Mūšiai prie Alepo vyksta ketverius metus, bet tik nuo praėjusių metų pabaigos, kai į karą įsijungė ir Rusija, pasirodė persilaužimo ženklai Sirijos režimo armijos naudai. Birželio mėnesį su sąjungininkais iš Libano „Hezbollah“ ir Irano revoliucijos sargais, Sirijos armija, remiama Rusijos aviacijos, surengė puolimą, siekdama apsupti rytinę Alepo dalį užėmusius nuosaikios opozicijos Damasko režimui karius ir islamistus.
Liepos 27 d. tiek Damaskas, tiek ir Maskva džiaugsmingai paskelbė, kad priešininkai, esantys rytinėje Alepo dalyje, yra visiškai atkirsti nuo Castello kelio, vedančio į Turkiją, kaip esminės transporto arterijos, kuria buvo tiekiami sukilėliams tiek ginklai, tiek ir maistas. Jiems pasiūlyta pasiduoti, o su šiuo pasiūlymu nesutikusius, grasinta sunaikinti.
Rusija paskelbė apie pasiektą esminį persilaužimą kare Sirijoje. Tačiau per paskutinius keletą savaičių įvyko tai, ko mažai kas tikėjosi: nuosaikios opozicijos kovotojai ir džihadistai bei salafitai pralaužė šią Damasko ir sąjungininkų blokadą, o smogę galingą smūgį Alepo pietuose, apsupo ir Sirijos armijos dalinius.
Didžiausią vaidmenį šioje karinėje opearcijoje suvaidino Al-Nusra Frontas, kuris liepos 28 d. pakeitė pavadinimą ir pasivadino Jabhat Fateh al-Sham, t.y. Levanto užkariavimo frontu.
Levantas – tai žemės rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje.
Al-Nusra Frontas yra laikomas Al-Qaeda padaliniu Sirijoje, nors patys islamistai neigia turintys bet kokius ryšius su ja. Manoma, kad ir pavadinimą jie pakeitė, siekdami nebūti siejami su Al-Qaeda, bet pasaulis juos toliau laiko teroristine grupe.
Vis dėlto, kaip pripažįsta ekspertai, įdėmiai stebintys įvykius Sirijoje, Al-Nusra ( dabar Jabhat Fateh al-Sham) yra bene pajėgiausia karine prasme islamistų grupuotė, ką ji ir įrodė per pastarąsias leletą savaičių, įvykdžiusi minėtą karinę operaciją Alepo mieste.
Šiuo straipsniu nekeliu tikslo detaliai apžvelgti mūšių Alepo mieste eigą, islamistų organizacijas, kurios ten yra, taip pat įvertinti bendrą karinį jėgų balansą. Daug svarbiau, kaip pastarųjų savaičių ir net dienų įvykiai gali paveikti Vakarų pasaulį bei Rusiją, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad Vašingtonas ir Maskva bando apjungti jėgas.
Nesutariama tik dėl požiūrio į Basharą al Assadą, kaip Sirijos valstybės vadovą, todėl ir Rusija dažnai su savo aviacija bombarduoja ne islamistų pozicijas, o nuosaikiąją jam opoziciją, ką Maskva ir Damaskas laiko didžiausia grėsme Sirijos režimui.
Ne vienas žmogus, taip pat ir Lietuvoje, stebisi, kodėl Vakarai, įskaitant ir jAV, atrodo taip silpnai Sirijoje, kur užleido iniciatyvą Rusijai kartu su jos sąjungininkais iš Irano. Atsakymas slypi tame, kas vadinasi „Afganistano sindromu“.
Po praktiškai niekuo pasibaigusios karinės operacijos Afganistane ( dabar ten Talibanas kontroliuoja daugiau, nei 80 proc. šalies teritorijos) ir nemaža dalimi Irake (nepaisant JAV ir sąjungininkų iš Vakarų padėtų aukų, ten valdo Vyriausybė artimesnė Teheranui, nei Vašingtonui), JAV patiria didelį nenorą bei baimę dar kartą veltis į panašius įvykius.
Panašų jausmą po 1979 m. invazijos į Afganistaną, išgyveno ir Maskva. Kaip ir po vėliau sekusio karo su Čečėnija. Tačiau nuo tų įvykių praėjo daug laiko ir Rusija prie Vladimiro Putino vėl ėmėsi labai agresyvios tarptautinės politikos.
