, kad R.T .Erdoganas pats organizavo perversmą. Tačiau tai įrodo, kad jis iš anksto ruošėsi atlikti valymus.
Universitetų autonomija vis traukiasi. Kontrolė – aukštojo mokslo tarybos rankose. Ji reguliuoja ir rektorių, ir dekanų paskyrimus. Dabar jiems atsistatydinus, taryba paskirs lojalesnius. Man sunku patikėti, kad visi profesoriai ir dėstytojai yra perversmo organizatoriai, kad turi ryšių su F.Guleno judėjimu, kurį Turkijos valdžia dabar vadina Guleno teroristine organizacija (FETO).
Gal vos prieš kelis mėnesius Turkijoje buvo priimtas įstatymas, kuris skelbia, kad už terorizmą ir jo rėmimą galima atimti pilietybę. Iki dabar jis buvo dažniausiai taikomas žurnalistams: parašei straipsnį, pasisakantį už kurdų teises, ir jau esi teroristų rėmėjas. O dabar visi tie suimti, atleisti žmonės staiga tampa teroristais. Taip susidorojama su pilietine visuomene, kurios dar buvo likę.
– Turkijos visuomenė dabar turbūt kaip niekad susiskaldžiusi?
– Turkija nuo pat valstybės įkūrimo yra susiskaldžiusi į dvi dalis. Pagrindinė skilimo ašis yra religija. Tiesa, nereikia įsivaizduoti, kad pusė tautos yra musulmonai, o kita pusė – ne. Dauguma Turkijos piliečių save laiko musulmonais. Tačiau lūžis įvyksta kalbant apie tai, koks islamo vaidmuo turi būti valstybėje. Taigi mes turime islamistų ir pusę šalies – sekuliarios visuomenės.
Tie sekuliarūs asmenys save laiko musulmonais, bet jie sako, kad tikėjimas turi būti praktikuojamas privačiai. Bet koks reguliavimas, alkoholio draudimas sekuliarios pusės yra priimamas kaip pasikėsinimas į laisvę. Tik anksčiau nė viena pusė neturėjo didelės persvaros, todėl Turkijoje tiek politinis, tiek visuomeninis gyvenimas balansuodavo tarp dviejų ideologijų. Tačiau pastaruosius porą metų konservatizmas auga, ir tai siejama su dabartine valdžia. Net ir jaunimas sparčiai konservatyvėja, ypač vyrai. Didžioji visuomenės dalis krypsta į dešinę, o dešinioji Turkijoje labiau islamizuota. R.F. Erdogano rėmėjų yra daugiau, todėl jis turi didelę valdžią ir, nebijodamas visuomenės pasmerkimo, gali imtis veiksmų.
– Į vadinamuosius vienybės mitingus, kurie po sužlugdyto perversmo vyksta kiekvieną dieną, renkasi minios žmonių. Kokia klasei jie priklauso?
– Pagrindiniais R.F.Erdogano rėmėjais laikoma darbininkų klasė. Priešingai nei per mitingus Gezi parke, į kuriuos rinkdavosi studentija, inteligentija.
Gyvenu azijinėje dalyje, maždaug už 23 kilometrų nuo centro. Ten vykstančiuose mitinguose nesutiksite nė vienos moters. Ten renkasi jauni, barzdoti vyrai, kurie skanduoja „Alahu akbar“. Net jų pačių moterims nejauku išeiti į gatvę. O ypač turkėms, kurios neryši skarų. Nemažai tų vyrų yra ekonominiai imigrantai, atvykę iš kaimų ir yra įpratę švęsti šaudydami į orą. Dabar tai vyksta kiekvieną naktį. Gezi protestų metu žmonės tik puodais barškino. Toks ir yra skirtumas. Tai daug pasako apie mentalitetą ir išsilavinimą.
– Stambule lankausi jau ne pirmą kartą ir šįkart atkreipiau dėmesį, kad gatvėse padaugėjo moterų, dėvinčių tradicinius musulmoniškus apdarus ir ryšinčių skaras. Gal toks įspūdis tik todėl, kad sumažėjo turistų, kurie tą minią paįvairindavo?
– Pirmą kartą į Stambulą atvykau 2008 metais. Tada gal tik apie 10–20 proc. moterų dengė galvą. Dabar tai daro ne mažiau kaip 50 proc. Moterys tiesiog akyse darosi konservatyvesnės. Tarkime, mano viena jauna kolegė – politinių mokslų doktorantė, kuri mokosi nereliginiame universitete, ištekėjo ir pradėjo nešioti skarą.
– Turkijoje aktyviai diskutuojama apie mirties bausmės sugrąžinimą. Kokios nuomonės jūsų aplinkoje esantys žmonės? Ar toks sprendimas nesuduotų galutinio smūgio Turkijos ketinimams tapti Europos Sąjungos (ES) nare?
– Daugelis ES piliečių įsivaizduoja, kad ES yra didelė korta, kuria galima mosuoti prieš Turkiją, ir ji išsigąs. Turkija bendrijai yra kaip pavainikis vaikas. Manau, kad nei ES jų nori, nei Turkija ten veržiasi. Bet procesas buvo pradėtas, tai dabar nei palikti, nei pasitraukti. R.F.Erdogano užsienio politikos kryptis – žvelgti į Rytus, paversti šalį stipria ekonomine jėga.