Vienintelis aspektas, rodantis, kad ir Rusija išgyvena „Afganistano sindromą“, yra jos atsargumas, kaip ir Vakarų šalių, pasiųsti savo gausesnes karines pajėgas į regioną, kur vyksta mūšiai. Rusija atakuoja karinius taikinius Sirijoje net ir raketomis iš laivų, esančių toli nuo mūšio vietos, Kaspijos jūroje ar iš lėktuvų, esančių pačioje Rusijoje. Nepaisant viso to, jau pasipylė ir pirmos rusų aukos kare Sirijoje.
Tai ne tik pilotas rusų karinio lėktuvo, kirtusio sieną su Turkija, bet ir karinio helikopterio ekipažas.
Kol kas dar stipriau neįsivelti į karą Sirijoje pagelbėja Maskvai tai, kad ji turi sąjungininkus ( Sirijos režimo armiją, Libano „Hezbollah“ kovotojus ir irano revoliucijos sargybinius), kurie ir atlieka pagrindinį darbą sausumos operacijų metu.
Panašiai Vakarų šalys ten turi sąjunginkus iš kurdų „Peshmerga“ armijos, kuriuos irgi aprūpina ginklais, kaip ir Rusija, remdama Damasko režimą. Tačiau Rusijos sąjungininkai turi daugiau jėgos ir įtakos Sirijoje, negu Vakarų remiami kurdai.
Po Alepo apsupimo Rusijoje jau buvo reiškiamos mintys, kad karinė operacija prieš Sirijos opoziciją eina į pabaigą ir Maskva atliko savo pareigą Damasko režimui, tuo pačiu užsitikrindama galimybę išlaikyti Sirijoje karinę bazę, vienintelę likusią Rusijai už buvusios Sovietų sąjungos ribų po šios valstybės žlugimo. B.Assadas laikomas patikimu Maskvos partneriu, o Rusijos karinės bazės Sirijoje saugiu nuo puolimo.
Tačiau pastarųjų kelių savaičių įvykiai kelia didelį klausimą, ar tikrai viskas taip yra. Islamistų puolimas buvo sėkmingas ir dėl to, kad Sirijos armija nėra tokia stipri, kaip kartais ją norima pateikti.
Buvo neišvengta ir generolų išdavystės, nekompetingumo.
Bet yra ir kita problema: islamistai pasirodė esantys daug galingesni, negu manyta iki tol ir jie ima grasinti judėti link Rusijos karinių bazių Sirijoje. Kiti džihadistai ragina savo bendraminčius imtis „šventojo karo“ ir teroristinių veiksmų pačioje Rusijoje, kaip atsako už jos įsikišimą į Sirijos įvykius.
Tokiu būdu Rusija gali susidurti su tuo pačiu, ką patyrė Vakarų šalys, kai ėmėsi utopinio plano skleisti demokratiją islamo šalyse, šiuo tikslu nevengdamos nuversti neįtikusius režimus ar pastatyti sau lojalius.
Todėl antras aspektas, kur gali pasireikšti dabar Sirijoje vadinamas „Afganistano sindromas“ yra tas, kad kuri šalis bebūtų: JAV ar Rusija, suteikdama paramą vienam ar kitam režimui, negali garantuoti, kad tas režimas išliks valdžioje, juo labiau, kai didžiausia atsakomybė paliekama yra kovoti su vidaus ir išorės grėsmėmis. Tą patyrė JAV, pareiškusi, kad stipriai sumažina savo karinį buvimą Afganistane ir Irake. Kyla klausimas, ar ateityje toks pats likimas nelauks ir Rusijos, parėmusios B.Assadą.
Dar daugiau, įsikišdamos į kurios nors islamo valstybės reikalus, tiek Vakarų šalys, tiek ir Rusija išaukia ugnį ir į save, virstančią islamistų teroro veiksmais jų teritorijose. Su tuo susidūrė JAV po Afganistano įvykių, pastaruoju metu Prancūzija, vykdžiusi aktyvias karines operacijas Sirijoje. Dabar tai gali tekti patirti ir Rusijai.
Bet yra dar ir trečia problema, kylanti iš „Afganistano sindromo“. Vakarams labai nepatiko, kai Sovietų Sąjunga nuvertė Kabulo režimą ir pastatė ten savo marionetę.
JAV kartu su Pakistanu, Saudo Arabija ir kitomis į Vakarus besiorientuojančiomis islamo šalimis sukūrė galingą mudžahedų judėjimą, kurio vienas iš aktyvių rėmėjų buvo ir Osama bin Ladenas. Mudžahedai buvo apginkluoti modernia ginkluote, įskaitant rusų lėktuvams kėlusias siaubą „Stinger“ sistemas, todėl Maskvos karinė avantiūra Afganistane žlugo. Tačiau ginklai niekur nedingo. Jie liko islamistų rankose. Gimė Al-Qaeda ir Pakistano remiamas Talibano judėjimas, atsisukęs prieš Vakarus.
Ir dabar Vakarams nepatinka Rusijos aviacijos smūgiai prieš Sirijos opoziciją, bet vėl apginkluoti ją moderniais ginklais vengiama. Situacija Sirijoje yra labai nepastovi ir dažnai įvyksta taip, kad ką tik buvę nuosaikios opozijos atstovais tampa radikaliais islamistais, nes mano, kad Vakarai juos išduoda ar nepakankamai remia. Ir, aišku, pereina tada į džihadistų bei salafitų pusę kartu su visa savo ginkluote, kurią teikia jiems islamo šalys, tokios, kaip Saudo Arabija ir Kataras.
Iš dalies taip pat ir Turkija.
Iki šiol Rusija galvojo, kad yra saugi nuo to, kad jos teikiami ginklai Damaskui pateks islamistams ar kitoms karinėms grupuotėms, pavyzdžiui, kaip „Hezbollah“. Tačiau pastarųjų savaičių įvykiai parodė, jog po galingesnio islamistų puolimo, Sirijos režimo pajėgos bėga iš mūšio lauko ar yra apsuptos kartu su Rusijos teikta ginkluote, o tai reiškia, kad ji irgi patenka į islaimistų rankas ir dabar gali atsisukti prieš Rusiją.
Kyla klausimas, ar net, jeigu Vakarai ir Rusija kartu surems savo pečius kovoje prieš islamistus Sirijoje ( kuo gana sunku patikėti, nes, kaip minėjau, kol kas tikslai ten yra skirtingi), šioms valstybėms pavyks įveikti džihadistų karines struktūras Sirijoje ir bendrai Levanto regione, nepradėjus ten sausumos karinės operacijos. Tačiau, kaip rodo „Afganistano sindromas“, tokį karą yra labai sunku laimėti.
O iš čia ir kyla galimos liūdniausios pasekmės po įvykių Sirijoje: krikščioniškųjų šalių nusilpimas. Ypač, jeigu tektų iš šios ir kitų regiono šalių pasitraukti taip ir neįveikus islamistų.
Sirijoje su perspektyva patirti nesėkmę kare su islamistais gali susidurti ir Vakarai, ir Rusija. Dėl agresyvios Maskvos politikos Rytų Europoje pastaruoju ne vienas žmogus Lietuvoje ir už jos ribų gal ir nori, kad toks likimas lauktų ten Maskvos politikos. Juo labiau, jei tektų jai įsivelti į daug rimtesnes karines operacijas, parėmus B.Asssadą.
Bet, jeigu Sirijoje nesėkmę patirtų ir Vakarai tai reikštų visai naują geopolitinį jėgų išsidėstymą pasaulyje, kai šias šalis į šoną nustumtų islamiškojo pasaulio valstybės ir Kinija. O tai jau būtų visai kita politika ir kitas pasaulis, kuriame ir Lietuvai, matyt, tektų daug labiau nesaugesnė dalia, kai nusilpusiam Vakarų pasauliui, įskaitant jos europinę dalį, grasintų iš vienos pusės įgaunantys jėgą islamistai, o iš kitos pusės, ir draskoma vidinių prieštaravimų, tačiau besižvalganti į kaimynines šalis Rusija.
Jau nekalbant apie tai, kad kiekviena rimtesnė karinė eskalacija islamo kraštuose, pastaruoju metu Sirijoje iššaukia milžinišką naują pabėgėlių bangą, siekiančią atvykti į Europą, kuri ir dabar jau nebežino, ką daryti su šia užgriuvusia milžiniška problema.