Turkijos ekonomika yra pasaulinio lygio, ji užima reikšmingą vietą pasaulyje. Išsilavinimą turinčiam žmogui ekonomiškai čia gera gyventi – tikrai geriau nei Lietuvoje. Todėl nemanau, kad ES yra rimtas žaidėjas Turkijos politikoje. Jei paklausite žmonių apie Turkijos narystę ES, jūs vargiai sutiksite tam pritariančių. Nebent tuos, kurie nori palikti Turkiją. Tai rodo ir visuomenės apklausos. 2000 m. narystę rėmė apie 70 proc., o dabar – ne daugiau kaip 25 proc. Tarp turkų yra daug nacionalizmo: „Nereikia mus ES, mes jums labiau reikalingi.“
Todėl nemanau, kad daugumai turkų labai rūpi, kad, Turkijai įteisinus mirties bausmę, bus suspenduotas klausimas dėl narystės ES. Nė vienas turkas, su kuriuo teko apie tai kalbėti, netiki naryste ES.
Tačiau Turkija turi smarkiai į ES integruotą rinką, todėl ir palaiko tą ES meilužės statusą. Lyg ir nenori ja būti, bet naudinga. Turiu teisininkės išsilavinimą, todėl galiu drąsiai pasakyti: teisiškai, net ir įteisinus mirties bausmę, negalima naujo teisės akto taikyti atgaline tvarka. Todėl teiginys, kad visiems perversmo organizatoriams reikėtų taikyti mirties bausmę, teisiškai neįmanomas. Neįsivaizduoju, kaip Turkija gali sau leisti tokią retoriką savo šalyje ir klaidinti gyventojus. Jeigu būtų nuspręsta taikyti mirties bausmę perversmo šalininkams, belieka įsivaizduoti, koks srautas bylų pasiektų Europos žmogaus teisių teismą.
Sprendimas dėl mirties bausmės įteisinimo parlamento rankose. Juokinga, kai prezidentas sako: „Jeigu parlamentas priims tokį įstatymą, aš jį pasirašysiu.“ Juk Turkijoje ir įstatymų leidžiamoji, ir vykdomoji valdžia yra vienose rankose. Yra teisminė valdžia, kuri priklauso nuo vykdomosios, tad kalbėti apie demokratiją neįmanoma.
Karo teismų teisėjų veikla yra suspenduota. Bus naujai paskirti teisėjai, kurie teis neva tikrus, numanomus ir išgalvotus perversmininkus.Tai, kad Turkija dabar turės perversmininkų teismus, reikš visišką teisinės valstybės nebuvimą. Ypač jei atgaline tvarka taikys jiems mirties bausmę.
– Kokius Turkijos ateities scenarijus jūs matote?
– Manau, kad Turkijai negresia Sirijos problema. Turkijoje turime neliberalią demokratiją, nes demokratijos atspindys, priešingai nei Sirijoje – demokratiški rinkimai. Sirijoje parlamentas išrinkdavo kandidatą, ir rinkėjai už jį balsuodavo, todėl ten rinkimai niekada neatspindėjo tikrosios rinkėjų valios. Turkijoje rinkėjai palaiko R.F.Erdoganą. Kaip mano profesorius sako, turime išrinktą sultoną. Tai savotiškas paradoksas: jis yra demokratiškai išrinktas, bet būdamas valdžioje daro viską, kad išardytų demokratijos sistemą.
Laisvės, teisės suvaržomos, teisėjų nešališkumas ir nepriklausomybė yra išnykę, teisminė valdžia priklauso nuo vykdomosios valdžios. Bandoma pakeisti Konstituciją į prezidentinę valdžią, bet tikrai ne į tokią, kaip Amerikoje.
Nenoriu piešti paralelių, bet kai kurie kolegos sako, kad Hitleris irgi buvo demokratiškai išrinktas. Dabar svarbiausias klausimas: kiek turkiška demokratija gali save apginti. Neseniai įsigaliojo įstatymas, leidžiantis apkaltinti bet ką, nes įstatyme atsirado terminas „terorizmo rėmėjas“. Vien už išsakytą nuomonę gali būti pavadintas teroro rėmėju. Taip gali atsirasti milijonai įtariamųjų.
Žmonės jau nepasitiki vieni kitais, vengia reikšti savo nuomonę, šalina draugus iš „Facebook“, nes nežino, ar vienas ar kitas įrašas nebus prieš juos panaudotas. Dabar bet kokia žinutė feisbule ar tviteryje gali atnešti daug bėdų. Metro televizorių ekranuose bėga žinutė, raginanti žinančius, kad jų pažįstami ar draugai prisidėjo organizuojant perversmą, pranešti valdžiai. Nusirista iki tokio lygio, kad siūloma keleiviams skųsti savo kaimynus, draugus. Mes gauname R.F.Erdogano žinutes, kviečiančias išeiti į gatves ir protestuoti prieš perversmininkus. Paskutinė iš jo gauta žinia – tęsti FETO persekiojimą.
